– Visi turbūt puikiai žino, kad Vilnius pirmą kartą paminėtas buvo kunigaikščio Gedimino laiškuose. Bet ką žinome apie tuos laiškus, pavyzdžiui, ar Gediminas pats juos rašė, ar jie išlikę ir jei taip, kur yra?
– Turime žinių apie 1323–1324 m. Vilniuje Gedimino rašytus laiškus, tačiau išlikę ne patys laiškai, o vėlesni šešių laiškų nuorašai. Šie skirti popiežiui, vyskupams, vienuolių pranciškonų ir dominikonų provincijoms, Vokietijos miestų piliečiams ir Rygos miesto tarybai. Lotyniškai surašytuose laiškuose, kuriuos, žinoma, rašė ne pats Gediminas, o valdovo raštinėje dirbę pranciškonų vienuoliai, viliojama atvykti į Vilnių ir įsikurti šiame mieste bei prisidėti savo amatu prie miesto klestėjimo.
1323 metų sausio 25 d. laiškas, kuriame pirmą kartą minimas Vilniaus vardas, išsiųstas Rygos miesto tarybai. Siunčiant laiškus, buvo prašoma padaryti kuo daugiau jų nuorašų tam, kad žinia plistų visame mieste. Taigi perrašyti laiškai buvo skelbiami bažnyčiose, kabinami ant vartų ir durų. Būtent todėl išlikę keli Gedimino laiškų nuorašai, kurių vienas saugomas Rygoje. Dar kiti – Berlyne ir kituose Vokietijos archyvuose.
– Paprastai akcentuojama, kad Gediminas parašė laiškus ir paminėjo Vilnių. Kas tiksliai buvo rašoma apie miestą?
– Kiekvienas mūsų vakare prieš miegą gali atsiversti ir skaityti Gedimino laiškus, nes jie išversti ir išleisti knygos pavidalu. Žinoma, to meto kalbos struktūra gan sudėtinga. Pavyzdžiui, viename iš laiškų rašoma šitaip: „Atveriame žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: riteriams, ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems – kiekvienam pagal jo rangą – norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis.“
Toks Gedimino sprendimas buvo pakankamai sumanus, nes norima, kad miestas klestėtų ir jame gyvuotų amatai bei prekyba. Manau, kad netgi žvelgdami atgal šiandien patys galime pasimokyti būti laisvesniais ir kūrybingesniais.
– Gediminas laiškuose kvietė į Vilnių amatininkus – kas buvo pirmieji, atidarę savo cechą?
– Nors Vilniuje klestėjo įvairiausi amatai, tačiau pirmasis cechas atsirado vėlokai. 1495 m. jį įsteigė auksakaliai, o netrukus tais pačiais metais tą patį padarė siuvėjai. Priklausymas cechui buvo svarbus dėl aiškesnių darbo principų, pavyzdžiui, cecho nuostatose įrašytas draudimas vilioti kito meistro mokinius, už tai grėsė baudos. Buvo galima reikalauti platesnių teisių, o iš cecho narių sulaukti pagalbos ligos ar nelaimės atveju. Tačiau vienas svarbiausių aspektų buvo galimybė apsisaugoti nuo konkurentų. Tie meistrai, kurie nepriklausė Vilniaus auksakalių cechui, iš viso prarasdavo teisę mieste verstis šiuo amatu, nors nelegaliai tai darydavo ir toliau.
Auksakalių paslaugų reikėjo vis labiau, nes augo jų kuriamų dirbinių poreikis. Didikai ėmė dažniau keistis dovanomis su Europos šalių diduomene ir, žinoma, patys norėjo turėti prabangius sidabrinius ar paauksuotus namų apyvokos daiktus, indus, brangenybes, šarvus ar kitus auksakalių gaminius. Taigi auksakaliai buvo vieni turtingiausių Vilniaus miestiečių ir net užimdavo svarbias pareigas miesto valdyme. Savo dirbtuves turėjo įsirengę pirmame namo aukšte su gausiais įrankiais ir didžiule lydymo krosnimi.
Tie meistrai, kurie nepriklausė Vilniaus auksakalių cechui, iš viso prarasdavo teisę mieste verstis šiuo amatu, nors nelegaliai tai darydavo ir toliau.
– Kad jau kalbam apie amatininkus – kaip už prekes atsiskaitinėjo vilniečiai ar apskritai LDK gyventojai?
