Iš Vilniaus – į kaimą
„Abu esame iš šitų vietų, tačiau, kaip ir dauguma, studijavome Vilniuje. Aš esu baigusi matematikos-informatikos studijas. Po jų pradėjau dirbti, bet savaitgaliais dažniausiai važiuodavome čia, į Utenos rajoną. Kai nusibodo važinėti, nutarėme ieškoti sodybos, pirkti ir apsigyventi. Juolab, kad darbas, kurį tuomet dirbai, man niekada nepatiko“, – neslėpė Triušiukų slėnio įkūrėja.
Nors baigtos studijos neturi nieko bendro su gyvūnais, dabar apie daugelį jų moteris gali papasakoti daugiau nei šios srities profesionalai. Ypač apie triušius, kurių Triušiukų slėnyje yra net 43 veislės.
„Važiuojame į parodas ir specialiai stengiamės įsigyti Lietuvoje dar nematytų rūšių. Dažniausiai perkame labai mažus triušiukus – mėnesio-dviejų. Tuomet jie pigesni (augant jų kaina kyla šimtais). Paprastai perkame porytes, kad galėtume vėliau veisti. Todėl pas mus yra tikrai daug retų veislių triušių“, – pasakojo R.Lamauskienė.
Kadangi triušių prieauglis didžiulis, dalį jų Lamauskai parduoda. Tačiau ne tik veisėjams, bet ir visiems norintiems. „Patys juos skiepijame – norime, kad triušius įsigiję žmonės gautų sveiką gyvūną. Paaiškiname apie jo priežiūrą, kada skiepyti kitą kartą ir išleidžiame į naujus namus“, – pasakojo Triušiukų slėnio šeimininkė.
Per metus jie parduoda apie 2 tūkst. mažų triušiukų, gimusių Triušiukų slėnyje.
Moteris pabrėžė – pardavinėjami tik gyvi triušiai, ne jų mėsa ar kailis. Nors „žalio kailio“ supirkimo kainas ji puikiai žino: pavyzdžiui, vienas retos veislės „Reksas“ triušio kailiukas superkamas už 35 eurus. Puskailiniams reikia maždaug 20-ies triušių kailiukų. O tokie „reksiniai“ (itin tankaus kailio, kuris braukiant keičia spalvą nuo rudos iki įvairių atspalvių mėlynos) kailinukai kainuoja nei daug nei mažai – 4000 eurų.
Domina ir užsieniečius
„Pas mus visi pavirsta vaikais“, – juokėsi moteris, stebėdama, kaip grupė moterų šnekina ir meiliai glosto vieną iš slėnio gyventojų – miniatiūrinį triušiuką.
Lauke specialiuose narvuose, kurie pritaikyti ir karštai vasarai, ir lietuviškai žiemai, visus metus laikomus triušiukus galima imti į rankas nesibaiminant nelaimingų atsitikimų.
„Visi čia auginami triušiai – dekoratyviniai, todėl tikrai nesikandžioja“, – užtikrino R.Lamauskienė. Pasidžiaugti čia leidžiama įvairaus amžiaus triušiais – tiek kelių savaičių, tiek vyresniais. Juos galima maitinti. Tiesa, tik tuo, ką čia gyvenantys triušiai ėda – žole, šienu ir avižomis.
Trečius metus veikiantis Triušiukų slėnis šiuo metu turbūt yra viena lankomiausių turistų vietų Utenos rajone. „Pernai turėjome 5 tūkst. lankytojų, šiemet jų tikimės bent jau du kartus daugiau“, – optimizmu tryško šios vietos įkūrėja.
Jos žodžiai nėra tušti: Triušiukų slėnį žino ne tik lietuviai, bet ir latviai. Nors kaimyninėje šalyje taip pat yra panaši vieta – Triušių miestelis, ten esantys gyvūnai tiesiog laksto laisvai po tam skirtą teritoriją ir jiems pastatytus namelius.
