Spalio mėnesį prasidėjo pirmosios G.Lunevičiūtės sukurtos Miesto istorijų mokyklos paskaitos. „Miesto istorijos smalsiems“, – taip pavadinti įvairūs paskaitų ciklai, pradedant architektūra, istorija ir baigiant gamta ar menu. Norintieji gali rinktis ir papildomus ciklus specialiai gidams, kuriuos baigus bus suteikiamas oficialus pažymėjimas.
Gabija pokalbyje su 15min prisipažino dažnai sulaukianti klausimo – kodėl ji gi kuria konkurentus sau? „Bet nuo to, kad tavo sektoriuje yra daugiau savo darbą mylinčių ir jį gerai dirbančių žmonių, auga viso sektoriaus prestižas“, – pati pateikė atsakymą, kurį kiekvienas galime prisitaikyti ir savo sričiai.
Tik Gabija tikina, kad Miesto istorijų mokykla nėra įprasti gidų kursai. Visų pirma, jie skirti smalsiems, norintiems daugiau sužinoti žmonėms, ieškantiems įdomios ir prasmingos veiklos. Galima rinktis tik vieną dominančią temą ir visai nesiekti gido licencijos. Ir antra – paskaitas veda, anot jos, patys geriausi savo sričių profesionalai. Kas įdomiau pakalbės apie gamtą nei Marius Čepulis? Arba apie architektūrą – nei pačių studentų geriausiu VU dėstytoju išrinktas Juozapas Blažiūnas?
– Savo naują naują projektą pavadinai ne gidų kursais, o Miesto istorijų mokykla. Sąmoningai darai skirtį?
– Aš jau seniai apie tokį dalyką galvojau ir buvau įsitikinusi – nėra prasminga sakyti, kad tokie kursai yra būsimiems gidams. Nes kai pati prieš 8 metų nuėjau į gidų kursus, aš tikrai neplanavau būti gide. Tiesiog norėjau įdomių paskaitų, susitikimų su įdomiais žmonėmis, įtraukiančios užklasinės veiklos.
O ypač šie metai ir pakitusi realybė mums duoda daug galimybių kažką naujo atrasti. Mes esame apriboti – negalime tiek keliauti, vykdyti visų veiklų, kuriomis užsiėmėme anksčiau. Bet mes turime laiko! Ir vis dar esame tokie pat smalsūs, tikiuosi. Tad ir paskaitos skirtos kiekvienam smalsiam ir norinčiam kažką sužinoti žmogui.
O jeigu jau nori viską viską sužinoti, tai galų gale dar ir gausi gido pažymėjimą. Ar norėsi jį naudoti – kiekvieno paties apsisprendimas. Nors štai pažiūrėk į mane – aš nuėjau į kursus, ir dabar tai mano pagrindinė veikla.
Mes esame apriboti – negalime tiek keliauti, vykdyti visų veiklų, kuriomis užsiėmėme anksčiau. Bet mes turime laiko! Ir vis dar esame tokie pat smalsūs, tikiuosi.
– Kodėl pamatei, kad reikia tokios mokyklos? Juk gidų kursų, mokyklų jau yra ne viena yra Lietuvoje.
– Idėja gimė man dirbant, vedant ekskursijas. Žmonės pradėjo klausinėti – „Ar darot paskaitas? Ne? O ar darysit?“ Supratau, kad tie žmonės nori žinoti daugiau. Tie žmonės, kurie eina į ekskursijas ar, geriau pasakius, kokybiškus pasivaikščiojimus, per kuriuos įsigilinęs žmogus papasakoja tokių detalių, kurių pats gal ir nesuprastum, neatrastum. Ekskursijos yra tik viena iš sužinojimo formų.
Tu gali sėdėti ir skaityti knygas, gali pats domėtis, bet į tai reikia įdėti labai daug savo darbo. O juk žmonės turi kitus savo darbus, todėl jiems ir egzistuoja paskaitos, kursai. Todėl ir yra tie profesionalai, kurie savo ilgametę patirtį ir jau mintinai žinomus kitų klausimus pateiktų suprantama ir patrauklia forma. Tau pačiam nereikės perskaityti 5 tūkstančių knygų – dėstytojai jau yra padarę.
