Šiemet G.Lunevičiūtė pristatė pirmąją savo knygą – „Vilniaus atminties punktyrus“. Joje per pokalbius su dvylika ilgus dešimtmečius Vilniuje gyvenančių žmonių ji atskleidžia tokį miestą, apie kurį dažnas net nenutuokė. Archyvinių nuotraukų, žemėlapių gausi knyga pasakoja apie vietas, kurios pašnekovams yra pačios svarbiausios Vilniuje. Šios istorijos privers visai kitaip pažiūrėti į tokias, atrodo, gerai pažįstamas vietas kaip Šv. Kazimiero bažnyčia ar Šnipiškės.
„Aš dabar labiau suprantu Vilniaus vietas, – pokalbyje su 15min prisipažino G.Lunevičiūtė. – Pažinau žmonių, kurie man atvėrė savo miestą. Dabar jis man yra absoliučiai kitoks.“
– Knyga labai gyva – pokalbiai su amžininkais, kai kurios nuotraukos paimtos iš asmeninių archyvų. Kodėl pasirinkai taip pristatyti Vilniaus istoriją?
– Visada norėjau, kad mano pasakojama istorija būtų per žmonių atsiminimus. O kokia forma – dar buvo klausimas, bet jis natūraliai išsisprendė.
Mane dalis žmonių žino kaip gidę, bet pagal savo išsilavinimą ir didesnę dalį darbinio gyvenimo esu žurnalistė. Bet aš niekada nemėgau rašyti! Man būtų labai sunku dirbti, pavyzdžiui, spaudoje. Jeigu man reikėtų parašyti straipsnį, aš tą galiu padaryti. Bet man nei tai labai daug malonumo teikia, nei aš tai iš tikrųjų darau labai gerai. Man tikrai daug geriau yra radijas, televizija arba interviu forma. Tai natūraliai ir knyga yra tokia.
Jeigu man patiktų arba aš manyčiau, kad man labai gerai sekasi lieti pasąmonės srautą, kurti romanus arba perpasakoti žmones nepametant jų – tada tokia knyga ir būtų. Čia tikrai yra talentas nepamesti žmogaus. O interviu sunku tą padaryti – tu seki paskui jį.
– Kaip gimė noras parašyti knygą?
– Esu šventai įsitikinusi – jeigu tu labai apie kažką pradedi galvoti, tai tas kažkas pradeda vykti. Tikrai iš nieko neatsiranda, bet tu pradedi daryti žingsnius, kad tai įvyktų.
Kai dar tik labai aptakiai pradėjau svarstyti apie knygą, galvojau – iš kur čia tie žmonės atsiras... Bet tada pradėjau pati atidžiau dairytis. Einu gatve, su kažkuo užsikalbu, ir pradedu svarstyti – ar tas žmogus man tiktų, ar ne? Ar jis atsimena tik apie savo butą, ar jis atsimena ir gatvę? Pradėjau sąmoningai labiau klausyti žmonių galvodama, kiek jie turi atsiminimų.
Žmonės ateidavo labai įvairiai. Kai vedi ekskursiją, įprastas dalykas yra tai, kad prisišlieja pašaliniai žmonės. Kartą viena moteris vedžiojo savo šuniuką senamiestyje ir prie mūsų grupės priėjo. Sako: „Pasakojat taip gražiai, kaip aktorė. O aš esu antroji Vilniaus miesto Jolanta“. Pradėjo pasakoti istorijas, kaip jos seneliai caro laikais į Vilnių atvyko... Ji padiktavo savo telefono numerį, kurį ir dabar atsimenu. Sakė, kad kai kuriuos numerio skaičius – 27 – lengva atsiminti, nes tai gražiausi gyvenimo metai.
Pradėjau sąmoningai labiau klausyti žmonių galvodama, kiek jie turi atsiminimų.
Su ja jau sąmoningai kalbėjau galvodama, kad man reikėtų užfiksuoti atsiminimus. Bet ji, antroji miesto Jolanta, knygai su manimi kalbėti nenorėjo. Tai buvo vienas iš būdų žmones atsirinkti – ar jie patys nori pasakoti knygai.
Kai kurie pašnekovai atėjo tiesiog per gyvenimą, bendravimą, natūraliai. Jeigu man trūktų pašnekovų, klausčiau – „Indre, galbūt tu žinai...“ Gal gerai pagalvojus ir atsimintum, kad krikšto vaiko brolio pusbrolio senelis Vilniuje gyvena nuo 1930-ųjų. Taip paskelbus paiešką atsirado rusų tautybės ponia Jekaterina.
Dar paaiškėjo, kad ir mano šeimos artimas draugas – Vytautas Narbutas – nuo 40-ųjų gyvena Vilniuje. Aš niekada apie tai negalvojau – ar man rūpėjo, nuo kada senelio draugas gyvena Vilniuje? Bet kai man tai pradėjo rūpėti, pradėjau galvoti – žmonės po truputį atsirado.
