Išties, lietuvių Vilniuje ir aplink jį – priešingai nei daugelyje kitų apskričių, kur lietuvių skaičius viršija 94 proc., – gyvena kur kas mažiau. Čia jų – apie 60 proc.: 20 proc. – lenkai, dar maždaug 10 proc. gyventojų – rusų, o likusi dalis priklauso kitoms tautinėms mažumoms.
Vilnius visuomet buvo daugiatautiškiausias Lietuvos miestas, jame ir dabar gyvena daugiau nei 150 skirtingų tautybių gyventojų.
15min kelionių rubrika „Pasaulis kišenėje“ tęsia pasakojimų apie tautines mažumas ciklą. Jau rašėme apie totorius, karaimus, taip pat – sentikių tradicijas Lietuvoje, o šįkart pasivaikščiokime po Vilnių lenkų pamėgtu maršrutu.
Į mini ekskursiją sostinės senamiesčio gatvėmis su 15min leidosi ir įdomiais pasakojimais apie lenkams svarbias vietas sostinės senamiestyje dalijosi gidės Albina Drzevecka ir Janina Lisevič.
Su jomis šaltą žiemišką rytą susitikome prie Aušros vartų. Tai – viena svarbiausių lenkams vietų mieste. Pro ją abejingai nepraeina nei Vilniaus lenkai, nei turistai iš užsienio – stabtelėti minutei priešais Aušros Vartų koplyčioje esantį Dievo Motinos paveikslą tapo daugelio tikinčiųjų pareiga.
Paauksuotais aptaisais papuoštas paveikslas, tikima, turi stebuklingų galių – prie jo pasimelsti kasdien atvyksta šimtai žmonių. Kaip padėkos ženklą tikintieji čia kabina votus – jų Dievo Motinos koplyčioje gausu. Pirmasis jų, simbolizavęs žuvusio vaiko išgelbėjimą, buvo paaukotas dar 1671 metais, tačiau vėliau per vieną iš gaisrų buvo sunaikintas.
Pamažu votų vis daugėjo, o šiandien jais gausiai nukabinėtos koplyčios sienos – daugiausia širdimis, tačiau ir rankų, kojų atvaizdais, besimeldžiančiųjų figūrėlėmis.
Tačiau didžiausias votas puošia patį paveikslą – jo apačioje pritvirtintas pusmėnulis, kuriame išgraviruotas nežinomo autoriaus sakinys: „Dėkoju Tau, Dievo Motina, kad išklausei mano prašymus, meldžiu Tave, Gailestingumo Motina, išlaikyk mane savo švenčiausioje malonėje ir globoje.“
Apskritai Aušros vartai čia – svarbus simbolis. Po to, kai buvo sugriauta XVI a. statyta mūrinė, Vilnių juosusi siena, liko stovėti tik pagrindiniai vartai, pro kuriuos vedė kelias į Medininkus, taip pat – į Krokuvą.
Šalia Aušros vartų stovi ir Šv. Teresės bažnyčia, kurioje kurį laiką buvo laikoma Varšuvoje mirusio, o šiandien Rasų kapinėse palaidota Lenkijos valstybės vadovo Józefo Pilsudskio širdis.
Leidžiantis žemyn Didžiosios gatvės link gidės stabtelėdavo kone kas 50 metrų. Rodydamos į šimtmečius skaičiuojančius mūrus vardijo daugybę pavardžių – čia kažkas gyveno, čia kūrė, čia koks reikšmingas įvykis pažymėtas buvo, paminklas iki šių dienų stovi. Akivaizdu, kad mieste tokių vietų, prie kurių ranką pridėjo lenkai, – gausu. Vilniaus architektūra, kultūrinio gyvenimo puoselėjimas – įtaką tam padarė daugybė šios šalies tautos atstovų.
Toli dairytis nereikia. Lenkiškos šaknys minimos ir statant vieną gražiausių ir seniausių barokinių statinių – architekto Jono Frankevičiaus projektuotą Šv. Kazimiero bažnyčią.
1604 metais buvo pašventintas bažnyčios kertinis akmuo, kurį, kaip pasakojo gidė Albina, padėjo pristatyti ir kancleris Leonas Sapiega. Pasakęs jėzuitams, kad padovanos tokią dovaną, iš savo valdų Antakalnyje su 700 žmonių pagalba atitempė didžiulį akmenį, kurio fragmentą šiandiena galima matyti bažnyčios fasadinėje pusėje.
