Vileišių šeimos rūmų ansamblis – tai XX a. pradžios pastatai su neobaroko ir moderno bruožais.
Jis susideda iš rūmų, gyvenamojo namo prie gatvės, ūkinio pastato ir tvoros su vartais. Visas sklypas užima apie 0,46 hektaro.
Pagrindinis pastatas yra rūmai, esantys sklypo gilumoje ant specialiai suformuotos šlaito terasos. Terasos pietvakarių kampą sutvirtina atraminė sienelė su baliustrada, o vakarinėje dalyje įrengta apskrita apžvalgos aikštelė.
Visas sklypas apsodintas dekoratyviniais medžiais ir krūmais, apjuostas tvora. Didžiųjų vartų stulpai papuošti dekoratyviniais žibintais, abiejose jų pusėse ir prie gyvenamo namo yra dar treji varteliai. Pagrindinė tvora sudaryta iš plytinių tinkuotų stulpų su metalinėmis, barokui būdingais ornamentais puoštomis grotomis. Kitur tvora sumūryta iš netinkuotų geltonų plytų.
Statybose naudotos tuometinėje Lietuvoje retos medžiagos
Rūmus 1904–1906 m. pasistatydino žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, inžinierius Petras Vileišis. Projekto autorius – Vilniuje gyvenęs architektas Augustas Kleinas.
Nors pasitikėjo projekto autoriumi, statybas prižiūrėjo ir pats P.Vileišis. Būdamas inžinierius, jis savo namų statybose panaudojo tai, kas Lietuvoje buvo neįprasta: betoną, cementą, gelžbetonio perdangas.
Pasak senųjų vilniečių, kalkės buvo skiedžiamos ne vandeniu, o separuotu pienu. Pamatams akmenys užsakyti ir nutašyti Suomijoje, plytos – rinktinės.
Kokliai krosnims parsisiųsdinti iš Olandijos, o jų papuošimui P.Vileišis, sakoma, davęs svarą aukso.
Neįprastų tam metui sprendimų pritaikyta ir rūmų viduje. Pavyzdžiui, vietoje tradicinių plytinių dūmtraukių sumontuoti variniai, nerūdijantys vamzdžiai. Stogas dengtas į žvynus panašiomis švino plokštelėmis. Tarp kupolų – puošnūs metaliniai kaminai. Visi trys pastatai aprūpinti elektros šviesos įrengimais, vandens įvadu ir kanalizacija su biologiniu filtru.
P.Vileišis su šeima savo rūmuose gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Name prie gatvės buvo įkurdinta laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcija bei spaustuvė, veikė knygrišykla.
Vėliau šeima išsikėlė į Kaukazą. Po tėvo mirties (1926 m.) rūmus prižiūrėjo juos paveldėjusi duktė Elena Vileišytė-Jaloveckienė. 1931 m. persikeldama į Varšuvą, ansamblį ji pardavė Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“, o 1932 m. rūmuose įsikūrė ir Lietuvių mokslo draugija su savo biblioteka, archyvu ir muziejumi. Keletą savaičių čia gyveno ir jos pirmininkas dr. Jonas Basanavičius.
Nuo 1941 m. rūmai priklausė Lietuvos TSR mokslų akademijai – Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutams, nuo 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Nuo 1990 m. rūmai priklauso Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.
Ansamblis yra išlaikęs pirminę eksterjero ir interjero architektūrą bei dekorą ir įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą.
Informacija paimta iš Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto interneto puslapio.
