Tiksliau sakant, nustebina ne jis, o jo kūrėjai, kurie savo meilę miestui verčia darbais it kokie magai, ištraukdami iš skrybėlės: tai šaliką, tai zuikį, paskui – dar ir kortų kaladę. Taigi pradėkime nuo itin magiškos frazės: „Sustok, akimirka žavinga“.
Būtent tokiais žodžiais šis pasakojimas privalėjo būti pradėtas. Tik šįkart skaitysite ne pasaką, nors tai bus kažkas šalia – kai pagalvoji, jei toks darbas nėra beveik pasaka, tai kas tas yra apskritai?
Prieš kurį laiką Vilniaus universiteto (VU) Kultūros centras inicijavo projektą, kuriame menininkų komanda: režisierė, dramaturgė Saulė Norkutė, scenografė Šarūnė Pečiukonytė ir šiuolaikinės muzikos kompozitorius, garso dizaineris Johanesas Mo'ong Santoso Pribadi (Indonezija) kūrė.
Skaitytojau, ar pasiruošęs? Sukūrė... „Sustok, akimirka, žavinga“ – tarsi užkulisiuose, dar visiškai tamsoje, bet jau girdimi balsai. Jie ėmė ir sukūrė stebėjimo praktikos pradžiamokslį. Jo premjera įvyko praėjusių metų rudenį, tačiau istorija dar tik prasideda.
Pradžioje buvo nekaltas žingsnis
Pasak kūrėjų, šis stebėjimo praktikos pradžiamokslis audiogido formatu (lietuvių ir anglų k.) sužadina vaizduotę, moko atidumo ir sukuria unikalią stebėtojo patirtį, kurią išbandyti kviečiami visi VU bendruomenės nariai, taip pat miesto gyventojai ir svečiai nuo 14 metų (valanda lėto buvimo gali būti didelis išbandymas jaunesniems dalyviams, perspėja kūrėjai).
Tačiau šiek tiek norisi grįžti į istorijos pradžią ir perklausti, kaipgi gimsta tokios idėjos arba kokiu būdu nuspręsta, kad ėmė ir užplūdo taisyklė „arba dabar, arba niekada“ ir priimtas neatidėliotinas sprendimas čia pat suburti komandą, dabar pat įgyvendinti tokią stebėjimo metodiką?
Pasak režisierės S.Norkutės, idėja kilo per pirmąjį karantiną, kai VU Kultūros centras, ieškodamas kūrybiškų būdų lavinti vaizduotę būnant izoliacijoje, pasiūlė sugalvoti nuotolinę patirtį „Erasmus“ studentams, besikarantinuojantiems bendrabutyje. Šis nekaltas žingsnis, pasirodo, buvo lemiamas ir tai tapo pirmosiomis stebėjimo praktikos pradžiamokslio gyvenimo minutėmis.
„Studentai kiekvieną dieną gaudavo garso įrašą su instrukcijomis ir užduotimis, skirtomis pasitelkti vaizduotę ir įvairius ją įveiklinančius pratimus, siūlančius kitaip pažvelgti į supančią mažos kvadratūros aplinką. Po kurio laiko gimė ir lietuviška versija VU bendruomenei: tiek darbuotojams, tiek studentams. Paprastomis priemonėmis – garsu, instrukcija ir įvairiomis užduotimis – pavyko dalį dalyvių nukelti į įsivaizduojamą salą“, – pasakoja S.Norkutė.
Pasak jos, sulaukus teigiamų atsiliepimų nuspręsta žengti kitą žingsnį ir sukurti panašaus pobūdžio patirtį, pritaikytą VU teritorijai šalia Medicinos bei Chemijos ir geomokslų fakulteto M.K.Čiurlionio gatvėje Vilniuje (čia įsikūręs ir VU Kultūros centras), bei pakviesti ne tik VU narius, bet ir kitus norinčiuosius tai patirti. Štai, sako, karantinas ne tik atėmė, bet ir davė.
Iššūkis žmonėms
Anokia čia paslaptis, kad kiekvienas turime skirtingas kultūrines ir menines patirtis. Ir nieko blogo čia nėra, tiesiog yra skirtingi supratimo ir mėgavimosi lygiai. Bet daugelis sako, kad jeigu moki sudėtingus dalykus paaiškinti paprasta kalba, tuomet idėja galės patikti mažiausiai dvigubai.
Tad kaip paprastais žodžiais paaiškinti, kas yra ta stebėjimo praktika ir dar ne šiaip sau praktika, o net metodika? Režisierė S.Norkutė čia pat atšovė su priminimu, kad meno patyrimo būdų yra įvairiausių.