Dar kitas aspektas. Dabar yra labai nestabili situacija, kai mes nežinom, ką galėsim, ko negalėsim daryti ateinančius mėnesius. O ir patys orai vėsta, žmonės šiaip ar taip daugiau laiko praleidžia namuose. Tad tai gali būti puikus ir naudingas užsiėmimas.
– Pandemija padėjo ar apsunkino mokyklos kūrimą?
– Idėja gimė tikrai gerokai prieš karantiną. Kai žmonės pradėjo manęs klausinėti apie kursus, man taip nedrąsiai pradėjo lįsti mintys. Tik tas žodžių junginys – „gidų kursai“ – man atrodė neatspindintis to, ką aš noriu daryti. Pradėjau galvoti, kaip sukurti tokiems susitikimams jaukią aplinką, kokių patalpų reikėtų – kad žmonės jaustųsi kaip ateidami pas draugą į svečius, galėtų gerti arbatą ir kalbėtis. Išeitų kažką naujo sužinoję ir žvelgdami į savo kasdienybę jau kitaip.
Galvojau, galvojau, tik buvo daug klausimų: kur tokias patalpas rasti, kada žmonėms būtų patogu – savaitgaliais ar po darbo... Prisimindavau spūstys ir t.t. Buvau labai įsivėlusi savo galvojimuose, kaip visa tai padaryti, nes nenorėjau auditorijos su tiesiog dėstytojo pašnekėjimu.
Tas žodžių junginys – „gidų kursai“ – man atrodė neatspindintis to, ką aš noriu daryti.
Ir tuomet atsitiko karantinas. Kuo man jis padėjo – supratau, kad ta susitikimų vieta gali būti kiekvieno mūsų namai. Juk visi išmokome sėdėti prie ekranų, mums nebebaisu nuotolinis susitikimas. Pati situacija išmokė žmones kitokio mokymosi ir laisvalaikio praleidimo būdo. Aš pati studijuoju, ir man buvo malonu, kad dėstytojo paskaitas galiu išklausyti man patogiu metu, atsisėdus su savo mėgiamu arbatos puodeliu ar valgant pyragą. Kad galiu sustabdyti, kada reikia, ir nueiti pasirūpinti buitimi, namiškiais ar šunimi. Man buvo labai patogu – manau, kad ir kitiems.
– Skamba viskas taip paprastai.
– Kai žiūri atgal, neatrodo, kad visi planavimo darbai jau buvo tokie greiti ar lengvi. Gali pasirodyti – juk vyksta internetu, tai viskas labai paprasta. Ne. Jeigu nori padaryti tikrai kokybiškai, kad žmogui būtų įdomu ir malonu žiūrėti, kad jis tavęs neišjungtų...
Daugelio nuotolinių kursų problema yra ta, kad dėstytojai galvoja, kad tai kaip gyva paskaita, tiesiog įrašoma. Ne. Yra visai kita specifika, reikia daug labiau viską struktūrizuoti, kad būtų žmogui įdomu ir suprantama. Klausant paskaitas nuotoliniu būdu žmonės labai blaškosi – tai į tualetą, tai nueiti pasidaryti arbatos ir negrįžti. Labai svarbu yra vizualinis pateikimas, skaidrių kokybė.
– O ar pati vesi paskaitas?
– Visuomet prisidėsiu, bet man svarbiausias prioritetas Miesto istorijų mokykloje yra tai, kad kiekvieną dalyką turi dėstyti pats aukščiausias tos srities specialistas. Aš esu visiška praktikė, kuri gali pasidalinti, kaip aš pati darau ekskursijas, kokia yra mano metodika. Bet ekskursijų kūrimo metodika arba kaip padaryti, kad tau būtų malonu dirbti, o kitiems – ateiti į tavo darbą, yra vienas dalykas. Tai sudaro tikrai labai nedidelę dalį. Visgi didžiausią sudaro tam tikrų dalykų žinios. Yra labai smagu mokėti gerai kalbėti ir save parduoti, bet turi turėti ir ką pasakyti, ir ką parduoti. Turi pirma susikurti produktą.