– Pirmieji LDK naudoti pinigai vadinami sidabriniais ilgaisiais. Tai – pailgas, pusapvalis arba trišonis sidabro lydinys su keliais įkirstais brūkšniais, veikiausiai tam, kad atsiskaitant būtų galima jį perskelti. Toks vienas pinigas turėjo didelę perkamąją galią – geras žirgas arba keliolika avinų. Sidabrinius ilguosius galima pamatyti net keliuose Lietuvos muziejuose. Skaičiuojama, kad archeologai yra suradę jų virš 1000. Didžiausias lobis, net 400 sidabrinių ilgųjų, buvo rastas Ribiškėse 1930 m.
Tuo tarpu mums įprastesni pinigai – monetos – pradėtos kaldinti Jogailos laikais, tai yra XIV a antroje pusėje. Ilgesnį laiką LDK paplito Prahos grašis, kuris visoje vidurio Europoje XIV–XV a. buvo bene pagrindinė atsiskaitymo priemonė.
– Pratęskime pinigų temą. Kas sumokėdavo daugiausia mokesčių į valstybės iždą?
– Įvairiais laikotarpiais į valstybės iždą gaunamos pajamos skyrėsi. Tai buvo mokesčiai už valdomas ar administruojamas žemes, muito, gėrimų mokesčiai bei žydų ar totorių mokami pagalvės mokesčiai. Visgi kiekvieną kartą, kai valstybė įsiveldavo į nesėkmingą karą arba po kelerių bado, maro metų, iždas greitai imdavo tuštėti.
Vienu metu, XVIII a. pradžioje alkoholinių gėrimų mokestis LDK buvo vienintelis, duodantis bent kiek stabilesnes pajamas. Tuo metu valstybės iždo išlaidos kelis kartus viršijo surenkamas pajamas. Norint jį papildyti, būdavo sugalvojami specialūs mokesčiai. Įdomų faktą yra pateikęs Mindaugas Šapoka, kad mokesčių surinkimas buvo toks lėtas, jog 1710 metų 16 auksinų mokestis buvo baigtas rinkti tik po 8 metų.
– Vedate ekskursijas po neatrastą Vilnių. Kokia jūsų mėgstamiausia tema, vieta ar istorija?
– Ekskursijos nuotaika ir emocija priklauso nuo jos dalyvių, todėl kartais net ir tradicinės apžvalginės ekskursijos po Vilnių tampa įsimintinomis dėl užsimezgusių netikėtų pokalbių bei atrastų naujų rakursų. Pati nepaprastai mėgstu ekskursijas Antakalnio Sapiegų rūmuose ir pasivaikščiojimą, kurį esu pavadinusi „Ten, kur pasibaigia visos ekskursijos“. Pastarojoje vaikštome po kiemelius, kurie yra visiškai užslėpti ir retai sulaukia lankytojų. Ten nebūtinai yra žymių pastatų ar juo labiau rūmų, tačiau kaip įdomu tyrinėti kiemų sulopymus, perstatymus, plytų išdėstymo būdus. Atsiskleidžia visai kitoks Vilnius.
– Ar yra klausimas, kurio visada sulaukiate ekskursijos metu?
– Ar Barbora Radvilaitė iš tiesų buvo nunuodyta (juokiasi)?
– Kaip į jį atsakote?
– Praėjus vos penkiems mėnesiams nuo Barboros Radvilaitės karūnacijos, kuriai priešinosi karaliaus Žygimanto Augusto motina Bona Sforza ir nemaža dalis didikų, Barbora Radvilaitė mirė. Karalienės sunki sveikatos būklė tęsėsi daugiau nei pusę metų, gydytojas nesėkmingai taikė įvairius gydymo metodus, galiausiai netgi buvo nujaučiama artėjanti mirtis, tad tuo metu nunuodijimo niekas net neįtarė. Ši versija įsitvirtino kiek vėliau, daugiausia išplito romanuose ir išliko gaji iki šiol.
Galiausiai jau tarpukariu, 1931 m., Arkikatedroje atrasti Barboros Radvilaitės palaikai, o ne taip jau seniai, 2001 metais, siekiant patikrinti palaikų būklę, Barboros Radvilaitės sarkofagas buvo atidarytas. Antropologams ištyrus palaikus, dar kartą buvo atmesta nunuodijimo versija.
– Neabejoju, kad Barbora Radvilaite rūpinosi geriausi to meto daktarai. O kur gydėsi paprasti vilniečiai?
– Pirmosios ligonines primenančios gydymo įstaigos, vadintos špitolėmis, įprastai kūrėsi prie bažnyčių ir vienuolynų. 1518 m. Žygimantas Senasis paskelbė, kad Vilniuje dovanojamas sklypas statyti pirmajai špitolei, kurioje elgetos ir neįgalieji, remiami bendromis aukomis, būtų išlaikomi ir apgyvendinami. Pirmosios špitolės nebėra išlikusios, kaip ir daugelio Arkikatedros aikštėje seniau stovėjusių pastatų. Keliolika metų tai buvo vienintelė gydymo ir vargšų globos įstaiga Vilniuje, o vėliau prie vienuolynų imta kurti daugiau špitolių.
