Prisipažinsiu jis gerokai užsimaskavęs, todėl radau ne iš pirmo karto. Patekti tiesiog iš gatvės į jį negali, turi užsiregistruoti ir tik tuomet gali jį aplankyti. Pasidomėjęs radau, kad A.Galdiko meninė veikla su Vilniumi nesusijusi, todėl buvo dar smalsiau, kodėl ir kaip šis muziejus čia atsirado?
Skvere, kuris šiandien vadinamas Lazdynų Pelėdos vardu, praeiviai mato paminklą ne vienai, o dviem seserims rašytojoms: Sofijai Ivanauskaitei-Pšibiliauskienei (1867–1926) ir Marijai Ivanauskaitei-Lastauskienei (1872–1957). Lietuvoje ilgai nežinota, kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo ne vienas asmuo – šią paslaptį tik apie 1930 m. atskleidė rašytojas Liudas Gira.
Anksčiau skveras vadinosi Basokų turgaus aikšte, o prieš tai čia stovėjo Vilniaus Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia ir basųjų karmeličių vienuolynas, kurie 1877 m. caro valdžios nugriauti. Adomo Galdiko muziejus įkurtas kultūros paveldo pastate, Vilniaus senamiestyje, Arklių g. 20 -1, buvusioje meno bibliotekoje. Istorizmo stiliaus pastato architektas Vincentas Gorskis užsiėmė privačia architekto praktika ir Vilniuje jo dėka rekonstruota ar pastatyta per 70 pastatų. Tarandėje jo garbei netgi yra pavadinta nauja gatvė.
Nuo XIX a. pradžios namas priklausė valstybės patarėjui ir dvarininkui Adomui de Štrungui. Vėliau namą paveldėjo jo sesuo Elena Štrungaitė-Dmochovska. 1877 m. namą nusipirko Elžbieta Bialozoraitė fon Riomer. Ji pagal Vincento Gorskio projektą 1896 m. perstatė namą: pristatė pietinį sparną su laiptine, pertvarkė gatvės korpuso fasadą – pastatas įgavo dabartinį vaizdą.
Komunistinė valdžia namą iš teisėtų savininkų atėmė ir perstatė. 1971 m. buvo vykdytas kapitalinis remontas: išgriautos ir perdarytos iš naujo visos buto pertvaros, perdangos, krosnys, langai ir durys. Beveik visos perdangos pakeistos gelžbetoninėmis, įrengta vaikų biblioteka, vėliau Vilniaus miesto centrinės bibliotekos muzikos ir meno filialas. 2020–2021 m. remontuojant patalpas restauruota lipdyba pirmojo aukšto priemenėje, atidengti ir konservuoti tapybos fragmentai priemenėje, laiptinėje ir antro aukšto patalpose gatvės pusėje, išsaugoti vitražai šiauriniame antrojo aukšto lange (autorė Jovita Dovydėnienė).
Sutartą valandą ateinu, mane pasitinka muziejaus vadovė ir gidė, menotyrininkė Ieva Kuzminskaitė-Staigienė, prašo nusiauti batus ir įsispirti į šlepetes, primindama, kad muziejus yra privatus. Pamenu, kai mokiausi konservatorijoje, kartą lankiausi šioje muzikos bibliotekoje, tačiau palyginti, kas buvo tuomet ir dabar, – sunku.
Pamenu, sienos buvo tapetuotos ir tapybos detalių nesimatė, buvo priplėkę ir atrodė nykiai – pasak Gavelio, tikra skylė Vilniaus senamiesčio kūne. Žvelgiu į laiptinę ir klausausi Ievos pasakojimo.
Šiose patalpose veikia ir menų mokyklėlė mergaitėms, šalia emigracijoje sukurtų Adomo Galdiko muzikalių paveikslų šokama, kitoje – tarpukaryje nutapytų Galdiko paveikslų salėje – piešiama.
Ekspozicijoje paveikslų nėra daug, vienoje ekspozicijų salėje – konferencijoms tinkama erdvė, ekrane galima stebėti vaizdo medžiagą apie dailininką. Gidė Ieva paduoda baltas pirštinaites ir galiu pavartyti A.Galdiko etiudų albumą.
