Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vilniaus rajone – niūri dvarų ir griuvėsių nūdiena

Iš sostinės į Šumską veda Juodasis traktas, taip pramintas dėl anksčiau pakelėse tykojusių plėšikų. Aišku, dabartiniu metu nei ant kelio, nei pakelėse plėšikai netyko, tačiau pakelės ženklai skelbia, kad įvažiuojame į pasienio zoną. Liūdnai ir skurdžiai atrodo šis kraštas, vasarą bespalves griūvančias trobeles beslapstantis po žalia lapija.
Šumsko dvaras ir cerkvė Rudaminoje
Šumsko dvaras ir cerkvė Rudaminoje

Šumsko bažnyčia ir dvaras

Tik įvažiavus į Šumsko miestelį priverčia stabtelėti Šumsko Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios kuorai. Šioje vietoje 1696 m. Šumsko dvaro savininkai Mykolas ir Halina Šumskai pastatė pirmąją medinę bažnyčią, šalia buvo įkurdinti vienuoliai dominikonai. Jeigu ne Šumskai, ši gyvenvietė ir būtų likusi nekilmingu Laukininkų (Poliany) kaimeliu.

Mūrinė, vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, suprojektuota Tomo Ruselio, pastatyta 1789 m. Caro valdžia vienuolyną išvaikė, o 1865 m. bažnyčia buvo pertvarkyta į cerkvę ir prievarta stačiatikiais užrašyta daugiau kaip 300 parapijiečių. Katalikai bažnyčią atgavo tik 1917 m., parapija buvo atkurta, bet pamaldos dabar laikomos tik lenkų kalba.

Šalia bažnyčios – nedidelis parkas su skulptūromis. Tolumoje ant kalvelės boluoja trys kryžiai, šumskiečių pastatyti minint bažnyčios 300 metų įkūrimo jubiliejų. Pasinaudojame proga, kad bažnyčia atidaryta, ir užeiname į vidų. Bažnyčios viduje nustebina sienų tapyba.

Link dvaro tenka dardėti žvyruotu vieškeliu. Jokių nuorodų į dvarą nėra, bet jau ir nebestebina. Dvarvietės vietą išduoda dideli seni medžiai ir siauras keliukas, vedantis link buvusių vartelių. Jokio paradinio įvažiavimo ir plačių vartų nėra ir nebuvo. Kumetynas ir ūkiniai trobesiai šliejosi beveik prie paties dvaro pastato.

Dvaras, priklausęs Sakavičių giminei, šioje vietoje minimas XVI a. Sakavičiai valdė apie 80 dvarų. 1618 m. valdą nusipirko Kazimieras Šumskis, kurio vardu ir buvo pavadinta ši vietovė. Porą šimtmečių dvaro valdos priklaususios Šumskų giminei perėjo Laskovičių žinion, o jau vėliau – generolui Labuncevui, kurio dukra Elžbieta ištekėjo už pakaunės bajoro Antano Komaro. Nuo tada dvaras priklausė Komarų giminei. Įdomiausia, kad tarybinei valdžiai nusavinus dvarą, Elžbietai buvo leista gyventi dvaro rūmų antrame aukšte įrengtame bute.

Įvažiuojant šalia vartų įkaltas murzinas stendas, kuriame pažymėta – „Turistinės trasos objektas“, „Europinės lėšos“. Tik tam turistui niekur nėra net jokio suoliuko. O apie kažkokią infrastruktūrą net kalbėti neverta.

A.Kaminskienės nuotr./Šumsko dvaras ir apylinkės
A.Kaminskienės nuotr./Šumsko dvaras ir apylinkės

Dvaro rūmai stūkso užkaltais langais. Dar ne taip seniai dvaro viduje buvo galima pasivaikščioti, apžiūrėti, kad ir apleistą ovalinę salę, kuri savo laiku įrengimu greičiausiai nenusileido bet kokio aukšto vadovo salei.

Pro plyšius pabandėme apžiūrėti vidų, tačiau nieko įdomaus ten jau nepamatysi, viskas jau seniai išdraskyta. Tačiau rūsio langai pakeisti, tad reikia tikėtis, kad lentelė „Privati valda“ ne veltui ten kabo ir dvaro rūmai bus prikelti antram gyvenimui.

A.Kaminskienės nuotr./Šumsko dvaras ir apylinkės
A.Kaminskienės nuotr./Šumsko dvaras ir apylinkės

Netoliese iš lauko akmenų sumūryta greičiausiai buvusi dvaro ledainė. Šumskai laikė daugybę šunų, žirgus, tad aplinkui daugybė dvaro ūkinių pastatų. Kolūkių laikais jie buvo tvarkomi, pristatomi priestatai, panaudojami senieji pamatai. Tačiau dabar jų būklė apgailėtina. Styro įgriuvę stogai, graudžiai atrodo byrančios sienos, kai kurie pastatai visai be stogų.