Ant akmens puikuojasi užrašas: „Esu dedamas kaip kertinis akmuo,/ kad savo jėga palaikyčiau sunkų bažnyčios rūmą,/ Jėzaus Draugijos profesų šventovę,/ pirmąjį Lietuvoje šv. Kazimiero garbei/ ir jo liturginiam kultui skirtą pastatą.“
Dar viena lenkiška pavardė atsispindi ir XVIII a. pr., kai po 1749 metais vykusio gaisro jėzuitai restauravo bažnyčią, prie kurios atstatymo prisidėjo ir lenkų architektas Jonas Krzysztofas Glaubicas.
Per gatvę nuo Šv. Kazimiero bažnyčios stovi dar vienas didingas pastatas – Vilniaus rotušė. Pirma rotušė, čia iškilo XVI a. pr., tuomet joje buvo įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, rūsyje veikė kalėjimas. Vėliau ji buvo sudeginta, sugriauta ir atstatyta XVIII a. pab., ją 1785 metais perstatė architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius.
Atėjus rusų okupacinei valdžiai administracija buvo panaikinta, o čia įkurtas Vilniaus miesto teatras, kuriam dirigavo lenkų kompozitorius Stanisławas Moniuszka.
„Jis – Lenkijos nacionalinės operos tėvas“, – S.Moniuszką pristato gidė Albina. Pasak jos, kompozitorius gyveno dabartinėje Vokiečių gatvėje, čia jis kuriam laikui apsistojo prieš išvykdamas studijuoti į Berlyną.
Laikinuose namuose S.Moniuszka daug repetuodavo, skambindavo fortepijonu, kol jį pastebėjo 16-metė namo savininko dukra, netrukus tarp muziko ir merginos įsižiebė romantiški jausmai. Kai po ketverių metų kompozitorius sugrįžo iš Berlyno, jiedu susituokė, drauge susilaukė bene dešimties vaikų.
Norėdamas uždirbti šeimai pinigų S.Moniuszka dirbo ir vargonininku, jis grojo Šv. Jonų ir Šv. Kotrynos bažnyčiose. Prie pastarosios šiandien stovi skulptoriaus Bolesławo Bałzukiewicziaus 1922 metais jam pastatytas paminklas.
S.Moniuszka Vilniuje parašė ir pirmas dvi garsiosios operos „Halka“ dalis, kurių premjera 1848 metais vyko Vilniuje, kitų dviejų dalių pristatymas vyko praėjus dešimtmečiui, Varšuvoje.
Lenkų inteligentija gyveno ir dabartiniame Dailės muziejaus pastate, taip pat – šiandieniame Prancūzijos ambasados name. Šis XVIII a. perstatytas pastatas kadaise priklausė universitetui, čia gyveno lenkų istorikas, Varšuvoje gimęs Joachimas Lelevelis. Po caro valdžios jam paskirtos mirties bausmės istorikas išvyko į Paryžių, kur praleido 30 metų tikėdamasis, kad grįš į Vilnių. Deja, jo gyvybė užgeso Prancūzijoje, tačiau palaikai po 70 metų buvo atgabenti į Lietuvą ir šiandien yra palaidoti Rasų kapinėse.
Čia gyveno ir Vilniaus universiteto profesoriai, broliai Sniadeckiai: Andrius dėstė chemiją, Jonas – astronomiją. Drauge su daktaru Josephu Franku jie sukūrė vakciną nuo raupų. Beje, J.Franko žmona buvo gera kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno bičiulė, todėl šiame name dar XVIII a. dažnai skambėdavo muzika.
Priešai, kitoje čia esančio skvero pusėje, buvo įsikūrusi pirmoji Lenkijos ambasada. Šiandien šis pastatas renovuojamas iš pagrindų – jį susigrąžinę lenkai čia vėl siekia atkurti istorinį pastatą.
Netoliese stovi ir prieš metus Lenkijos ambasados Vilniui padovanotas „grojantis“ suoliukas, minintis kompozitoriaus, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines. Ši data 2015 metais buvo įtraukta į UNESCO minėtinų datų sąrašą.