– Ar buvo sunku juos prakalbinti?
– Tuos, kuriuos reikėjo įtikinėti, aš labai greitai palikdavau sau, nes tai yra labai sudėtinga. Jeigu žmogus nenori arba reikia labai jį įtikinėti atsiverti, man atrodo, kad pokalbis nepavyks. Žmogus turi turėti noro pats pasidalinti savo įvykiais, atsiminimais iš Vilniaus. Jis neturėtų jaustis, kad čia būtent man reikia. Jis pats turi norėti. Tuomet ir draugystė gali užsimegzti – kitaip labai sunku būtų.
– Tavo pašnekovai – neeiliniai žmonės. Ministro sūnus, nepriklausomybės akto signataro anūkė... Specialiai tokių ieškojai?
– Bet kad jis buvusio ministro sūnus, aš nežinojau! Liutavaras prie manęs priėjo mieste, pradėjo man pasakoti savo istoriją. Pasakojo, kad jo tėvelį ištrėmė. Klausiu – dėl ko? Tada ir paaiškėjo.
Jokiu būdu nesirinkau kažkokių specialiai žymių žmonių. Jeigu su kiekvienu žmogumi pradėtum labai atvirai, ilgai, nuoširdžiai ir giliai kalbėtis – kuris iš mūsų būtų neypatingas? Pavyzdžiui, pirmoji pašnekovė ponia Birutė. Tai žmogus, gimęs 1915 m. ir atsimenantis dalykus – vien tuo ir yra ypatingumas.
Arba apie žydišką Vilnių pasakojanti ponia Fania. Vien tas faktas, kad ji yra vienintelė ir vyriausia, norinti ir galinti pasakoti apie žydišką Vilnių ir savo išgyvenimus gete – vien tai ją daro išskirtine, ypatinga.
Jeigu su kiekvienu žmogumi pradėtum labai atvirai, ilgai, nuoširdžiai ir giliai kalbėtis – kuris iš mūsų būtų neypatingas?
– Ar sunku yra parašyti knygą? Kiek laiko truko procesas?
– Jeigu būtų buvę taip, kad turiu pusę metų ir nieko daugiau neveikiu gyvenime – tuomet valandų kiekiu tiek laiko užtektų padaryti šitam darbui. Bet šalia to vyksta kitas gyvenimas – ir asmeninis, ir darbinis. Galų gale, iš pradžių dar net nežinojau, nei su kuo aš dirbsiu, nei su kokia leidykla, nei kas bus maketuotojas, nei fotografas. Daug laiko reikia norint vien atrasti formą, kaip ta knyga turi atrodyti, kas prie jos turėtų dirbti.
Dabar jeigu rašyčiau antrą knygą, tai jau žinau – turiu puikią leidyklą „BALTO leidybos namus“, turiu puikią fotografę. Dabar viskas aiškiau, o pirmą kartą viską darant pats kuri net patį rėmą.
Iš pradžių pradėjau dirbti viena. O kaip ir būna – žmogui dažnai pritrūksta motyvacijos, jeigu pats vienas sau darbuojiesi... Buvo ir sustojimų, ir pertraukų. Bet prieš pora metų nutarėm su leidykla, kad jau viskas – reikia daryti. Tokio visiško užgazavimo, paskutinio etapo buvo kokie metai. Kaip aš ieškojau formos, taip ir leidykla ieškojo – kaip sutalpinti nuotraukas, redaktorė Irma Laužikaitė ėjo į archyvus ieškoti nuotraukų... Kiek čia yra darbo ne tik mano, bet ir kitų!
– Knygos viršelis sudėliotas iš 12 Vilniaus nuotraukų ir žemėlapių. Kiekvieno Vilnius yra kitoks, bet ar galima daryti apibendrinimus, koks Vilnius buvo praėjusiame amžiuje? Ar tai buvo sunkus gyvenimas dėl karų ir negandų?
– Buvo visko, bet svarbu, kaip žmogus tai matė ir atsimena. Tuo metu buvo visų mano pašnekovų (išskyrus Birutę) vaikystė. Labai daug lemia tai, kaip vaikas ar kaip jo tėvai tuo metu jautėsi. Tu gali valgyti skurdžiausius maisto produktus, bet gali nejausti skurdo.
Lyg ir žinojau tai teoriškai, bet dabar dar geriau supratau: tai, ką tėvai žmogui įdėjo vaikystėje, kaip jis jautėsi, kaip su juo buvo kalbėta, kaip jam buvo aiškinami dalykai, kaip buvo reaguojama į karo baisumus – visa tai nešasi žmogus visą savo gyvenimą. Ar tie žmonės labai akcentavo nepriteklių? Ne. Aš kalbėdama su senu žmogumi iš tiesų kalbėjau su jo vidiniu vaiku. Jų atsiminimai yra iš tų laikų, kai jiems buvo 8, 12 metų. Ir apie save galime tą patį pagalvoti. Ar labai jau mes blogai gyvenome vaikystėje, jei namuose neturėjome nukrautų stalų? Tikrai ne tai buvo svarbiausia.