Yra labai smagu mokėti gerai kalbėti ir save parduoti, bet turi turėti ir ką pasakyti, ir ką parduoti.
– Kiek meno istorijos, kultūros istorijos kursuose bus tos tikrosios istorijos, datų, pavardžių?
– Kas yra labai svarbu – tai yra Miesto istorijų, o ne istorijos mokykla. Daugumai mūsų yra įdomu istorijos apie žmones, kurie kažkada gyveno, dabar gyvena ar dar gyvens. Tiek architektūra, tiek muzika, tiek karas, kulinarija ar kultūra – yra apie žmones. Tuos, kurie kažko tikėdamiesi ar norėdami kažką parodyti statė pastatus, reiškė savo idėjas. Apie žmones, kurie veikiami savo laikmečio idėjų, protestų, turimo suvokimo apie pasaulį tapė paveikslus, kūrė muziką. Tai nėra istorijos – kaip mokslo – kursai. Žinoma, tu privalai susivokti, kas kur daugmaž kuriuo metu vyko. Tik tuomet ant šitų pamatų gali lipdyti istorijas.
Yra ir istorijos kursas, kurį veda neeilinė dėstytoja – Erika Meškauskienė, kurios ir paskaitos, ir vedamos ekskursijos yra tikrai be galo pripažintos ir patrauklios.
Kada jau pasidedi tą istorijos pagrindą, susieji Vilniaus, kitų Lietuvos miestų įvykius su tuo, kas vyko Europoje, pasaulyje, kada turi žinių tinklą, tuomet prasideda architektūros istorija. Pastatai, statiniai yra taip pat apie žmones. Ką jie galvojo statydami, kodėl jie statė būtent taip, ką tuo norėjo pasakyti, kodėl architektūra keičiasi. Šį kursą dėsto labai charizmatiškas Juozapas Blažiūnas, kuris yra studentų pripažintas geriausiu VU dėstytoju. Jeigu jau tą sako studentai, tai įsivaizduok! Jis geba taip įdomiai pasakoti apie architektūros detales, kad jautiesi lyg sėdėdamas su draugais ir vyno – oi, atsiprašau, sulčių – taure, o jis tavo vaizduotėje atgaivina vaizdus.
Architektūros nereikia suprasti ir tik kaip pastato. Kalbama apie landšaftą, šaunamuosius ginklus ir pilis, idealias proporcijas, geležinkelius, tiltus ir begalę kitų. Tai nėra vien tik pamokos, kaip atpažinti baroko užraitymus ar klasicistines kolonas.
Meno architektūrą dėsto menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, kuri yra ir tapytoja, VU dėstytoja, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė. Ji yra puikų talentą kalbėti turintis žmogus. Juk reikia ne tik žinoti, bet ir mokėti tas žinias perduoti. Šiame kurse mokomasi suprasti, ką reiškia spalvos, ką reiškia paveikslo kampe pavaizduota detalė, kodėl būtent tame kampe, o ne kitame. Tu žiūrėdamas į paveikslą tuomet galėtum ne tik pasakyti, ar tau gražu, ar ne... arba – „ir aš taip mokėčiau“. Galėtum pasakyti, ką kūrinys reiškia.
Tiek architektūra, tiek menas atspindi net ne vieno konkretaus žmogaus jausmus, bet visą to meto paveikslą. Bet kad žiūrėdamas į daiktą galėtum papasakoti istorijas – to reikia išmokti.
Tu žiūrėdamas į paveikslą tuomet galėtum ne tik pasakyti, ar tau gražu, ar ne... arba – „ir aš taip mokėčiau“
Yra ir psichologijos kursas, kurį veda Antanas Kairys, labai mėgiamas studentų už profesionalias, bet kartu ir su geru humoru dėstomas paskaitas. Psichologija yra labai svarbu dirbant su žmonėmis. Kodėl tu pats į kažką reaguoji jautriau, kodėl tam tikri kito žmogaus pasakyti ar parodyti dalykai tave sudirgina? Ko galima tikėtis iš skirtingų asmenybių? Kaip valdyti konfliktus? Ir t.t.
– Atrodo, apie kiekvieną lektorių gali kalbėti ir kalbėti. Kaip suradai juos?