A.Kaminskienės nuotr./Šumsko dvaras ir apylinkės
A.Kaminskienės nuotr./Šumsko dvaras ir apylinkės

Net lieptelis į tvenkinuką – ir tas veda plikais geležiniais strampais, šalia kurio toks pats byrantis senasis malūnas. Gerai, kad aplink bujoja aukšta žolė, slepianti apgailėtinos būklės pastatus. Viskas atrodo graudžiai. Tik bitėms vienodai, jos palaimingai zuja po žydinčius krūmus.

Rudaminoje – tapybiški cerkvės griuvėsiai

Jau kelionės pradžioje nutarėme apsukti ratuką šiose apylinkėse ir apžiūrėti dar nelankytus objektus. Kitas taškas – Rudamina, tačiau nutariame grįžti tuo pačiu keliu, nes pakeliui akis užkliuvo už prie vieno iš namų stovinčios iškabos „Švieži agurkai ir bulvės“. Agurkų nebeturėjo – išpirko penktadienį, tačiau šviežių bulvių ir kopūstų gavome. Tiesiai iš daržo, tai ne sandėliuose gulėję.

Toliau Rudamina ir tapybiški Viešpaties Atsivertimo cerkvės griuvėsiai, apleistų vietų mylėtojams. Pirmoji stačiatikių cerkvė Rudaminoje buvo įrengta 1866 m. Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčioje ir pavadinta Viešpaties Atsivertimo cerkve. Vėliau vietoj jos pastatyta akmeninė. I pasaulinio karo metais cerkvė buvo išvogta, o per II pasaulinį karą apgriauta ir nebeatstatyta.

Gražūs griuvėsiai, bet kažkodėl pas mus istorinių pastatų griuvėsių kur kas daugiau nei sutvarkytų. Nuo gatvės pusės cerkvė dengiama krūmų atrodo kiek paslaptingai, bet iš kitos pusės netoliese stovi namas, tad viskas aplink apkrauta kažkokiu laužu. Netoliese Šv. Nikolajaus Stebukladario medinė koplyčia. Visiška priešingybė cerkvei – sutvarkyta ir daili kaip saldainiukas.

Rudaminoje galima rasti ir architektūros paminklą, įtrauktą į nekilnojamo turto vertybių registrą. Tai buvusi smuklė, o tuo pačiu – užvažiuojamieji namai. Vieta įdomi tik istoriniu požiūriu, nes dabar ten tiesiog gyvenamasis namas.

Vis niūriau

Nuriedame ir iki Petešos dvaro. Visiškai nesupratau, kodėl yra deklaruojama, kad dvaras gausiai lankomas šalies ir užsienio turistų.

Taip, šalia sutvarkytas žirgynas. Įrengtas vienuose iš pagalbinių dvaro pastatų tikrai lankomas, bet pats dvaras visiškai apgailėtinos, avarinės būklės. Medinis su kolonomis pastatas lopytas sulopytas, su naujai atsiradusiais priestatais. Taip matomai čia gyvenantys žmonės gerina savo buitį. Šalia stovintys mediniai pastatai irgi vos gyvi. Atrodo, kad nuvirs po pirmo gero vėjo gūsio.

Su nelabai linksmomis mintimis nukeliaujame iki Nemėžio dvaro, perėjusio per Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių, Oginskių rankas. Tačiau dabartinis dvaro vaizdas nuotaikos nepakelia. Nemėžio dvaro vietoje kažkada stovėjo pilis – Vytauto Didžiojo vasaros rezidencija.

A.Kaminskienės nuotr./Nemėžio dvaras
A.Kaminskienės nuotr./Nemėžio dvaras

Tiesiant naują plentą A3 Vilnius–Minskas buvo sunaikinta dalis parko, puikios alėjos ir perpus sumažintas šalia esantis tvenkinys. Keletą metų atgal spaudoje buvo rašyta, kad dvaras privatizuotas, numatoma ten įrengti viešbutį ir konferencijų centrą. Tačiau bent jau šiandien visa teritorija aptverta tvora. Vartai užrakinti ne viena spyna. Dvaras pro medžių lapiją vos matosi. O bet kokių vykstančių darbų nematyti.

Įspūdžiai ganėtinai slogūs. Jeigu ne saulėtas oras ir žaluma, viskas atrodytų dar liūdniau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?