Aš kalbėdama su senu žmogumi iš tiesų kalbėjau su jo vidiniu vaiku. Jų atsiminimai yra iš tų laikų, kai jiems buvo 8, 12 metų.
– Ar pokalbiai su šiais pašnekovais pakeitė tavo įsivaizdavimą apie Vilnių?
– Tikrai taip. Galbūt nepakeitė kardinaliai viso suvokimo, bet mano teorinį žinojimą pripildė detalių. Man labai patinka rinkti dėliones. Istorinės žinios, kad nuo tada iki tada vyko karas, nuo tada iki tada buvome lenkų okupuoti – tai yra dėlionės rėmas. Bet kol jis nėra pilnas detalių – istorijų, asmeninių išgyvenimų – tol lieka tik rėmas. Nei aš gyvenau tuo metu, nei mano patirtis leidžia įsivaizduoti, kaip viskas tuomet buvo. Koks nors namas yra pastatytas tada ir tada. Na ir kas? O iš asmeninių pasakojimų, nutikimų gali bent iš dalies gyviau pajausti miesto pastatus, vietas.
Tarkim, jeigu aš einu pro Centro polikliniką Jakšto ir Gedimino prospekto kampe, tai aš jau pastatą kitaip matau. Žinau, kad jį statė tarpukariu, ten anksčiau buvo labai tankiai apaugęs sodelis – prie pat augo mano pašnekovė, kurį prisimena ir pačias statybas. Pasakojo tokią istoriją.
Namą statantys statybininkai turėjo labai dideles kopėčias. Vieną rytą kai kurie Jakšto gatvės gyventojai į balkonus išnešė pravėdinti savo kailinius. Nagi jie ir dingo. Buvo įtarimas, kad šitie statytojai su savo ilgom kopėčiom perėjo ir susirinko tuos kailinius. Tai visiškai asmeninė detalė – ne vadovėlinė, ne enciklopedinė. Ir ji iškart pagyvina, leidžia kitaip suprasti, suvokti, pajusti tam tikras miesto vietas.
Kitas pavyzdys – šv. Kazimiero bažnyčia. Viena iš knygos herojų – ponia Irena – pasakojo, kaip joje slėpėsi.
Jos šeimoje buvo mama, tėtis ir trys vaikai. Vyriausia mergina buvo akių gydytoja, bet sirgo sarkoma, ja reikėjo rūpintis. Prasidėjo bombardavimas, mama su tėčiu ir broliuku slėpėsi Čiurlionio gatvės medicinos fakultete, o tam, kad šeima nežūtų visa, Irena su teta, kuri buvo labai aktyvi bažnyčios lankytoja, slėpėsi Kazimiero bažnyčios rūsiuose. Buvusi aš tuose rūsiuose, bet dabar visai kitaip juos matau – vis įsivaizduoju tą mažą besislepiančią mergaitę su teta ir kitais žmonėmis. Ji labai gerai pamena ir vaizdą, ką pamatė išlindusi. Vokiečių gatvė buvo labai apsprogdinta, rūkstanti. Dabar einu per tą vietą – ir aš ją visai kitaip matau.
Arba šv. Mikalojaus bažnyčia. Faktą žinojau, kad tai yra pati seniausia Vilniaus katalikų bažnyčia, bet dabar, bendravus su tiek žmonių, ją kitaip suvokiu.
Tarpukariu ji buvo vienintelė bažnyčia, kur buvo leidžiamos laikyti mišios lietuvių kalba. Visur kitur – tik lenkiškai. Ir lietuviai, kurie gyveno čia, visi ten tuokėsi, visi lietuvių vaikai ten buvo krikštijami, ten buvo ir sutvirtinimo sakramentai, laidotuvės. Viskas vyko toje bažnyčioje. Ponia Irena dar pasakojo, kaip vaikas būdama priiminėjo pirmąją komuniją, ir kunigas pasakė, kad jos dekoltė per didelė... Knygoje yra įdėta nuotrauka su ta vaikiška plokščios krūtinės dekoltė... Įstringa tokios detalės.
Dar ponia Jekaterina pasakojo, kaip pamatė gyvenime savo pirmą lavoną. Tai buvo arklys su išvirtusiomis žarnomis, gulėjo prie Žvėryno tilto. Ir dabar jau kitaip kažkaip eini pro tą vietą.