„Juk nėra bendros formos, kuri tiktų visiems. Vieni mėgsta būti žiūrovais ir stebėti ekrane ar ant scenos vykstantį veiksmą, kiti – keliauti į galerijas ir judėti erdvėje, stebėdami įvairaus formato meno kūrinius, juos lyginti ar apgalvoti keliaujant iki kito. Treti keliauja į dirbtuves ir taip patiria meno kūrimo procesus“.
Autoriai siūlo dalyvausiantiesiems įgyti patirties tarp keliavimo nuo vieno taško iki kito, apmąstant visa, kas pastebima objektuose ir tarp jų, kartu su juos lydinčiu balsu.
„Mes sukuriame erdvę tiesiog stebėti jų vaizduotėje ir aplinkoje instrukcijų prakalba besiformuojantį veiksmą ir tapti viso šio pasakojimo dalimi. Tai spekuliatyvi praktika su realiu poveikiu. Ji suteikia paprastus įrankius kitokiu nei įprasta ritmu visą valandą pabūti teritorijoje su pastatais, gamta, juos vedančiu balsu ir įvairiais praeinančio ir ateinančio laiko liudininkais“, – apie pradžiamokslį dalijosi režisierė.
Tai spekuliatyvi praktika su realiu poveikiu.
Ir čia vis dėlto kyla vidinė ir išorinė diskusija, ką autoriai atšautų tiems, kurie skeptiškai pažiūrės į šią idėją? Kita dalis sakys, kad žmonės nebemoka stebėti, jiems reikia apie tai atskirų knygų, metodikų. Nebeišgalime kalbėtis poroje, nebegebame sekti elementarių mitybos principų, mums nuolat reikia priminti, kad būtina plauti rankas (kartais ir kojas – aut. juokas), o čia dar, žiūrėk, mokys, kaip reikia sustoti ir... stebėti?!
„Skeptikus kviesčiau išbandyti ir tik tada padiskutuoti, kam tokia meno ir patyrimo forma reikalinga ir ką ji suteikia ar atima. Ką reiškia visą valandą skirti lėtam vienos teritorijos stebėjimui? Kas tada su mumis atsitinka ir kaip mes tada grįžtame atgal į savo įprastą gyvenimą? Tikiuosi, su noru bei smalsumu“, – svarstė S.Norkutė.
Iššūkis ir kūrėjams
Nors daugelis skaitytojų galėjo susidaryti įspūdį, kad iššūkių gali pasitaikyti tik dalyvausiantiesiems, gyvenimas jau toks įvairialypis...
„Įgyvendinant ir kuriant šią stebėjimo praktiką, sunkiausia buvo rasti pusiausvyrą tarp informacijos kiekio ir erdvės dalyvio vaizduotei. Darėme daugybę bandymų, taisymų, kol galiausiai apsistojome prie tokios stebėjimo praktikos pradžiamokslio versijos, kurią dalyviai galės patirti atšilus orams – jau šį pavasarį“, – pridūrė S.Norkutė.
Idėjos scenografė Š.Pečiukonytė sako, kad kaskart ji laukia projektų pradžios, pirmojo įspūdžio apie erdvę, kurioje dirbs. Paskui ne ką mažiau geras jausmas ją apima lankantis nebe pirmą kartą, kai komanda mainosi savo atradimais, kai pradeda kalbinti toje erdvėje dirbančius, gyvenančius žmones.
Sunkiausia buvo rasti pusiausvyrą tarp informacijos kiekio ir erdvės dalyvio vaizduotei.
„Kitas etapas, kuris nėra labai mano mėgstamas, kai pradeda „sproginėti saugikliai“ nuo informacijos gausos ir reikia atrinkti ingredientus, sudedamąsias dalis, kad kūrinys sugultų į padorią laiko trukmę“.
Nors čia pat priduria, kad vis dėlto pavyko neužgožti, neperkrauti, tik padėti nukreipti būsimo dalyvio žvilgsnį reikiamu kampu, pažadinti jo smalsumą stebėti, tyrinėti. Kitaip tariant, palikti erdvės jo paties atradimams.
„VU kiemų teritorijoje jaučiuosi labai ramiai, kaip akmenėlis. Norėtųsi, kad ir kiti atrastų lėtą buvimą, pasimirštų nebaigti darbai, kasdienės rutinos rūpesčiai. Viena dalyvė dalijosi, kad jai tai buvo oficialus leidimas sustoti ir leisti sau stebėti tose vietose, kur šiaip neleistum sau to daryti, – būti tiek, kiek nori. Tai jei šį leidimą žmogus išsineša, tai yra nerealiai smagi patirtis“, – tęsė stebėjimo pradžiamokslio scenografė.