Be to, Utenos rajone esančiame Triušiukų slėnyje gyvena ne tik triušiai: ūkio šeimininkai augina daug įdomių veislių (daugiausia – egzotiškai atrodančių) vištų, ožiukus, ponį, kuriuo vaikai mėgsta jodinėti, sportinį žirgą (juo jodinėti gali vyresni nei antrokai) ir du stručius – pastarieji yra vieni naujausių Triušiukų slėnio gyventojų.
„Būna, kad žmonės pasako, jog čia tiktų auginti vieną ar kitą gyvūną – mes ir įsigyjame. Taip, pavyzdžiui, atsirado ožiukai. O štai nutriją atidavė jos nebegalėję laikyti žmonės. Ji dabar pratinasi gyventi kaip nutrija, nes iki šiol jaučiasi žmogus. Todėl, kad šeimininkai, kurie ją augino nuo mažumės, kartu su ja valgė, miegojo, žaidė“, – pasakojo R.Lamauskienė.
Problemos prasidėjo, kai nutrija Pupa suaugo ir kiekvieną pavasarį imdavo rujoti. Tuo metu ji tiesiogine to žodžio prasme lipdavo sienomis: taip rėkdavo, kad pradėjo skųstis kaimynai. Procedūra, kuri padeda katėms, nutrijai netiko – gamtos šauksmas buvo stipresnis. Todėl nutriją jos šeimininkai atidavė į Triušiukų slėnį.
„Dabar ji pas mus pratinasi gyventi kaip nutrija. Neseniai išmoko rausti urvus, bando bendrauti su kitomis nutrijomis – patinėliai vis užsuka pas ją į teritoriją, bet Pupa kol kas nelinkusi bendrauti. Nors šiaip nutrijos – kolektyviniai gyvūnai. Jiems įprasta gyventi ne po vieną“, – įdomią gyvūno istoriją pasakojo ūkio šeimininkė.
Apie auginamų rūšių gyvūnus moteris gali kalbėti tiek, kad atrodo, jog tuo domėjosi visą gyvenimą. „Taip tikrai nėra. Esu baigusi visai kitą specialybę – informatiką ir matematiką. Tačiau, kai darai tai, ką mėgsti, žinios ateina tarsi savaime“, – tikino pašnekovė.
Pasidalinti jomis ji nori su kiekvienu Triušiukų slėnio svečiu – nesvarbu, ar tai būtų didelė turistų grupė, ar keliaujanti šeima. Visus atvykusius R.Lamauskienė apdalina informacija apie tai, kuo skiriasi dekoratyvinis ir mėsinis triušis, kurie gyvena ilgiau, kokio dydžio triušiai gimsta ir t.t. Taip pat paneigia mitus, susijusius su gyvūnais. Pavyzdžiui, kad triušiai seksualiai aktyvūs yra visada.
„Visada sekso nori tik tėčiai, o mamos – tik tuomet, kai rujoja. Iš dalies todėl patinai gyvena atskirti nuo patelių ir mažų triušiukų. Jei būtų visi kartu, mamos būtų „užvaikytos“. Kita priežastis – mažylių saugumas. Triušiukais rūpinasi tik mamos, tėčiai juos gali nuskriausti“, – įdomius faktus dėstė pašnekovė.
Šiame video R.Lamauskienė paneigė ir daugiau su gyvūnais susijusių mitų. Pavyzdžiui, ar žinote, kad išsigandę stručiai nekiša galvos į smėlį, kaip kad daugelis mano?
Nusprendusieji apsilankyti Triušiukų slėnyje turėtų žinoti, kad svečių šeimininkai laukia kasdien 10-18 val., išskyrus pirmadienį. „Tai – sanitarinė diena, kada skaičiuojame, tvarkomės. Tačiau, jei kažkas užklysta netyčia, net ir tądien įleidžiame. Mums lankytojai visada yra dovana“, – sakė ūkio šeimininkė.
Daugiau informacijos apie vietą, kaip rasti Triušiukų slėnį bei įėjimo kainas, rasite internetiniame puslapyje www.triusiukai.lt