Suvoki, kad tų arklių ir žmonių lavonų tikrai buvo ne vienoje Vilniaus vietoje, ir ne vieną kartą. Bet kaip sakau – viena yra teorinis žinojimas, bet kai bent iš dalies tą patiri per pasakojimus – kitaip viską vertini. Kitaip jauti, kitaip supranti. Aš dabar labiau suprantu Vilniaus vietas.
Kai bent iš dalies tą patiri per pasakojimus – kitaip viską vertini. Kitaip jauti, kitaip supranti. Aš dabar labiau suprantu Vilniaus vietas.
Dar yra tokia nedidelė nedidelė, neasfaltuota vieškelinė gatvelė Šnipiškėse su nemažai apšnerkštų namų. Stovi toks nemažai susmegęs namas, gatvės lygis pakilęs, jo langai jau labai žemai. Mano pašnekovė ponia Reda ten su šeima gyveno sovietmečiu, vos keliolikos kvadratinių metrų kambariuke.
Pasakojo, kad šeimininkė buvo Marijos Šlapelienės sesuo. M.Šlapelienė – pirmojo lietuviško knygyno steigėja, visiška lietuvninkė, o sesuo – priešingai. Ponia Reda pasakojo, kad kai šeima norėdavo pasidėti bulves į sklepą, tai jeigu lietuviškai paprašysi šeimininkės, ji neleis – reikėdavo rusiškai. Bet jeigu lietuviškai atneši nuomą, tada tai jau supras.
– Kaip vertini dabar vykstančius miesto pokyčius? Skaudu, džiugina?
– Man gaila. Aš nesakau, kad visas tas vietas reikia išsaugoti. Dalis vietų tikrai yra labai liūdnos ir nevertos išsaugojimo. Bet gaila dviejų dalykų. Visų pirma – kad yra žmonių, kurie turi puikią atmintį, puikius archyvus, puikių istorijų, bet tų žmonių niekas dar neatrado, ir jų tiesiog nelieka.
Ir antra, kalbant apie patį Vilnių – man estetiniu požiūriu iš tiesų nėra labai gražu, kai į senamiestį įsigrūda didžiuliai betoniniai pastatai. Kai žmonės pasakoja, kaip vienoj ar kitoj vietoj kažkas atrodė, o dabar ten stovi visiškai modernus ir nesamiesčio tipo architektūriškai nepritampantis, atrodantis tarsi svetimkūnis pastatas – man gaila.
Bet nebūtinai vien tik šiais laikais taip daroma. Tarkime, Pilies gatvėje yra pilkas didžiulis daugiabutis, kurio apačioje pardavinėja kojines ir gintarus – tikrus ir netikrus. Ten anksčiau stovėjo Radvilų rūmai. Jie per karą buvo šiek tiek nukentėję, nebuvo stogo, nebuvo langų, bet pats pastato tūris buvo išlikęs. Niekas nieko nedarė, kol vieną dieną nugriuvo siena, užmušė praeinantį vaiką. Tuomet viską nugriovė ir pastatė tokį pastatą. Tai irgi yra svetimkūnis, bet ne XXI a., o XX-ojo. Irgi gaila.
Ir Šnipiškių man gaila. Man atrodo, kad yra tam tikra vertybė turėti miesto centre medinių sodybų kvartalą su gražiomis langinėm, su žydinčiais sodais. Žinoma, kur namai prižiūrimi. Tikrai gražu – ir tai gali būti kitiems įdomu, gali būti miesto unikalumas. Kai atvažiuoja užsieniečiai, ir kai jiems parodai, kad šalia verslo centrų yra toks rajonas, tai jiems truputį egzotika, truputį įdomu. Bet viskas yra spaudžiama, spaudžiama... Ir tokių Šnipiškių, apie kokias kalbėjo ponia Reda, laikui bėgant neliks.
Ir Šnipiškių man gaila. Man atrodo, kad yra vertybė turėti miesto centre medinių sodybų kvartalą su gražiomis langinėm, su žydinčiais sodais.
– Pasvajoji, kad norėtum Vilniuje gyventi kitu metu? Ar bent pamatyti kito laikotarpio Vilnių?
– Kartais pagalvoju, kad galėtų būti gražu pagyventi tarpukariu. Nebūtinai gal ir Vilniuje. Kai kalbėjau su ponia Dainora, ji pasakojo, kad mama buvo pirmoji vairuotojo teises turinti Vilniaus miesto moteris. Jos šeima gyveno labai pasiturinčiai, turėjo ir „Mercedes“, ir „Chevrolet“. Ji pasakojo, kad Žvėryne damos vaikščiodavo pasipuošusios – su bateliais, suknelėmis, pirštinaitėmis, skrybėlaitėmis. Veikė restoranai, vyko koncertai. Man atrodo, buvo labai gražu, įdomu – viskas šiek tiek puošniau, iškilmingiau.