XVII a. viduryje Vilniuje jau veikė apie 17 špitolių, kurios priklausė katalikų, unitų, kalvinistų, liuteronų, stačiatikių ir žydų bendruomenėms. Ligonius prižiūrėdavo vienuoliai, o retkarčiais kraują nuleisdavo atėjęs barzdaskutys. Daug buvo gydoma žolelėmis, įvairiais antpilais.
– Atskleiskite paslaptį – kur vykdavo smagiausios Vilniaus puotos?
– Nemažai reikėtų kalbėti, norint perteikti, kokias įstabias puotas keldavo Radvilos, Sapiegos, Pacai, Oginskiai ar kiti didikai. Iškilmingos vaišės, muzika, vaidinimai, neūžaugų ir kitų linksmintojų pasirodymai, freskomis tapytos pokylių salės, žvakių šviesų iliuminuoti rūmai, puotas lydinčios patrankų salvės – tai tik maža dalis buvusių puotų didybės ir prabangos.
Vaišių metu pagrindiniu patiekalu būdavo ne kiauliena, daug dažniau būdavo patiekiama avies mėsa, žuvys arba paukščiai: antys, kurapkos, strazdai. Pagrindinių patiekalų šalia gausiomis vaišėmis nukrauto stalo būdavo bent 3, o iškilminga vakarienė užsitęsdavo kelias valandas. Tuo plačiau domėjęsis Rimvydas Laužikas yra rašęs, kad Radvilų virėjų receptų knygoje kaip atskiras patiekalas net įvardintas ryžių valgis.
– Knygų mugėje pristatysite knygą „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII amžiaus miestą“. Ką jums reiškia Vilnius? Ar rašant pasitaikė tokių istorijų, kurios nustebino, nesitikėjote tokių dalykų atrasti?
– Norėjau parašyti tai, ko dar nėra parašyta apie Vilnių, todėl ši knyga nėra tradicinis gidas po garsiausius miesto pastatus. Esu tikra, kad kiekvienas Vilniaus senamiesčio pastatas slepia arba, kitaip tariant, savyje talpina įvairiausias istorijas. Norėjau pažvelgti, kokie žmonės gyveno už tų mūro sienų, ką jie mąstė, kaip kalbėjo, elgėsi, kūrė valstybę.
Nors pati esu kultūros istorikė, tačiau rašydama atradau nepaprastai daug įdomių detalių, faktų ir asmenybių. Negalėčiau vienos istorijos išskirti, tačiau mane gal net labiau nustebino bendresnis atradimas, kaip intensyviai ir atsidavusiai XVIII amžiuje į savo veiklą buvo pasinėrę dailininkai, architektai, mokslo žmonės ir kiti švietėjai. Pavyzdžiui, jėzuitų kolegijos dienoraštyje užfiksuota, kad architektas Tomas Žebrauskas mirė nuo pervargimo ir jam patikėtos darbų gausos.
– Jei šiandien būtų XIV amžius, kaip atrodytų mūsų diena?
– 700 metų – nemažas laiko tarpas. Jeigu kalbėtume apie vėlesnį laikotarpį, būčiau sakiusi, kad diena prasideda nuo bažnyčios varpų dūžių, bet 1318 metais jų Vilniuje dar nebuvo. Įdomu, kad nemažai ekskursijose besilankančių žmonių yra įsitikinę, kad seniausia Vilniaus bažnyčia yra gotikinė Šv. Onos, tačiau iš tiesų tai – Šv. Mikalojaus bažnyčia. Ji išmūryta Vilniuje apie 1382–1387 metus ir pastatyta pirmiausia Gedimino laikais į Vilnių pakviestiems amatininkams ir pirkliams. Galiausiai Šv. Mikalojus Mirietis yra keliautojų, pirklių, ir amatininkų globėjas.
O pratęsiant atsakymą, kokia tuo laikotarpiu galėtų būti mūsų diena, tai viskas priklausytų nuo socialinio statuso. Jei tai būtų Vakarų Europos kilminga dama, nemažą jos dienos dalį sudarytų skaitymas, siuvinėjimas, mokymasis groti muzikos instrumentu ir kitos su edukacija susijusios veiklos. Tuo tarpu kilmingo dvariškio diena yra susijusi su jo pareigų atlikimu valdovo dvare.