Padės muzika ir noras atrasti
Viso patyrimo metu lankytojai girdės ir muziką. Pasak šios metodikos šiuolaikinės muzikos kompozitoriaus, garso dizainerio J.Mo‘on Santoso Pribadi, pagrindinis tikslas buvo suprasti visą informaciją iš stebėjimo praktikos ir sudėlioti tas mintis į garso formą taip, kad galėtų atspindėti visą patyrimą. Ir, rodos, jam tai pavyko.
„Išklausyti ir įsiklausyti, vertinti ir įvertinti bei visada būti mylimų žmonių galvoje, nepamirštant apie juos pačius“, – būtent tokią žinutę lankytojams kurdamas siekė nusiųsti J.M.S.Pribadi.
„Manau, kad muzika, garsai yra vienas iš tų elementų, kuris reikalingas šioje praktikoje ir ją stipriai papildo. Žmonės susikurs bendrą vaizdą iš to, ką girdės pasitelkus muziką ir pasakojimą. Tuo metu, žinoma, juslinis kūnas galės laisvai ir savarankiškai interpretuoti garsą, muziką, nors jie jau girdės ir mano muzikinį interpretacinį suvokimą.“
Tuomet režisierė S.Norkutė dar kartą priduria, kodėl tai reikėtų išgirsti, pamatyti bei pajusti.
„Manau, kad tai patartina pajusti ir patirti ypač tiems, kurie jaučiasi pernelyg visko, kas vyksta aplink ir jų gyvenime stimuliuojami, veikiami ar to, kas jiems daro įtaką. Čia jie galės „padengti“ savo telefoną laiko sluoksniais ir apsiriboti garsu iš ausinių bei matomu savo nuosavomis akimis vaizdu. Jau po 15 minučių, kaip daugelis dalyvių dalijosi, žmogus pamiršta apie tai, iš kokios kasdienybės atėjo. Atsitraukiama ir paneriama į stebėjimo praktiką.“
Eiti ar (n)eiti – štai klausimas
Autoriai, prieš kurdami pradžiamokslį, patys savęs klausė, apskritai, kuo svarbus žmogui gebėjimas stebėti? Pasak jų, stebėjimas nėra veikimas, stebėjimas – tai tikrasis atsitraukimas.
Stebėjimo, kaip vieno iš tyrimo metodo, negalima kvestionuoti, jį tiesiog reikia praktikuoti ir tuomet ateina visi reikiami atsakymai, teigia kūrėjai. Stebėti aplinką, vadinasi, matyti daugybę skirtingų laiko krypčių, eigų, priešistorių, veikiančių gyvų organizmų bei kitų elementų.
Stebėjimo praktikos autoriai kviečia visus bent šiek tiek prijaučiančius pasivaikščiojimui, menui ir norui (su)žinoti, tapti šios metodikos praktikantu ir žengti pirmuosius žingsnius į atidesnį ir visavertiškesnį stebėjimą. Galimai pavyks išugdyti šį įprotį ir taikyti jį kasdien. Kas galėtų būti geriau?
Šiek tiek daugiau nei valandos trukmės sesijos metu suteikiama galimybė ne tik pasivaikščioti po VU teritoriją, esančią M.K.Čiurlionio gatvėje, bet ir tapti laikinai nematomam pastatams, praeiviams ar net šaligatvio plytelėms. Čia, matyt, bene stipriausias argumentas tam, kad Vilnius vis dar stebuklingas ir magiškas miestas, turintis ir kuriantis savo pasaką.
Tikimasi, kad stebėjimo praktikos pradžiamokslis taps ilgalaike praktika, sugrįžtančia į M.K.Čiurlionio gatvės VU teritoriją kiekvieną pavasarį, atšilus orams, ir pasibaigiančia rudenį – jau jiems atšalus. O nuo mūsų orų, matyt, ir žinutė tuose kiemuose gali būti ir bus skirtinga. Taip jau atsitinka, kai žmogus sustoja. Taip jau būna, kai sustoja akimirka žavinga.
--
„Stebėjimo praktikos pradžiamokslį“ galima išbandyti 2022 m. gegužę–birželį. Renginys (lietuvių / anglų kalba) vyksta VU, M.K.Čiurlionio g. 21 / 27 kiemų teritorijoje, šalia Medicinos bei Chemijos ir geomokslų fakulteto, kur įsikūręs ir VU Kultūros centras. Detalesnė informacija apie praktikų tvarkaraštį, bilietus, registraciją: www.kultura.vu.lt/projektai/stebejimo-praktika.
Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