Apie labai senus laikus negalvoju, nes mano žinios apie juos yra iš knygų. O čia, kai kalbėjau su žmonėmis, jei atsiminė tokių įdomių detalių, pridėjo jų į mano suvokimą. Būtų įdomu tarpukariu pasivaikščioti, užeiti į restoranus – pavyzdžiui, į Gedimino prospekte buvusį restoraną „Nuošalė“. Jį turėjo du vyrukai – Kajetonas ir Motiejus. Ir štai Motiejus gamino „motiejinukę“, trauktinę. Žmonės sakydavo, kad jeigu neišgėrei „motiejinukės“ – nebuvai Vilniuje. O ponas Kajetonas labai familiariai bendraudavo su klientais. Ypač, jeigu vaikinas atsivesdavo merginą į pasimatymą, tai jais labai pasirūpindavo. Ten dar sodas buvo su vyšniom, kriaušėm ir kitais vaismedžiais.Ateičiau aš į tą restoraną, paimčiau tos „motiejinukės“!
O pati skaniausia chalva, mano pašnekovų teigimu, buvo kavinėje „Jugoslavija“. Ji buvo toje vietoje, kur dabar Gedimino prospekte yra knygynas „Draugystė“.
Norėčiau nusikelti į tų savo pašnekovų vaikystės Vilnių. Pamatyti tai, ką matė jie. Aš, matyt, kitaip suprasčiau, kitaip atsiminčiau. Bet tai būtų labai įdomu.
– Kokį tu Vilnių prisimeni? Koks tavo asmeninis Vilnius?
– Gimiau ir užaugau, ir toliau mano šeima tebegyvena Antakalnyje, Mildos gatvėje. Mano vaikystė buvo labai žaliame Vilniuje. Perėjus siaurą siaurą gatvelę patenki į Antakalnio šilą, o jei nepatingi paeiti 5 minutes, tai patenki į Pavilnio mišką. Mano vaikystės pramogos, užsiėmimai ir verslai buvo „štabų“ statymas, supimasis ant „tarzankių“.
Norėčiau nusikelti į savo pašnekovų vaikystės Vilnių. Pamatyti tai, ką matė jie. Aš, matyt, kitaip suprasčiau, kitaip atsiminčiau.
Nuo šešerių ėjau į S.Nėries gimnaziją. Kasdien tekdavo eiti maždaug 10 min iki stotelės, o tuomet troleibusu važiuoti į senamiestį, į kur ir persikeldavo mano dienos gyvenimas Tai galėjo būti Pilies gatvė, Vilniaus. Dar kabinčiau šiek tiek Užupį, nes kartais per ten važiuodavom, turėjau draugių ten.
Mano mylima teta gyveno ir tebegyvena Karoliniškėse. Tad iš kitų rajonų tik šis man buvo artimas. Eidavom prie televizijos bokšto, prisimenu gyvūnėlių kapines, labai didelę balandinę, Karoliniškių atodangą.
Dar viena vaikystės vieta buvo mano močiutės darbas, ji dirbo Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kai buvau visai maža, eidavau pas ją dažnai į Centrinius rūmus. Labai gerai prisimenu tą fontaną, kuris dabar fontanas tik kabutėse – kurio vietoje dabar yra daržas. Atsimenu tą jausmą, kai išeidavau vasarą iš pastato atsisėsti ant suoliuko, užsimerkdavau, ir krisdavo fontano lašiukai. Tai būdavo kažkas tokio labai jaukaus – šalti lašiukai ant įšilusios odos.
Dar įstrigę iš vaikystės geležinės ledainės bufete. Labai gerai atsimenu ir Vaikų knygų skyrių, kur būdavo labai malonus kvapas – truputį medžio, truputį pieštukų, truputį knygų.
Vėliau močiutė persikėlė dirbti į Didžiąją gatvę, dirbo žurnale „Tarp knygų“. Tame pastate kažkada buvo karinis komisariatas, o aš atsimenu išpuoselėtus augalus ant langų, aukštas lubas, katalogus su stalčiukais. Ir dabar kaip norėčiau namie tokį turėti! Ir eidavome į „Pieno barą“. Pieno niekada nemėgau, bet imdavau kakavą arba arbatą ir cinamonines bandeles. Tokias pačias, kur čia dabar vis kaip virusas plinta „Instagrame“.
Vaikystės Vilnius man apsiribojo mano takais. Net minčių nekildavo apie kokias Viršuliškes. Kad ir kokie Žirmūnai – jie labai arti, bet aš ten neturėdavau jokio reikalo, tai man Žirmūnai lyg neegzistavo. Mano miestas buvo tik viena jo dalis.
Kai pradėjau studijuoti, suvokiau, kad nieko nežinau apie Vilnių. Mano kursiokės, atvažiavusios į Vilnių, vieną semestrą gyvendavo tai Šeškinėj, paskui gal Saulėtekyje, paskui gal su draugu kur Filaretuose. Ir supratau, kad jos žymiai geriau pažįsta Vilnių nei aš, nes mano trajektorija nekinta. Jeigu neturi reikalų Šeškinėje, tu į ją nevažiuoji.