– Kiekvienai sričiai ieškojau geriausių specialistų. Taip, pavyzdžiui, Lietuvos gamtos kurse atsirado Marius Čepulis.
Šitas jau aštuntus metus dirbamas darbas man yra davęs labai daug įvairiais aspektais. Dirbdama gaunu labai daug klausimų, daug ką ir pati kitaip pastebiu, kažko nesuprantu – ir tada pradedu ieškoti atsakymų. Taip besmalsaudama susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Kai man kilo klausimas apie vienoje bažnyčioje aptiktas uždarytas skulptūras – kur man reikėjo kreiptis? Kreipiausi į Bažnytinio paveldo muziejaus direktorę. Iškart reikia klausti žmogaus, kuris geriausiai žinotų, kuris galėtų paaiškinti.
Ir taip natūraliai per darbą, per smalsumą su dalimi šių žmonių susipažinau, kuriuos be galo vertinu už profesionalumą. Ne tik už akademinę veiklą, bet ir už tai, kad puikiai jaučia žmones. Jie moka apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai, ne tik aukštomis materijomis.
Buvo ir tokių, kurių nepažinojau, bet žinojau, kad jie yra puikiai vertinami. Į juos tiesiog kreipiausi, ir jiems taip pat ši mokykla pasirodė prasminga veikla. Honorarai kitose vietose galbūt yra didesni, bet jiems suveikė ne finansinis motyvas – yra tiesiog įdomu pasakoti kažkam, kas nori išgirsti apie tavo sritį.
Honorarai kitose vietose galbūt didesni, bet lektoriams suveikė ne finansinis motyvas – yra tiesiog įdomu pasakoti kažkam, kas nori išgirsti apie tavo sritį.
Komandoje turiu ir unikalią lektorę, kuri vienintelė lietuvė, turinti Jungtinėje Karalystėje turinti „blue badge“ gidės kategoriją. Vilnietė, jau senokai gyvenanti Londone Leila Džeiran-Šukiur. Be galo džiaugiuosi, kad ji sutiko pasidalinti ta patirtimi, kurios nė vienas mes čia, Lietuvoje, neturime.
– Ir kursų, ir gidų mokyklų Lietuvoje yra nemažai. Ar sunku tavo naujai mokyklai pritraukti susidomėjusių?
– Susidomėjimas labai didelis. Aš per savo kasdienį darbą tikrai daug žmonių esu užkrėtusi smalsumu. Yra žmonių, kurie ir dešimtą, ir penkioliktą kartą eina į mano ekskursijas. Yra didelis būrys žmonių, kurie domisi Vilniumi, kurie buvę mano ekskursijoje ir yra jau pasiruošę paskaitoms. Jiems jau norėtųsi kitokio būdo pažinti aplinką, save. Didelė dalis jau pradėjusių lankyti Miesto istorijų mokyklą yra žmonės iš mano ekskursijų – dėl to labai džiaugiuosi.
Galbūt dėl to ir nebuvo taip sunku suburti pirmą kursą. Kai jau nesi visiškai naujokas, kai jau turi subūręs nemažą grupę miesto istorijomis besidominčių žmonių, kuriems gal ir patiems kyla noras imti pasakoti – tuomet ir viskas einasi paprasčiau.
Apie pusė visų žmonių yra tie, kurie tai daro ne dėl gido licencijos. Jie tiesiog domisi kuria nors sritimi ir nori pagilinti savo žinias. Tai yra jų laisvalaikis. Jie taip nori praturtinti ir save, ir savo aplinką. Juk žmogus ką nors įdomaus sužinojęs nori tuo pasidalinti – tokios jau būtybės esame. Per vieną besimokantį daug daugiau žmonių sužinos šį bei tą daugiau. Tai ir puiki dovana tam žmogui, kuriam tu nori padovanoti laiką ir žinių.
Yra ir kursas, kurį labai rekomenduoju vyresnių klasių mokiniams – istorijos paskaitas. Per 10 paskaitų tu gali gauti struktūrizuotai išdėstytą Lietuvos istoriją, susietą su europiniu ir pasauliniu kontekstu.
– Paskaitos jau prasidėjusios. O jeigu gūdų sausio mėnesį sugalvosiu, kad noriu visgi aš, pavyzdžiui, architektūros paskaitų?