„Iš pradžių jo abstrakcijos tiesiog tiko prie modernaus mano namų interjero. Vėliau Galdikas sužavėjo darbštumu, tobulybės siekiu. Tame atradau dalį savęs“, – viename interviu kalbėjo Galdiko muziejaus įkūrėjas, kolekcininkas Arnas Jurskis. Klausiu, koks didžiausias dailininko nuopelnas Lietuvai?
Muziejuje saugoma gausiausia privati dailininko darbų kolekcija – per 260 tapybos ir grafikos kūrinių.
Pirmieji Adomo Galdiko (1893 – 1964) gabumai buvo pastebėti studijų laikais, kai jis mokėsi Sankt Peterburgo ir Berlyno mokyklose – laimėjo konkursus pašto ženklams, Prekybos ir pramonės banko, Garlaivių bendrovės akcijoms sukurti. 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje Adomas Galdikas už triptiką „Lietuva“ pelnė „Grand Prix“, o už V.Krėvės dramos „Šarūnas“ dekoracijas apdovanotas aukso medaliu.
A.Galdikas 1923–1940 m. Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas, o karo metais profesoriavo Kauno taikomosios dailės institute. 1946–1947 m. profesoriavo Friburge, 1947–1952 m. gyveno Paryžiuje, o 1952 m. išvyko į JAV ir apsistojo Niujorke.
Dailininko darbų turi privatūs kolekcionieriai visame pasaulyje bei įvairūs muziejai: Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės, Lietuvos dailės, Žemaičių dailės, Žemaičių „Alkos“, Latvijos nacionalinis dailės, Štiglico, Musée d’Orsay ir kiti. Žinomiausi meno kūriniai: „Trobelė pamiškėje“, „Piliakalnis“, „Kapinės“, „Pajūry“, „Natiurmortas su lietuvių liaudies skulptūra“, „Beržoro šventorius“, „Grybautoja“, „Malda“, „Vėjas, „Bulviakasis“.
Adomo Galdiko muziejus unikalus tuo, kad lankytojai su autoriaus kūryba kviečiami susipažinti ne tik tradiciškai apžiūrint meno kūrinius parodoje, bet ir per edukacijas patiems išgyvenant paveiksluose atspindėtas akimirkas bei tampant jų dalimi. Čia susijungia meno teorija ir praktika, taikomos meno terapijos technikos.
Adomo Galdiko muziejus unikalus tuo, kad lankytojai su autoriaus kūryba kviečiami susipažinti ir patiems išgyvenant paveiksluose atspindėtas akimirkas bei tampant jų dalimi.
Muziejuje saugoma gausiausia privati dailininko darbų kolekcija – per 260 tapybos ir grafikos kūrinių. Sukaupta didelė moterų portretų, natiurmortų, ypač vertingų emigracinio laikotarpio iš Vokietijos, Prancūzijos, JAV peizažų kolekcija. Gausūs ir amerikietiškųjų abstrakcijų bei dar niekur neeksponuotų grafikos darbų ir etiudų rinkiniai. Taip pat kolekcijoje – žymusis ,,Žydo Barucho portretas“, įvertintas brangiausiu Lietuvoje aukcione įsigytu Galdiko kūriniu. Muziejaus įkūrėjas kolekcininkas A.Jurskis turi didžiausią privačią Galdiko darbų kolekciją.
Palikęs muziejų svarstau, juk A.Galdikas rikiuojasi vienoje lentynoje su garsiausiais XX a. lietuvių dailininkais, kūrusiais Lietuvos simboliką ir tautinę dailės mokyklą. Galdikas, jungdamas modernų ir liaudies meną nuolat ieškojo savito stiliaus – ankstyvojoje kūryboje pradėjęs nuo realizmo, simbolizmo, impresionizmo tapyboje evoliucionavo į neoromantinio tipo ekspresionizmą su kubizmo, fovizmo ir art deco bruožais.
Estų poetas, meno istorikas ir kritikas Aleksis Rannit yra pasakęs: „Adomas Galdikas – vienas žymiausių lietuvių dailininkų po M.K.Čiurlionio.“ Per ekskursiją muziejuje fone skambėjo klasikinė muzika, supratau, kad tai meditatyvinė erdvė, tai ne vien penas akims, tačiau ir sielai... Štai šalia Taraso Ševčenkos paminklo ir Halės turgavietės atsirado dar viena Vilniaus įdomybė, kurią verta aplankyti ir praturtinti savo pasaulėšvietą.