– Ar skiriasi tavo vaikystės, paauglystės ir dabartinis Vilnius?
– Labai. Anksčiau man miestas buvo gyvenimo plotas, vieta, kurioje yra kažkas, kur einu. Baras, kavinė, mokykla. Bet aš nieko nežinojau giliau. Man net nebuvo minčių, kad galima kažką daugiau žinoti – net nesusimąstydavau. Kaip ir, pavyzdžiui, einant į mišką. Gražu, bet gi nieko ten nesupranti. Štai paukštelis, štai kankorėžis. Bet tu nieko nesupranti – nei kokio tipo čia medis, nei kiek jam metų. Ir net negalvoji apie tai. Man panašiai buvo ir miestas. Na gerai, gražu, bet na ir ką.
Pažinau žmonių, kurie man atvėrė savo miestą. Dabar jis man yra absoliučiai kitoks.
Dabar aš jau išmokus truputį jį skaityti, daugiau suprantu. Kaip atsirado, kaip atrodė. Pažinau žmonių, kurie man atvėrė savo miestą. Dabar jis man yra absoliučiai kitoks.
– Atkreipei dėmesį, kad kartais iš kitų miestų atvykėliai geriau pažįsta Vilnių nei nuo gimimo čia gyvenantys. Kas tau yra tikras vilnietis?
– Tas, kuris gali apsakyti – aš esu vilnietis. Jeigu tu gyveni čia 60 metų, bet sakai, kad tu ne vilnietis, o kretingiškis, tai tu ir esi toks. Jeigu sakai, kad Vilnius tavo namai, jautiesi vilnietis – vadinai, toks ir esi.
Labai gražiai ponas Vytautas knygoje sakė: „Aš įaugau į Vilnių, ir Vilnius įaugo į mane“. Turiu pažįstamų, kurie čia gyvena 15-20 metų, bet jie atidirba savaitę ir važiuoja pas savo gimines į kitą Lietuvos galą, nes ten yra labiau jų namai. Jeigu tu gali apsakyti, kad esi vilnietis, tai to ir pakanka, ar ne?
– Paklausiu to, ko tu klausei visų savo pašnekovų – kokia Vilniaus vieta tau yra brangiausia?
– Turbūt vienos jos nėra. Tai yra miesto dalis, kuri apima labiau rytus: Senamiestis, Užupis, Rasos, Markučiai, Antakalnis, Pavilnys. Jeigu dabar einu kur pasivaikščioti, aš einu po šią miesto dalį. Ji man emociškai artimesnė.
– Knygoje mini, kad kapinės vaikystėje buvo tavo žaidimų vieta. Gal dėl to jos tavęs nebaugina, kaip gana dažno žmogaus? Eini ten pasivaikščioti, vedi ekskursijas.
– Mildos gatvėje, kur aš gyvenau, iš vienos pusės buvo Saulės kapinės, apie kurias nedaug kas žino, o kitoje – Karių kapų kapinės. Jos yra apjuostos mūrine balta tvora, ir į ją ne iš kapinių, o iš miško pusės buvo atremtas stačiatikių kryžius. O jis juk labai patogus, nes turi papildomą skersinį. Tai vaikams buvo labai patogu tuo kryžiumi užlipti ant tvoros viršaus ir ja pasivaikščioti. Miškas kyla į viršų, tvora irgi išsilaiptuoja – taip ir laipioji.
Man tai buvo labai natūrali vieta, prie kurios aš užaugus. Tai nebuvo kažkas tokio, kaip kiti stebisi – „Oho, tu kapinėse žaisdavai“. Nebuvo jokių neigiamų sąsajų. Baisumo lygiai nulis, chuliganizmo irgi.
Kaip kiti miške, taip aš ir dabar nueinu pasivaikščioti kapinėse. Man kapinės reiškia tiek, kiek gal kitiems Vingio parkas. Yra gražu, baisu nėra, tik dar daugiau istorijų nei Vingio parke.
Kaip kiti miške, taip aš ir dabar nueinu pasivaikščioti kapinėse.
– Tavo senelis – rašytojas Juozas Aputis. Kiek jis turėjo įtakos tavo gyvenime? Kiek lėmė būsimos profesijos kelią?
– Esu užaugusi labai intelektualiuose namuose. Močiutė ir senelis abu studijavo lietuvių filologiją. Namuose – vien knygos, jos vis daugindavosi ir daugindavosi. Suprantu, kad žmonės turi skirtingus išsilavinimus, interesų laukus, patirtis, bet mano namuose yra keista, jeigu yra žmonės, pavyzdžiui, ne visai gerai nutuokia, kuriame amžiuje buvo renesansas, ne kiekvienas yra skaitęs „Don Kichotą“. Man pasakytų mano namuose – „Gabija, tikrai negali būti, kad žmonės nežinotų, kada buvo renesansas!“. Ir dabar taip pasakys, jeigu parašysi. Bet aš žinau, kad taip nėra.