– Prašau. Visos paskaitos vyksta nuotoliniu būdu, jos įrašomos. Įsigysi kursus vėliau – gausi visas ankstesnes paskaitas. Žinoma, prisijungus prie jų tuo metu, kai vyksta tiesiogiai, gauni pridėtinę vertę – galimybę padiskutuoti su dėstytoju.
– Nors ir sakai, kad čia mokykla smalsiems žmonėms, bet visgi baigus visus kursus galima gauti ir gido pažymėjimą. Jautei spragą gidų parengime, kad ėmeisi kurti naują mokyklą?
– Jaučiau. Vienas iš dažnų klausimų yra – o kodėl aš rengiu sau konkurentus? Kam man to reikia? Visoje Lietuvoje yra nemažai įstaigų, kurios turi leidimą ruošti gidus. Kiekvienais metais vien Vilniaus mieste apie 150-180 žmonių po kursų į pasaulį išeina su gido pažymėjimais. Šiemet kilo daug klausimų, o kiek yra realiai dirbančių gidų – dėl išmokų ir pan. Ir niekas tiksliai nežino, nes yra skirtumas tarp žmonių, kurie turi teisę dirbti gidais, bet jais nedirba, ir tų, kuriems tai yra vienintelis darbas. Tad kiek gidų Lietuvoje, nėra aišku, bet faktas, kad jų vien formaliai paruošiama labai daug.
Aš apie savo pačios kursus visko galiu pasakyti – ir kažkas patiko, ir kažkas ne. Bet gyvenimas labai greitai keičiasi, keičiasi bendravimo formos. Negali likti prie to pačio darbo modelio ir tų pačių žinių, kurias įgijai prieš 30 ar 15 metų. Reikia nuolat jas atnaujinti.
– Tai kaip su tuo konkurentų rengimu?
– Man atrodo, kad gyvenime yra taip – jeigu tu daliniesi gerais dalykais, tai tik matematikoje dalyba mažina skaičių. Gyvenime dalyba paprastai augina. Jeigu tu sodini gėles, padalini sodinukus. Ar tau sumažėja gėlių? Ne. Padaugėja, nes iš jų vis išauga gėlės. Jeigu tu pasidalini turimomis žiniomis – daugiau žmonių bus prašviesėję, tavo aplinka praturtės.
Jeigu tu daliniesi gerais dalykais, tai tik matematikoje dalyba mažina skaičių. Gyvenime dalyba paprastai augina.
Man tikrai labai norisi turėti įdomių, smalsių žmonių aplink. Nemanau, kad čia yra konkurentų sau ugdymas. Mums dar visiems tikrai reikia suvokti šią tiesą – nuo to, kad tavo sektoriuje yra daugiau savo darbą mylinčių ir jį gerai dirbančių žmonių, auga viso sektoriaus prestižas. Jeigu pas mus yra daug gerų gidų, kas atsitinka? Žmonės pradeda eiti į ekskursijas ir pas kitus gidus, ir grįžti pas tave. Daugėja žmonių, kurie vertina visą sektorių. O jeigu žmogus pateks pas prastą gidą, jis daugiau niekada nenorės eiti į jokią ekskursiją.
Žmogus yra labai ribota būtybė – negali susirinkti visų žmonių, visų užsakymų. Neturi tiek rankų, kojų ir liežuvių.
– O ar pati eini į konkurentų ekskursijas?
– Noriu labai pabrėžti – aš žodžio „konkurentas“ šioje srityje nevartoju. Nelaikau, kad aš turiu daug konkurentų, nes aš iš nieko nieko neatiminėju, ir niekas nėra iš manęs nieko atėmęs. Esame žmonės, kurie kiekvienas savaip darome šį darbą. Sakyčiau, esame kolegos, o gal ir nebūtinai esame vieni su kitais susiję – kiekvienas darome savo darbą pagal savo interesą ir sugebėjimus. Tikrai jokios pergalės ar karo nėra, kad kažkas būtų pralaimėjęs, o kažkas laimėjęs.
– Ne nulinės sumos žaidimas, kad jeigu jau vienas pasiėmė klientą, tai tu jau tikrai jo negausi.
