Naujų automobilių neįperka
Neseniai G.Maksimavičius kartu su dar vienu vilkaviškiečiu Valdu Mekšraičiu, vilniečiu Vytautu Meškuočiu bei bičiuliu iš Estijos grįžo iš 11 dienų kelionės į Gruziją. Vyrai keliavo ne autobusu ar nauju lengvuoju automobiliu, o senoviniais „Moskvičiais“.
„Vieni mėgsta plaukioti jachtomis, kiti – bėgioti ilgas distancijas. Mano pomėgis – seni automobiliai. Į tolimas keliones galima labai greitai nuskristi lėktuvu, tačiau važiuoti senu „Moskvičiumi“ – man daug įdomiau“, – tvirtino G.Maksimavičius.
Paklaustas, kodėl daugiau nei 5,5 tūkst. kilometrų kelionei jis pasirinko „Moskvičių“, vyras šmaikštavo, kad naujų automobilių neįperka, todėl belieka tenkintis tais, kurie skaičiuoja ne pirmą dešimtį metų. Tiesa, jam artimesni buvusioje Sovietų Sąjungoje pagaminti modeliai. Anot Gintaro, vakarietiškos mašinos mažiau traukia tikriausiai dėl to, kad su jomis nėra susijusių sentimentalių vaikystės prisiminimų. O iš visų transporto priemonių vilkaviškiečiui mieliausi yra „Moskvičiai“. Kaip pats juokavo, taip yra tikriausiai dėl to, kad šios markės pavadinimas ir jo paties pavardė turi panašių garsų sąskambių.
G.Maksimavičius prieš porą metų Vilkaviškio rajone netgi buvo surengęs „Moskvičių“ mėgėjų susitikimą. Tuomet į jį atvyko po šešis ekipažus iš Lietuvos ir Latvijos.
Viena tūkstantoji sekundės dalis
Lietuva, Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Turkija, Gruzija ir Ukraina – būtent šias valstybes per vienuolika dienų trukusią kelionę aplankė lietuvių ir esto ekipažas.
Daugiausia laiko kelyje vyrai praleido važiuodami Turkijos keliais. Čia jie sukorė maždaug 1200 km. Be abejo, ir įspūdžių šioje šalyje patirta daugiausia.
„Lietuvoje ir Turkijoje sutampa laikas, bet ne greitis. Greitį viršyti įprasta visiems, tačiau yra ir dar gudresnių vairuotojų. Pavyzdžiui, jei keliu su įjungta sirena važiuoja greitosios automobilis, būtinai atsiras ir tų, kurie tokiu pat greičiu užsimanys važiuoti iš paskos ar net lenkti. Šioje šalyje sužinojau, ką reiškia viena tūkstantoji sekundės dalis. Tai laikas, kai įsijungia žalia šviesoforo šviesa ir tau pradeda signalizuoti iš galo stovinčių automobilių vairuotojai“, – juokėsi pašnekovas.
Viena iš maršruto per Turkiją dalių tęsėsi per Stambulą. Keliautojai žinojo, kad per šį miestą reikia važiuoti naktį, nes kitu atveju rizikuojama ilgam įstrigti automobilių spūstyje. Deja, išvažiavę 23 val. vakaro jie vis tiek nesugebėjo jos išvengti.
„Keturios kelio juostos į vieną pusę ir keturios į kitą – visos pilnos net pirmą ar antrą valandą nakties. Ten susidaro ir natūralūs, ir dirbtiniai kamščiai. Pastaruosius kelia, kaip mes vadinome, „savižudžiai“. Koks nors vaikinukas perbėga per kelią ir visi automobiliai būna priversti stabdyti. Tada to „savižudžio“ kolegos bėga prie mašinų ir siūlo nusipirkti mineralinio vandens. Jei kas pradeda ieškoti piniginės, spūstys dar padidėja“, – įspūdžius iš važiavimo Turkijoje pasakojo G.Maksimavičius.
