Nesiskyrė nuo mūsų
Atsimenu, istorijos vadovėlyje buvo parašyta, kad akmens amžiaus žmonės gyveno palapinėse, mito šaknimis, o jei sumedžiodavo kokį žvėrį, ištikdavo šventė. Gremždavo akmeninėmis nuoskalomis jų kailius, kad išdžiūvę nesuragėtų ir būtų galima apsigobti nuo šalčio. Nors iš nuotraukos vadovėlyje buvo matyti, kad jie daugmaž panašūs į mus, tada klasėje visi supratom – jie buvo laukiniai.
Žiūriu Kroatijos Rytuose esančioje Slavonijoje į kalvą įsiraususio įspūdingos architektūros ir dar įspūdingesnių radinių Vučedolo kultūros muziejuje vaizdo įrašą ir netikiu savo akimis – prieš 5000 metų gyvenę žmonės buvo tokie patys, kaip mes. Net mados buvo panašios. Pagal archeologų rastas kaukoles, specialistai padarė Vučedole gyvenusių žmonių veidų rekonstrukcijas. Vyrukas, tiesą sakant, nelabai simpatiškas, tačiau jei merginas sutikčiau kavinėje, į galvą nešautų, kad jos tokios senos.
„Šie žmonės nuo mūsų skiriasi tik tuo, kad buvo šiek tiek žemesni – vyrai apie 168 cm., o moterys – 155 cm. Ir mirė jauni – vidutinis amžius apie 25-erius metus“, – sako muziejaus gidas Siniša Đurićus.
Atsikraustė iš Šiaurės Rytų
Vučedolo kultūros muziejus atidarytas vos prieš ketverius metus. Jame daugybę kartų išgirsite: „Pirmą kartą Europos istorijoje, pirmą kartą žmonijos istorijoje...“.
Vučedolas, mūsiškai – Vilkų slėnis, yra Vukovaro pakrašty. Dunojaus pakrantė čia aukšta – nuo jos toli matyti. Vikipedijos žinios apie šią vietą šykščios – tarp 3000 ir 2200 m. pr. m. e. klestėjo priešistorinė indoeuropiečių kultūra, priskiriama eneolitui. Tai – pereinamasis laikotarpis iš akmens amžiaus į žalvario. Žmonės vertėsi gyvulininkyste, gamino vario, keramikos dirbinius, turėjo kalendorių. Beveik – viskas. Tačiau muziejuje galima sužinoti gerokai daugiau.
Prieš 5000 metų šie žmonės atsikraustė iš dabartinės Rusijos teritorijos Pietų, maždaug ten, kur dabar Voronežas, Saratovas. Jie nebuvo laukiniai, priešingai – meniškos sielos svajokliai. Užsidedu ausines ir klausausi jų molinių skudučių švilpčiojimo, šaižokų garsų vinguriavimo – darosi šilta, jauku ir truputį gaudu. Primena vaikystę, kai turguose pirkdavau švilpynes.
Ne Vokietijoje, ne Čekijoje, o Kroatijos teritorijoje buvo pagamintas pirmasis Europos alus!, – teigia muziejaus gidas.
Druskos kelias
Vučedoliečiai, kaip ir mes, valgė tą patį ir laikė beveik visus gyvulius, kuriuos auginame ir dabar – karves, kiaules, avis, tik vištų neturėjo – jos šias vietas pasiekė su Aleksandro Didžiojo kariuomene prieš 2,5 tūkst. metų.
Gyvuliai buvo dideli, juos nudobus mėsą reikėjo kažkaip konservuoti. Deja, pagrindinio konservanto – druskos - čia nebuvo. Todėl vučedoliečiai jos mainyti keliavo pro dabartinę Bosniją ir Hercogoviną net iki Adrijos jūros. Tai buvo labai pavojingas kelias – kalnai, plėšikai. Kelionė trukdavo kelis mėnesius.
Iki šiol Kroatijoje pasakojamos istorijos apie druskos gavybą ir prekybą. Druską iš jūros dažniausiai išgaudavo Dalmatijoje esančios Pago salos ir mažulyčio miestelio centrinėje Kroatijoje Nino gyventojai. Jie supildavo jūros vandenį į rezervuarus. Kai vanduo išgaruodavo, susidarydavo dideli druskos kristalai. Druska gabenta kinkiniais, todėl jie buvo vadinami Dalmatijos traukiniais. Šokinėdami nuo akmens ant akmens, nuo uolos ant uolos asiliukai su kroviniu per dieną nucaksėdavo apie 60 kilometrų. Kelionė su tokiu kinkiniu berniukams tapdavo iniciacijos aktu, – pirmąkart nusileidę nuo kalnų jie būdavo paskelbiami tapę vyrais.