– Tikrai. Mes turim užsiauginti žmogų ir pasikviesti pas save, o ne dėl baigtinio žmonių skaičiaus kovoti ir plėšytis.
Kaip sakiau, žmogus – juk ribota būtybė. Atėjo laikas, kai aš supratau negalinti visko padaryti viena. Supratau, kad dalį savo mylimų klientų galiu patikėti kitiems. Besaugodama tiek save, tiek džiaugdamasi galimybe, kad galiu padėti kitiems to darbo turėti – išauginau Savaitgalio ekskursijų komandą. Yra joje gidžių, kurios atėjusios su savo pačių parengtomis ekskursijoms pagal tai, kas jas pačias domina. Aš tikrai su labai dideliu malonumu ir džiaugsmu nueinu į tas ekskursijas.
Mes turim užsiauginti žmogų ir pasikviesti pas save, o ne dėl baigtinio žmonių skaičiaus kovoti ir plėšytis.
Kai vyko ir pirmoji mokomoji Miesto istorijų mokyklos ekskursija, aš atėjau išlydėti grupės. Ta grupė nuėjo, o aš atsistojus su arbatos puodeliu žiūrėjau – man buvo taip gera, kad galiu ateiti, paklausyti, išleisti grupę su kolegomis. Kad ne visur aš turiu fiziškai būti, ir man yra ramu. Kad man ramu išleisti ir įdomu paklausyti.
– Ar yra tokių, kurie pradėjo mokyklą, nors jau turi gido pažymėjimą?
– Tikrai taip. Grįžkim prie to, kad žmonės yra gal seniai baigę kursus, bet supranta, kad pritrūksta žinių arba gal ne viską gavo iš savo turėtų. Kai kuriuos žmones, kurie dalyvauja Miesto istorijų mokykloje, aš pažįstu ir tikrai žinau, kad jie turi pažymėjimus, netgi dirba gidais. Bet štai sugalvoja atnaujinti įgūdžius ar žinias.
Yra ir žmonių iš turizmo agentūrų, kurios šiuo metu išgyvena tikrai labai sudėtinga situaciją. Atrodo, kitas žmogus sakytų – na, tiek to, keičiam sritį. Bet jie visi atėjo į mokyklą! Visi! Yra ir jau turintys pažymėjimus gidai, kurie domisi tik atskirais ciklais.
Mes suprantam, kad taip, kaip yra dabar, negalės tęstis visąlaik. Šį neįprastą laiką galima skirti tobulėjimui. Tai madingas žodis, bet nežinau, kaip pasakyti žmogiškiau. Naujų požiūrio kampų atradimui gal. Šiam laikui pasibaigus tu būsi žymiai geresnis ir įdomesnis nei buvai iki tol. Gal ir pats atrasi naujas sritis, atrasi save.
– Bus atskiras paskaitų ciklas apie problemas, su kuriomis galima susidurti gido darbe. Kokia tau, kaip gidei, buvo galbūt skausmingiausia pamoka šiame darbe? Dėl ko perspėtum kitus?
– Žiūrint, kaip tą skausmą apsibrėšim, ir ar patirtys tikrai yra pamokos. Buvę ir labai juokingų, ir gėdingų atsitikimų. O iš kolegų, dirbančių su užsieniečiais, girdėjus apie situacijas, kai žmogus gali numirti, jam gali būti širdies smūgis – ir ką tu tada darysi, kaip su tuo tvarkysiesi?
Šiame kurse bus kalbama net ir apie tokius dalykus, pavyzdžiui, kaip reikėtų atrodyti. Prieš vieną pirmųjų savo ekskursijų, gegužės pabaigoje, aš kažkodėl nusprendžiau, kad reikia ateiti apsirengusi taip laisvai, vasariškai, su trumpais šortais. O juk eini ir į bažnyčias, ir cerkves, o aš su šortais! Gal juokinga problema, bet naudinga žinoti tokius dalykus.