Jis taip pat juokavo, kad šioje šalyje galima važiuoti ir prieš eismą, ypač jei tu esi taksistas ar motorolerio vairuotojas, o vairuodamas laikai sukryžiavęs pirštus, jog tavęs nenubaustų policija. Tokių situacijų keliautojai iš Baltijos valstybių Turkijoje pastebėjo ne vieną.
Anot pašnekovo, Turkijos vairuotojai nėra labai kultūringi. Jie daug signalizuoja, norėdami, kad šiuos užleistų bei parodydami, kokius manevrus jie ketina atlikti.
„Vienoje kelio atkarpoje mes važiavome pirmi, o estas ir vilnietis Vytautas – iš paskos. Kurį laiką jie mums signalizavo, todėl galvojome, kad jie tiesiog perprato vietinio vairavimo kultūrą ir prisitaikė prie jos. Kai sustojome, paaiškėjo, kad jiems tiesiog prasitrynė automobilio signalo laidas“, – prisiminė vilkaviškietis.
Apskritai jam Turkija pasirodė labai skirtinga šalis. Joje gausu ir kalnų, ir didmiesčių, ir gražaus kraštovaizdžio. Vyrai net matė didžiulius auginamų ryžių plotus. Jiems taip pat įspūdį paliko šalyje daug kabančių prezidento Recepo Tayyipo Erdogano plakatų.
Pavyzdžiui, jei keliu su įjungta sirena važiuoja greitosios automobilis, būtinai atsiras ir tų, kurie tokiu pat greičiu užsimanys važiuoti iš paskos ar net lenkti.
Visi viską žino
Visai kitokia nei Turkija, keliautojams pasirodė Gruzija. Čia jie apsistojo netoli Turkijos sienos esančiame Batumyje bei jame praleido tris dienas. Vieną iš jų, vyrai pasisamdė taksi automobilį, kurio vairuotojas parodė įvairias šio miesto vietoves. Viena iš jų – vyno muziejus, kuriame kadaise lankėsi net buvusi kandidatė į JAV prezidentus Hillary Clinton. Čia „Moskvičių“ savininkams labiausiai įstrigo tai, kad muziejuje lankėsi ir vos 12–13 metų sulaukę vaikai. Tiesa, girtų vaikų ar suaugusiųjų gatvėje jie nematė, nors kai kurie gyventojai vietinį alkoholinį gėrimą čiačią gamina ir pardavinėja tiesiog savo kiemuose.
Iš vietinio taksisto atvykėliai iš Baltijos šalių išgirdo, kad šalyje pastaruoju metu įvykdyta policijos reforma ir atleista daug senų ar korumpuotų pareigūnų, o į jų vietą priimti nauji, sąžiningi.
„Iš pradžių galvojome, iš kur gruzinai gali žinoti, kad nauji pareigūnai yra sąžiningi, tačiau greitai įsitikinome, kad jie turbūt apie visus viską žino. Kai šioje šalyje pirkome vietinio delikateso čiurčelos, iš pardavėjo sužinojome, kur stovi mūsų automobiliai, kaip jie atrodo, sužinojome, net kada mes atvykome į Batumį. Šis miestas nėra mažas, jame gyvena daugiau nei šimtas tūkstančių gyventojų, tačiau panašu, kad pro vietinių akis niekas nepraslysta“, – šypsojosi pašnekovas.
Per visą kelionę lietuviai ir estas viešbutyje nakvojo tik Gruzijoje. Kitose valstybėse vyrai naktis leido savo automobiliuose. Bet būtent viešbutyje jiems nutiko dar vienas kuriozas. Užėję į savo kambarį, jie patys buvo priversti įsisukti elektros lemputę, o pabandžius atitraukti nuo lango užuolaidas, šios tiesiog nuslydo ant žemės. Negana to, atsukus čiaupą, vanduo ėmė tekėti į visas puses. Kai vyrai kreipėsi į viešbučio administratorę, ši pažadėjo atsiųsti ką nors viską sutvarkyti.
„Netrukus į duris pasibeldė vyras ir vietine kalba kažką suvebleno. Pagalvojau, kad atėjo meistras taisyti čiaupo, tad jam parodžiau, kur visa tai yra. O šis tik pasinaudojo tualetu ir net nepadėkojęs išėjo“, – juokėsi G.Maksimavičius.