Greta Signatarų namų, dabartiniame „Naručio“ viešbutyje, Pilies gatvėje buvo įsikūręs vadinamasis „Baltasis Štralis“. Tai – prašmatni užeiginė-restoranas, kurio pavadinimas buvo duotas jo savininko, Vilniaus pirklio Štralio garbei. Vilniuje veikė ir dar dvi – „Raudonasis Štralis“ ir „Žaliasis Štralis“.
Prieš 200 metų čia gyveno ir žymus rašytojas Józefas Ignacas Kraszewskis. Nors pats buvo lenkas, labai mylėjo Vilnių, miesto gyventojus, pirmas parašė istorinę monografiją „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750“, taip pat – „Vytauto Lietuvą“, „Nijolę“, pagal kurią vėliau S.Moniuszka parašė uvertiūrą.
Tačiau bene daugelio gidžių pasakojamų istorijų epicentre vis atsiduria Adomas Mickevičius. Jo pėdsakų Vilniuje – itin daug. Žengiant žemyn nuo Aušros vartų, praėjus pro Bazilijonų vienuolyno vartus galima išvysti kalėjimą, kuriame nuo 1823 metų spalio iki 1824 metų balandžio buvo kalinamas ir poetas.
Celė, kurioje kalėjo A.Mickevičius, pavadinta jo poemos herojaus Konrado vardu, čia pakabinta ir marmurinė lenta, kurioje rašoma: „Čia mirė Gustavas ir čia gimė Konradas“. „Tai – lyg pasikeitimo simbolis, kadangi Gustavas mylėjo tik savo ego, o Mickevičius galvojo apie išsivadavimą iš Rusijos okupacijos“, – pasakojo gidė Albina.
Dar seniau esą trečiadieniais čia vykdavo literatų susirinkimai, čia susirinkdavo rašytojai, redaktoriai, žurnalistai, buvo skaitomos eilės, statomi vaidinimai. Prie šių susitikimų ne kartą spėjo prisijungti ir Lietuvoje gimęs lenkų poetas, rašytojas, eseistas, Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas.
Bazilijonų vienuolyno vartuose galima rasti ir atminimo lentą Ignui Domeikai – žymiam lenkų tautybės geologui, mineralogui, etnologui, Čilės universiteto Santjage rektoriui, Čilės respublikos garbės piliečiui ir geram A.Mickevičiaus bičiuliui.
Po to, kai A.Mickevičius buvo išleistas iš kalėjimo, apsistojo pas savo bičiulį Didžiojoje gatvėje, kur pragyveno pusmetį laukdamas caro sprendimo, ar bus ištremtas į Sibirą, ar į Kaukazą.
Tačiau bene lankomiausia su A.Mickevičiumi susijusi vieta – Bernardinų gatvėje įkurtas jo memorialinis muziejus. Tris mėnesius ten gyvenęs poetas dirbo prie kūrino „Gražina“. Iki šiol muziejuje yra išlikę ir autentiški baldai – dvi kėdės ir stalas.
Netoliese, prie Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios, nuo 1984 metų stovi jam pastatytas paminklas.
TAIP PAT SKAITYKITE:
- Pažintis su karaimais, kuriems turime būti dėkingi ne tik už kibinus
- Pažintis su Lietuvos sentikiais: kaip jiems pavyksta išlaikyti 300 metų tradicijas XXI amžiuje?
- Pažintis su totoriais – per koldūnus, valgomus su krienais, ir Lietuvos istorijos pamoką Raižių mečetėje
Tarptautinės aktyvaus laisvalaikio ir turizmo parodos „ADVENTUR“ metu pirmą kartą per Lietuvos istoriją 7 tautų atstovai sės prie bendro stalo ir diskutuos apie tai, ar įmanoma per turizmą išsaugoti savo istoriją, paveldą ir kultūrą. Ši diskusija vyks 2017 m. sausio 20 d. (penktadienį) 11-11.50 val. parodų ir konferencijų centre „LITEXPO“, 4 salės scenoje. Projektą #šaliamūsų iniciavo kelionių agentūra Superkelionės.lt. Projekto partneris - 15min kelionių rubrika „Pasaulis kišenėje“.