Manau, man tikrai labai sekėsi iki šiol. Aš nesu susidūrusi su kažkokiomis labai gąsdinančiomis patirtimis. Ar čia man pasisekė, kad žmonės, su kuriais mūsų kelius suveda ekskursijos, yra draugiški, geranoriški, smalsūs. Ar mano pačios būdas leidžia su jais susidraugauti... Nežinau. Labai sudėtingų situacijų nepasitaikė.
– Gal tiesiog tu jų nedramatizuoti?
– Aš dramatizuoju! Tiesiog gal nebuvo tokios medžiagos, iš kurios galėčiau viską sudraminti. Teko vieną kartą vežti apsiplikiusią kinę į ligoninę, bet pasirodė, kad ten buvo daugiau riksmų nei realios žalos.
Per tiek metų, manau, aš jau labai gerai suprantu, ko žmonės viliasi atėję.
Net ir galvoju, kodėl niekad nepasitaikė tokių sudėtingų situacijų. Gal aš nustatau labai aiškias ribas ir mūsų bendravimo taisykles. Per tiek metų, manau, aš jau labai gerai suprantu, ko žmonės viliasi atėję. Jeigu matau, kad jie gali tikėtis kažko to, ko realiai nėra ir negaliu duoti, iškart taip ir sakau.
Būna, žmonės eina į ekskursiją, kurią mėgsta vadinti „po požemius“, nors aš sakau, kad ten yra „po rūsius“, nes požemių nelabai yra. Yra dalis žmonių, kurie tikisi katakombų, jie prisiskaitę legendų, kad įlįsi prie Gedimino pilies į rūsį, išlįsi prie Trakų pilies. Ir aš sakau – na, taip tai nebus. Ir tuomet nekyla problemų.
Tai pati skausmingų patirčių neturiu, bet turiu kolegų, kurie turi tokių istorijų, ir jie jomis pasidalins.
– Jauti spaudimą kurti vis naujų ekskursijų? Dabar tiek keliavom visi po Lietuvą. Ar bus dar kuo sudominti, jeigu reikės ir antrus metus būti ir toliau apribotiems? Kuo reikės patraukti žmones?
– Jeigu su manimi žmonės keliauja po Vilnių šeštus metus, tai nė nežinau, ar reikės kaip nors ypatingai dominti juos, kad keliautų ir septintus. Taip, naujos ekskursijos, nauji maršrutai, naujos temos arba šiuo atveju – nauji būdai atrasti – tikrai turi būti siūlomi. Ekskursijų atsiranda naujų, tą patį daro ir mano kolegės, tad vyksta nuolatinis atsinaujinimas. Negali tikėtis, kad turėdamas dvi temas su jomis tu sėkmingai gyvensi 20 metų.
Žmonės pripranta prie gidų. Žmonės pripranta prie žmogaus. Jie nori eiti pas tą patį, nes pasitiki, žino, ko tikėtis, ko laukti.
Šį rudenį naujos ekskursijos neparengiau, bet sukūriau mokyklą su 250 valandų paskaitų.
– O ar sukasi idėjos galvoje dėl naujų ekskursijų?
– Taip, sukasi.
– Neišduosi?
– Pastebiu, kad klonavimas labai paplitęs reiškinys. Tai gal bent tegu būna klonuojama nuo originalo, nuo produkto, o ne nuo idėjos.
– Tavo knyga „Vilniaus atminties punktyrai“ buvo išrinkta į Metų publicistikos ir dokumentikos knygos finalą. Tad gal tai paskatinimas imtis antrosios?
– Mane iš tiesų tai labai nudžiugino. Kiekvienas žmogus, kuris ryžtasi parašyti knygą, jis nori būti skaitomas. Jeigu nenori, tai rašai dienoraštį ir prieš mirtį sudegini. Kad ta knyga yra skaitoma, turėjau daug progų įsitikinti per gyvus susitikimus su miestu besidominčiais žmonėmis. O čia jau jaučiuosi labai įvertinta ir dėl to, kad Metų knygos rinkimuose knygų finalininkus atrenka komisija.
Tai, kad kompetentinga, išsilavinusi komisija šią knygą atrinko į finalą, jau man nesitikėtas įvertinimas. Visas tas psichologinis, moralinis atpildas padeda pasimiršti knygos rašymo vargams. Tad nebe taip baisu ir sunku būtų imtis antrosios. Galbūt.