Užaugau namuose, kur skaitymas yra vertybė. Kur teatras, kur kultūrinis gyvenimas yra vertybė. Neišskirčiau būtent senelio, nes mano močiutė yra kur kas labiau miestietė. Senelis turėjo sodybą Dzūkijoje, Zervynų kaime, jis didesnę savaitės dalį leisdavo ten, sodindavo bulves. O kad močiutė mano bulves sodintų... Gal nebent jaunystėje, prispausta pareigos jausmo. Bet ji buvo ta, kuri vis sėdėdavo su poezijos tomeliu. Aplink ją gali vykti karas, sprogti bombos – ji sėdės su knyga. Toks vaizdas man yra natūralus.
– Ar senelis prisidėdavo prie mokyklos rašinėlių?
– Ne. Tikrai ne. Man jis tiesiog buvo geras senelis, su kuriuo mes važiuodavom į sodybą, grybaudavom, jis mokė pažinti grybus, mokė plaukti. Aš bent jau neatsimenu jokių lenkimų prie knygų. Bet net neabejoju, kad aplinka vis tiek kažkokias vertybes diegia. Kartais gal yra ir perteklinių efektų – kartais pagaudavau save, kad į žmones kitaip žiūrėdavau. Dabar gyveni, mokaisi ir gludini kampus.
Aplink močiutę gali vykti karas, sprogti bombos – ji sėdės su knyga. Toks vaizdas man yra natūralus.
Aš ir dabar savęs rašytoja nevadinčiau. Tiesiog surinkau ir susisteminau informaciją, sudėjau ją patogia naudoti forma. Bent kol kas neplanuoju ir neįsivaizduoju savęs nei rašančios novelės, nei romano, nei eilėraščių. Eilėraščių rašymas baigėsi 2 klasėje. Močiutė atidavė man visą rastą rinkinį, buvo ten ir tokių: „Anksti rytą saulė kėlė, jau prabudo motinėlė“.
Prie grožinės literatūros kol kas nelinkstu. Bet man tik 33-eji – dar daug yra laiko keisti gyvenimo takus ir pomėgius. Dabar štai studijuoju psichologiją.
– Ar sunkus gido darbas psichologiškai?
– O ar žurnalisto darbas yra sunkus psichologiškai?
– Žurnalistas gal neturi būti toks malonus ir svetingas.
– Aš nesu labai maloni gidė. Manau, kad esu gana griežta. Žinoma, tai nereiškia, kad esu nemaloni. Bet kai su žmonėmis praleidi dvi, dvi su puse valandos, kalbi, rodai, reaguoji į pastabas – aš įsivaizduočiau, kad yra žmonių, kurie galėtų reaguoti į viską kitaip nei aš. Žinau kolegių, kurios gali kalbėti apie barokinius miesto debesis, apie vėjo nugludintas formas. Aš bendrauju kitaip.
Ir mano ekskursijose yra tvarka. Jeigu turi ateiti 25 žmonės, o vienas vėluoja, antras nori į tualetą, trečiam dar kažkokie reikalai.... Bet man juk reikia ekskursiją pradėti laiku, baigti laiku, gal į kažkokią vietą sutarta ateiti, kur mūsų laukia. Visi žino, kad pas mane vėlavimas yra vėluojančiųjų reikalas.
Lygiai taip pat visi labai gerai žino, kad blogas oras nėra priežastis grąžinti pinigus ar atšaukti ekskursiją. Liepos mėnesį žmonės klausia: „Ką darysim, juk praneša lietų.“ Arba žiemą: „Oi, bus –5 C°.“ Bet taip juk ir turi būti, tai nėra pasiteisinimas.
Turiu labai aiškiai surašytas taisykles, plačiai apie jas nediskutuoju. Įsivaizduoju, galėtų būti kitas žmogus, kuris veltųsi į diskusijas dėl oro ar vėlavimo. Aš turiu tą griežtumą, bet man jis padeda susitvarkyti su tikrai dideliu žmonių kiekiu, srautu. Žmonėms visiems – tiek kūdikiams, tiek suaugusiems – svarbu žinoti taisykles. Tada viskas paprasčiau.
Kai tu žmones nuvedi du metrus į šoną arba pasiūlai pažiūrėti metrą aukštyn, jie nustemba. 50 metų gyvena Vilniuje ir to nemato.
– Minėjai, kad patinka savo pasakojimus aplipdyti net ir per ekskursijas išgirstais faktais. Ar tai reiškia, kad lietuviams vesti jas yra įdomiau nei užsieniečiams?