Korupcija ir biurokratizmas
Iš Gruzijos „Moskvičių“ ekipažas nusprendė keltu plaukti į Ukrainą ir iš ten pamažu judėti namų link. Būtent čia atvykėliai pirmą, tačiau ne paskutinį kartą susidūrė su didžiuliu biurokratizmu. Pavyzdžiui, perkant bilietą į keltą, vienoje vietoje reikėjo sumokėti už jį pinigus, kitoje – gauti sąskaitą faktūrą, trečioje – atsiimti bilietus. Negana to, dar teko gauti leidimą įvažiuoti į uostą. Pasirodo, vien bilietų patekti į keltą nepakanka.
„Dar Gruzijoje su draugais susilažinau, kad po trijų dienų būsime Kaune. Jie, aišku, tuo nepatikėjo. Aš žinojau, kad tarp Batumio ir Odesos kursuoja du keltai, pavadinimais „Vilnius“ ir „Kaunas“ ir mes lipsime būtent į pastarąjį. Lažybas nesunkiai laimėjau“, – juokėsi G.Maksimavičius.
Ukrainoje lietuviai ir estas susidūrė ir su daugiau incidentų – pareigūnai iš keliautojų atvirai reikalavo kyšių.
Keltui prisišvartavus netoli Odesos prasidėjo lietuvių ir esto problemos. Išvažiuojant iš kelto vietinė uosto darbuotoja nurašė vilkaviškiečių „Moskvičiaus“ numerius ir išdavė lapą, su kuriuo reikėjo nuvažiuoti į mašinų patikros punktą. Ten keliautojams buvo pasakyta nueiti atsišviesti pasus ir techninius automobilių pasus bei gauti tam tikrus antspaudus, įrodančius, kad jie niekam nieko neskolingi.
„Pasijutau, kaip mokykloje, kai mokslo metų pabaigoje reikėdavo surinkti parašus, kad grąžinau visas knygas. Mokykloje bent žinai, kur tie kabinetai yra, o čia niekas neaišku: reikia eiti prie kažkokių blokų, už žalio vagonėlio, ant kalno kairėje... Atrodė, kad net patys ukrainiečiai nežino, kur kas yra“, – stebėjosi pašnekovas.
Gavus antspaudus juos reikėjo pristatyti pasieniečiams. Tai dar nebuvo viskas. Prieš paliekant uostą teko gauti leidimą išvažiuoti bei praeiti kontrolinį praleidimo punktą. Deja, čia vyrai užstrigo ilgesniam laikui, nes, pasirodo, dokumentuose figūruojantis automobilio numeris buvo nurašytas klaidingai. Teko grįžti į pradžią ir prašyti, kad ši klaida būtų ištaisyta.
„Teisingą automobilio numerį įrašė ranka ir padėjo antspaudą, kad taisymu reikia tikėti. Kai jau atrodė, kad viskas pagaliau baigsis, kontroliniame praleidimo punkte mums buvo pasakyta, jog nuo šiandien ranka taisytų dokumentų priimti negalima, tad vėl visas iki šiol atliktas procedūras teks kartoti iš naujo. Aišku, tuomet buvo apėmęs nemažas pyktis, bet šiaip ne taip viską sutvarkėme. Be viso to, mūsų automobilį dar atrinko rentgeno patikrai. Iš viso uoste užtrukome 4–5 valandas“, – pasakojo pašnekovas.
Kelionėje vilkaviškiečiai sutiko ir kitų lietuvių, kurie juos aplenkė, pasisveikino kelyje.
Jis teigė, kad Ukrainoje labai prasti keliai, tačiau blogiausio kelio titulas atiteko maždaug 50 km ruožui Bulgarijoje. Vyras juokavo, kad pravažiavus juo galima iš karto skubėti į techninės apžiūros stotį ir prašyti techninės apžiūros lipduko. Anot jo, tokiu keliu pravažiuoti gali tik itin tvirtos mašinos.
Ukrainoje lietuviai ir estas susidūrė ir su daugiau incidentų – pareigūnai iš keliautojų atvirai reikalavo kyšių. Tiesa, jie buvo gana juokingi – terkšlinis raktas ir 5 eurai.