Nuo Romos imperijos laikų kareiviai gaudavo atlyginimą druska. Todėl net angliškas žodis „sallary“ – atlyginimas yra kilęs nuo „salt“ – druska. Viduramžiais jos kilogramas kainavo tiek, kiek kilogramas aukso.
Vučedolo vyrams į kelionę reikėjo pasiimti pakankamai maisto, o atgal parsigabenti dar ir druskos. Todėl jie turėjo pasigaminę didžiulius vežimus mediniais ratais. Beje, mokslininkai teigia, kad ratas buvo išrastas Mesopotamijoje maždaug prieš 5500 metų. Jeigu taip ir buvo, praėjus vos 500 metų už 3 tūkstančių kilometrų gyvenę vučedoliečiai juos naudojo.
Gamino alų
Šie žmonės ne tik augino gyvulius, jie dirbo žemę ir augino įvairių grūdų. Ir sugalvojo, kad juos galima ne tik virti, bet ir sumalus išsikepti duonos, – turėjo malūnus ir duonkepes. Iš grūdų gamino ir alų, kurį laikė specialiuose keraminiuose induose.
„Ne Vokietijoje, ne Čekijoje, o Kroatijos teritorijoje buvo pagamintas pirmasis Europos alus!“, – teigia muziejaus gidas Siniša Đurićus.
Vučedoliečiai mokėjo ir kontroliuoti ugnį. Nuvertę milžinišką medį, jie išdegindavo vidų, o vėliau dar išskobdavo ir pasidarydavo luotus, į kuriuos galėjo tilpti net 10 žmonių. Jais plaudavo į Dunojų, ir dabar turtingą žuvų. Sužvejoti jas nebuvo jokia problema – turėjo daugybę priemonių: tinklus, kabliukus, netgi harpūnus. Muziejuje yra akvariumas, kuriame galima pamatyti vučedoliečių mėgtas žuvis. Tiesa, šamus iš jo teko išžvejoti, nes kėsinosi suėsti kitas žuvis.
Kaip Londonas ir Paryžius
Vučedolas buvo milžiniškas – didžiausias miestas teritorijoje nuo dabartinio Miuncheno iki Atėnų. Jame gyveno apie 2000 žmonių.
„Jeigu jų populiaciją palygintume su dabartine – būtų miestas kaip Londonas ar Paryžius. Vučedolo kultūros muziejus dabar yra pačiame jo centre“, – tvirtina Siniša.
Kol kas ištyrinėta tik 10 proc. šios teritorijos. Tad sunku įsivaizduoti, kokie atradimai dar laukia. Bet jau dabar aišku, kad vučedoliečiai mėgo komfortą. Muziejuje yra namo kopija – jis buvo 20–25 kv. metrų dydžio.
Turėjo net tris kambarius – svetainę, miegamąjį ir sandėliuką. Žmonės miegojo lovose, maistą dėjo ant stalų ir sėdėjo pintuose foteliuose. Šie žmonės nerijo kaip gyvuliai iš vieno puodo. Jie turėjo lėkštes kiekvienam šeimos nariui. Beje, prieš 70–80 metų šeimos šiame regione vis dėlto valgė iš to paties puodo.
Muziejuje yra ir įrodymas, kad pirmąkart žmonijos istorijoje metaliniai įrankiai buvo padaryti būtent čia. Vučedoliečiai mokėjo pasigaminti metalinius pjūklus ir jais nupjauti, o ne nukirsti elnio ragus.
Drabužius siuvo ne tik iš gyvulių odos, bet ir veltos vilnos. Vasarai jie turėjo plonesnius nei žieminiai, bet svarbiausia – šiaučiai mokėjo ne tik pasiūti batus kairei ir dešinei kojai, bet ir batais aprūpino vaikus – 2007-aisiais buvo rastas maždaug vienų metų vaiko batas. Vadinasi, mažyliai gaudavo batus kai tik atsistodavo ant kojų. Beje, batai buvo irgi žieminiai ir vasariniai. Vėliau žmonės prarado šias žinias. Ir tik Viduramžiais išmoko pasidaryti tokius batus.
Šamano balandėlė
Vučeodoliečiams vadovavo šamanas. Jis gyveno atskirai nuo kitų – turėjo namą ant kalvos, nuo kurios atsivėrė užburiantis vaizdas į Dunojų. Dabar toje vietoje yra pastatas ir įspūdinga ekspozicija. Jis buvo įtakingas žmogus, matyt, dėl to, kad vienintelis mokėjo molio formose išlieti metalinius įrankius. Tai buvo labai pavojingas ir sveikatai kenksmingas darbas – jis buvo nuplikęs ir mirė sulaukęs vos 24-erių.