– Tikrai taip. Įdomu ir su užsieniečiais, bet su jais yra viena ir ta pati dainelė. Jie nebūna to „vau“ efekto – jis kažką mato pirmą kartą, jam tas pats. O lietuviai apstulbsta! Mes visi manom, kad Vilnių pažįstam, nes visi zulinam tą pačią Pilies gatvę ir Gedimino prospektą. Bet kai tu žmones nuvedi du metrus į šoną arba pasiūlai pažiūrėti metrą aukštyn, jie nustemba. 50 metų gyvena Vilniuje ir to nemato. Man tai labai svarbu padaryti – atkreipti dėmesį.
Karts nuo karto dirbu su užsieniečiais, man tai įdomu. Ką žmonės žino – kad esam maža šalis, buvusi Rusija, turim senamiestį. Dauguma žmonių tikrai nėra įsigilinę į istoriją. Bet tada pamato, kad čia gražu, jauku, gera, mes viską turim. Man malonu tuomet – jaučiuosi parodžius kitokį Vilnių, kokio galbūt jie nebūtų atradę.
– Ar užsieniečius taip pat supažindini su miestu per istorijas?
– Užsieniečiui reikia padėti ir bazinį žinojimą. Kas ta Lietuva, pasakyti kertines datas. Beje, lietuviams kertines datas irgi susakau. Būna, darau eksperimentą – paklausiu: „Lietuva visai neseniai šventė nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Nuo ko 1918 m. mes paskelbėme nepriklausomybę?“ Į ekskursijas visgi ateina besidomintys žmonės, bet 90 proc. užtikrintai sako, kad nuo carinės Rusijos. Ir tu norėtum sakyti, kad nuo Rusijos? Ne, nuo Vokietijos.
Darau eksperimentą – paklausiu: „Lietuva visai neseniai šventė nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Nuo ko 1918 m. mes paskelbėme nepriklausomybę?“
Bet užsieniečiams irgi viską apipinu žmonių istorijomis. Viena moteris, pavyzdžiui, man yra pasakojusi, kai per karą žaisdavo Vilniuje, išlįsdavo žemės sluoksniai su kaulais ir kaukolėmis. Ir žaisdavo vaikai su tokiais dalykais...
Pasakai užsieniečiui tokį dalyką, jis suklūsta. Tada jau atkreipus jų dėmesį gali kabinti ant viršaus, kad trečdalis miesto per karą buvo sugriauta, apgriauta, dalis atstatyta. Rodyti, kad čia pastatas atstatyta, o čia – sovietinis.
Lietuviams tiesiog yra platesnis temų ir vietų sąrašas. Užsieniečio, kuris turi tik vieną dieną Vilniuje, juk nesivesiu į Naujininkus.
– Per karantiną sukūrei net dar daugiau ekskursijų, o praėjusiais metais ir per atostogas Nidoje ten kvietei pasivaikščioti kartu. Šiemet vėl bus darbingos atostogos?
– Esu suplanavus laiką prie jūros. Ir labai norėčiau su savimi susitarti, kad tai tiesiog ir būtų mano laikas prie jūros. Bet kadangi jau yra paruošta ekskursija apie Nidą, tai gal iš poros savaičių pora dienų ir padirbėsiu.Taip, yra ir finansinis aspektas, bet yra tikrai labai malonu, kai žmogus sako – „Aš 15 metų atostogauju Nidoj, ir niekada to nežinojau“.
– Pabaigai – kokių savybių reikia gidui? Būti šiek tiek aktoriumi, šiek tiek žurnalistu?
– Gal reikėtų pasakyti, kad žodis „gidas“ man yra labai baisus. Kai man sako „gidė“, mane net nupurto, nes kas iškyla mintyse iš vaikystės... Kažkas yra labai sugadinęs tą žodį. Džiaugiuosi, kad jis po truputį yra reabilituojamas.
Na, bet kaip kitaip mane pristatysi. Labai ilgai skamba „istorijų pasakotoja“. Nors man atrodo, kad aš vesdama ekskursiją panašiai kaip laidą kurčiau. Turiu teorinę informaciją, turiu istorijas, turiu vaizdus, garsus. Viską, ko reikia, kad darytum reportažą. Tai vesdama ekskursijas lyg ir toliau dirbu žurnaliste, tik viena susiaurinta tema.
Manęs niekada nedomino konfliktai. Sakoma – „naglas kaip žurnalistas“, žurnalistui reikia ieškoti problemos, konflikto. O jėzau, aš turiu savų problemų ir savų konfliktų, man tikrai nereikia svetimų! Nenoriu išmušinėti kažkokios informacijos iš žmonių.
Kas man įdomu – žodžiu, tekstu, vaizdu sukurti istoriją. Bet tik tada, kai žmonės nori su manim kalbėti, kai nori pasidalinti su manimi. Iš to ir gimė knyga.