Šiauriausiame Europos taške – Vilkaviškio vėliava
Tai nebuvo pirmoji tolima G.Maksimavičiaus kelionė senoviniu automobiliu. Su Vilkaviškio „Senų vežimų“ klubo nariais vyriškis, kai tik turi galimybę, visada keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir į svečias šalis. Prieš porą metų jis su tuo pačiu bičiuliu iš Estijos bei dar vienu Vilkaviškio rajono gyventoju Raimondu Plečkaičiu tais pačiais „Moskvičiais“ keliavo į Norvegijoje esantį šiauriausią Europos tašką. Tąkart kelionės metu buvo įveikta apie 5 tūkst. kilometrų.
Kol kas per visas ilgesnes keliones G.Maksimavičiaus ekipažą lydi sėkmė. Nors į keliones jis leidžiasi tik prisikrovęs pilną bagažinę atsarginių detalių, tačiau dažniausiai jų neprireikia. Vyras tiki, kad prie to prisideda prieš kiekvieną kelionę garsiai aplinkiniams girdint ištariama frazė „Angele sarge, saugok mane, tu skrisk prieky – aš seksiu tave!“.
Prieš porą metų keliaudami į Norvegiją vyrai vyko turėdami vieną tikslą – šiauriausiame Europos taške iškelti Vilkaviškio vėliavą. Pats Gintaras visuomet pabrėžia besistengiantis būti savo krašto patriotu. Nors ir vyko į Norvegiją, tačiau didžioji maršruto dalis tuomet vedė Suomijos keliais. Žygeiviai apžiūrėjo šios šalies sostinę Helsinkį, aplankė tautinį samių muziejų, greta esančią Kalėdų Senelio rezidenciją, apžiūrėjo įspūdingą automobilių muziejų Kangasalos miestelyje. G.Maksimavičius visiems keturračių transporto priemonių mėgėjams patarė jį aplankyti, juolab kad įėjimas nieko nekainuoja.
Kelionėje vilkaviškiečiai sutiko ir kitų lietuvių, kurie juos aplenkė, pasisveikino kelyje. Ant mūsiškių „Moskvičiaus“ galinio lango buvo užrašytas radijo mėgėjo R.Plečkaičio šaukinys. Tai pastebėję tautiečiai greitai užrašė ir per savo automobilio langą parodė savo šaukinį. Taip tarp lietuvių dviejų automobilių keleivių užsimezgė simbolinis dialogas.
„Jau grįžtant į Lietuvą su „Moskvičiumi“ reikėjo užvažiuoti į antrąjį kelto aukštą. Žinojau, kad benzino bakas – apytuštis, bet kaip tikras suvalkietis nusprendžiau pataupyti ir jo nepripildyti. Važiuojant trapu aukštyn, maždaug pusiaukelėje, visas benzinas subėgo į vieną pusę ir mano mašina užgeso. Tiesa, suomiai tuo nesistebėjo, matyt, jiems tai yra įprastas reiškinys“, – juokėsi pašnekovas.
Vyras pasakojo, jog tąkart kelionėje jį sustabdę pareigūnai net dusyk liepė alkotesteriu pasitikrinti blaivumą. Įdomu tai, kad Suomijoje išvažiuojant iš kelto blaivumas buvo tikrinamas visų, išskyrus suomius ir estus.
„Iš tos kelionės labiausiai įsiminė uodai. Nežinau, gal toks laikotarpis pasitaikė, bet jų buvo išties daug. Suomijoje kambaryje uodų – kaip pas mus lauke. Vos pasilenkdavau persiauti kojines, o jau, žiūrėk, „įsegė“ 5 ar 6“, – juokėsi keliautojas.
Kiek surimtėjęs jis teigė, kad su savo „Moskvičiumi“ į tolimas keliones leisis ir ateityje. Aišku, maršrutai jau bus kiti. Jis tvirtino su visais vairuotojais mielai pasidalintų ir patarimais, kaip „išgyventi“ tokių kelionių metu.