Iš vaistinių augalų šamanas virdavo gėralą, kuris jam sukeldavo haliucinacijas. Tada bendraudavo su mirusiaisiais, semdavosi iš jų žinių, klausdavo patarimo. Siniša Đurićus patikina, kad ir dabar šiose apylinkėse auga drignių. Gal iš jų šamanas gamino stebuklingą gėrimą?
Gerdavo šamanas iš ypatingo ritualinio indo. Vučedolo balandėlė – dabar žymiausias tų laikų keraminis dirbinys ir šios kultūros simbolis. Archeologo Mirko Seperio 1938-aisiais rastas indas puoštas saulės simboliais, kuriuos paskui naudojo ir romėnai. Vučedoliečiai tikėjo į saulę – jie nežinojo apie fotosintezę, bet suprato, kad be jos nėra gyvybės. Be to, meldėsi ir Perkūnui, nes jo bijojo.
Vučedolo balandėlė dabar yra ir seniausia Europoje rasta balandžio figūra. Deja, šiame muziejuje pamatysit tik jos kopiją – originalo teks važiuoti iki Zagrebo.
Pirmasis kalendorius
Vučeodolo žmonės daug laiko praleisdavo žiūrėdami į dangų – jie matė ne tik žvaigždes, žvaigždynus, bet ir stebėjo jų judėjimą, atskyrė Oriono konstaliaciją. Jie žinojo, kad kasmet tuo pačiu metu Orionas būna tame pačiame taške. Šią dieną jie pavadino Naujaisiais metais. Be to, jie pastebėjo, kad kai kurie metai būna ilgesni už kitus ir kad kovo 21-oji – pirmoji pavasario diena – visuomet ilgesnė ir šiltesnė už ankstesnes. Visa tai jie surašė ant keraminių indų.
1978 m. kovo 21 d. Vinkovicų miestelyje, kuris nuo Vukovaro nutolęs per 20 kilometrų, statant viešbutį „Slavonija“, darbininkai iškasė puodynę su keistais ženklais. Archeologas dr. Aleksandaras Durmanas nustatė, kad tai – pirmasis Europos istorijoje kalendorius. Priešingai nei iki tol žinoti Egipto ar Šumerų kalendoriai, jis buvo paremtas ne Saulės ar Mėnulio fazėmis, o žvaigždėmis. Svarbiausias, žinoma, buvo Oriono žvaigždynas.
Iš kalendoriaus paaiškėjo, kad vučedoliečiai žinojo, jog yra keturi metų laikai – pavasaris, vasara, ruduo bei žiema ir kas ketverius metus pridėdavo vieną dieną. „Prieš 5000 metų žmonės skaičiavo laiką taip pat, kaip ir mes. Pasižiūrėję į kalendorių jie planavo darbus“, – teigia Siniša Đurićus.
Puodynę su kalendoriumi dabar galima pamatyti Vinkovicų miestelio muziejuje.
Mokslininkų laukė dar vienas atradimas – kūnų padėtis parodė dangaus kūnų išsidėstymą 2889-ųjų pr. m. e. kovą.
Pirmoji žmonijos data
Kai šamanas mirė, buvo palaidotas keista poza – tarsi medžiotojas, pasirengęs šauti iš lanko.
Bet šamanas nebuvo medžiotojas. Archeologai skeleto vaizdą apdorojo kompiuterine programa. Tai, ką parodė kompiuteris, juos privertė išsižioti – šamano pečių, dubens, kelio ir čiurnos sąnariai tiksliai atkartojo svarbiausių Oriono žvaigždžių padėtį konstaliacijos metu. Vienoje iš muziejaus salių darbuotojai įrengė Vučedolo šamano kapą – tokį, koks jis buvo rastas. Tad dabar galima pamatyti pirmojo astronomo kapą.
Ten yra ir dar keli kapai. Viename iš jų – vyro ir moters skeletai. Jei vyras mirdavo, moteris privalėdavo išeiti su juo tą pačią dieną. Pamatę neįprastą kūnų padėtį, archeologai ėmė mąstyti, kodėl ir jie buvo palaidoti taip keistai. Galiausiai išsiaiškino, kad vyno kūnas reprezentuoja Marsą, o moters – Venerą. Laidodami žmones vučedoliečiai atkartojo tai, ką matė danguje. Ir šios poros vaizdas buvo apdorotas kompiuterine programa. Mokslininkų laukė dar vienas atradimas – kūnų padėtis parodė dangaus kūnų išsidėstymą 2889-ųjų pr. m. e. kovą. Tai – pirmoji dokumentuota data žmonijos istorijoje!
