– Prieš kurį laiką prie oro uostų specialistų, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovų Vilniaus oro uoste prisijungė ir Maltiečių savanoriai. Kaip jums sekasi ir kokie pirmieji įspūdžiai?
– Mes, Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai, oro uoste keleiviams padedame greičiau ir sklandžiau pereiti visas reikiamas procedūras, suteikiame reikalingą informaciją atvykus. Daugiausia, ką darome, tai padedame žmonėms pildantis NVSC anketą tam, kad jie be trikdžių gautų registracijos patvirtinimą (QR kodą). Taip pat teiraujamės dėl neigiamų COVID-19 testų ir raginame juos iškart paruošti, kad procesas būtų greitesnis.
Labai gerai ir iš arti matome, kad reikalavimai dabar kinta vos ne kas savaitę, todėl mūsų atsakomybės oro uoste irgi kinta pagal poreikius. Viskas vyksta labai dinamiškai.
Trumpai apibendrinant – suteikiame reikalingą ir aktualią informaciją, stengiamės atsakyti į keliaujantiems aktualius klausimus.
– Vilniaus oro uoste savanoriaujate jau keletą savaičių, kokie iššūkiai, kas labiausiai nustebino tik pradėjus savanorystę čia?
– Prieš grįžtant gyventi į Lietuvą, aš pati porą metų dirbau oro uoste Islandijoje. Man išties pažįstama klientų aptarnavimo sfera oro uoste, tad iššūkiai nebuvo nauji. Visgi, stebint iš šono, pastebime keliaujančiųjų nerimastingumą dėl vykdomos patikros. Tai nauja kelionių ir saugumo realybė, kuri kai kam dar kelia daug klausimų.
Suprantama, kad kiekvienas, grįžęs iš ilgiau trukusios kelionės, nori pailsėti, o ne laukti eilėse, tačiau visi jau gyvename naujoje realybėje ir turime prie jos prisitaikyti. Daliai žmonių sekasi sunkiau – jie pyksta dėl pakitusios situacijos. Tačiau absoliučiai didžioji dalis puikiai supranta priežastis, yra kantrūs ir elgiasi supratingai bei atsakingai.
– Remiantis įvairiomis apklausomis, būtent kelionės yra vienas iš tų dalykų, kurių žmonės pandemijos laikotarpiu labiausiai pasiilgo. Ar pastebite panašias keliautojų nuotaikas Vilniaus oro uoste?
– Keletą kartų teko savanoriauti padedant žmonėms, grįžtantiems užsakomųjų skrydžių bendrovėmis iš šiltų kraštų. Pagal grįžtančiųjų skaičių, jų veidus ir nuotaiką matosi, kad kelionės tikrai yra tas dalykas, kurio žmonės yra labai išsiilgę.
Tuo tarpu kita kategorija yra žmonės, keliaujantys darbo reikalais. Ką tikrai jau galima pastebėti, kad žmonės po truputį vis labiau supranta, kad galimybių keliauti yra, vis drąsiau jomis ir naudojamasi. Aišku, galbūt tai užtrunka kiek ilgiau nei prieš pandemiją, bet noras, matyt, yra didesnis už šį nepatogumą. Svarbiausia laikytis visų saugumo reikalavimų ir keliauti yra tikrai įmanoma net tokiu laikotarpiu.
– O kokie klausimai vyrauja tarp atvykstančių keleivių?
– Pirmas ir dominuojantis klausimas – ar ilgai reikės laukti? Infrastruktūra oro uoste yra tokia, kad žmonės, stovėdami eilėje, mato tik dalį jos, o daugelis keliauja pirmą kartą po to, kai saugumo ir patikros reikalavimai buvo sustiprinti. Todėl jie domisi, klausia mūsų, savanorių, ar ilgai reikės laukti, kodėl turiu laukti, nors turi visus reikalingus dokumentus.
Visgi akivaizdu, kad taisyklės visiems yra vienodos. Kitas dalykas, kuriame reikalinga mūsų pagalba, yra registruojantis dėl QR kodo – padedame šiame procese ir stengiamės atsakyti į eigoje kylančius klausimus.
– Kaip sekasi bendradarbiauti su kitomis oro uoste veikiančiomis institucijomis – NVSC, VSAT, oro uostų darbuotojais? Kaip vyksta darbų pasidalinimas?
– Apibendrintai – tarpusavyje kalbamės ir reaguojame į situaciją. Jaučiu, kad žmonės iš visos širdies atlieka patikėtą pareigą ir stengiasi padėti. Tai motyvuoja ir mus kaip savanorius, stebinčius jų darbą. Be abejonės, yra dalykų, kurių mes negalime perimti, pavyzdžiui, specifinių oro uosto darbuotojų funkcijų, bet labai lanksčiai žiūrime į tai, kur galime būti naudingi.
Pavyzdžiui, suprantame, kad galime pagreitinti ir palengvinti procesus, kol keliaujantys žmonės nueina pas VSAT darbuotojus. Taip pat informuojame, kad žmonės paruoštų pasus ir QR kodus, kad vėliau nereikėtų gaišti laiko. Siekdami užtikrinti sklandų procesą, pranešame grįžusiems žmonėms, kad po pasienio patikros laukia NVSC darbuotojai, kuriems jau reikės pateikti kitus dokumentus: neigiamą COVID-19 testą ar pažymą dėl persirgimo. Svarbi kiekviena sutaupyta laukimo minutė.
Stengiamės būti naudingi ir NVSC atstovams: pareguliuojame žmonių eilę, atsilaisvinus vietai, pakviečiame žmogų į ją. Taip pat atidžiai stebime, kad nebūtų pro patikras prasmunkančių žmonių.
– Ką Jums reiškia savanorystė? Kuo savanorystės patirtis oro uoste skiriasi nuo prieš tai buvusių?
– Pradėjusi savanoriauti daugiau sužinojau apie praktikas tose užsienio šalyse, kur savanorystė yra laikoma įprastu dalyku. Tose visuomenėse, kuriose žmonės įsitraukia į šią veiklą, atiduoda dalį savo laiko, įgūdžių, gebėjimų, yra daugiau empatijos, labiau padedama vienas kitam. Kartu tai yra lyg duoklė savo šaliai, o žmonės atranda ir bendraminčių, draugų, užmezga naujas pažintis.
Mano nuomone, savanorystė yra viena iš tų veiklų, kuri naudinga tiek visuomenei, tiek pačiam sau. Kalbant apie savanorystės patirtį oro uoste, pirmiausia, tai yra socializacija, kartu gaunama galimybė pasižiūrėti į oro uosto darbo užkulisius, kaip jis yra vykdomas, kaip paskirstomos funkcijos.
Mano nuomone, oro uostas nėra vien vieta, kur išskrendama ir atskrendama, jis turi ir simbolinę reikšmę, asocijuojasi su gerais, nostalgiškais prisiminimais.
– Kodėl svarbus valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) bendradarbiavimas – kokią pridėtinę vertę tai kuria?
– Esminis argumentas – bendradarbiavimas yra svarbus ir naudingas abiem pusėms. Mes, Maltiečių savanoriai, esame įtraukiami į ekstremalios situacijos valdymą, galime padėti kitoms su jos valdymu dirbančioms institucijoms. Tuo tarpu oro uostas gali pasitelkti plataus spektro asmenis, kurie savo ruožtu pasiūlo geranorišką pagalbą. Susitelkimas ir iššūkių sprendimas gali būti lengvesnis, jei tai darysime ne pavieniui.
