Sausumos ruožas aplink švyturį kasmet darėsi vis siauresnis, nes bangos ir vėjas smėlį neša šiaurės link, rašo „Atlas Obscura“.
Ekspertų teigimu, per artimiausius 2-4 metus skardis taptų taip išgraužtas, kad 23 metrų aukščio švyturys nugarmėtų į jūrą.
Beje, į šiaurę nešamas smėlis ten suformavo kitą neįprastą vietą – smėlio taką tarp dviejų jūrų. Daugiau apie tai skaitykite čia: Europoje galite pasivaikščioti smėlio taku tarp dviejų susiduriančių jūrų.
Kaip kelrodis laivams Rubjerg Knude švyturys tapo nebereikalingas septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai kopos užslinko tiek, kad švyturio nebesimatydavo iš jūros. Vienoje vietoje smėlį vėjas sunešė į tokią kopą, kad tarp švyturio ir jūros atsirado maždaug 30 metrų aukščio kalva. Gamtos nesutramdė net ir naujai sodinami krūmai bei medžiai.
Uždarius švyturį, po kurio laiko čia buvo atidarytas muziejus, bet ir jam teko užverti duris dėl smėlio. Prieš kelerius metus struktūra buvo atnaujinta, įrengti nauji laiptai, o lankytojai pakviesti užlipti į švyturio viršų. Ramiomis dienomis buvo galima gėrėtis plačia pakrantės panorama, tačiau pakilus vėjui lankytojams į akis būdavo nešamas smėlis. Gamta čia yra tokia nuožmi, kad smėlis net apibraižydavo lankytojų akinių stiklus.
Švyturio atvėrimas visuomenei turėjo būti atsisveikinimas su šiuo statiniu, bet lankytojų srautai nesiliovė. Per metus į jį kopdavo apie ketvirtis milijono žmonių, jis tapo itin populiari lankytina vieta. Žmones žavėjo, kad užkopus esi taip arti skardžio – atrodo, kad bangos jau muša tiesiai tau po kojomis.
Pamatę tokį susidomėjimą švyturiu, gamtosaugininkai, aplinkos ministerija ir netoliese esantys miestai nusprendė statinį išsaugoti ir jį tiesiog perkelti į stabilesnę aplinką. Spalio pabaigoje to imtasi.
Tai ne pirmas švyturys, kuris buvo gelbėjamas nuo vandens. 1999 m. Šiaurės Karolinoje, JAV, tolyn nuo kranto buvo pergabentas Cape Hatteras švyturys. Reikėjo ne tik daug sunkiasvorės technikos, bet naudota ir dešimtys jutiklių, kurie matavo vibracijas ir vėją. 2015 m. toliau nuo vandens perkeltas ir 400 tonų Gay Head švyturys Martos Vynuogyne, JAV saloje.
Švyturio perkėlimas paprastai jau būna paskutinė išeitis, kai jokios kitos taktikos nepasiteisina. Naujojo Džersio 1849 m. statytas East Point švyturys taip pat grėsmingai artėja prie vandens, bet visų pirma kol kas stengiamasi sustabdyti kranto eroziją. Jeigu pilamas smėlis nepadės, tuomet švyturį irgi gali tekti perdislokuoti.
Daug švyturių gali sulaukti tokio pat likimo. 2017 m. „PLOS One“ publikuotame tyrime 9 archeologai teigia, kad jeigu jūros lygis pakils vienu metru, tuomet vien JAV bus apsemta mažiausiai 13 tūkst. istorinių vietų. Jie teigia, kad jų apsauga ir galbūt perkėlimas turi būti planuojami neatidėliotinai.
Danai, prieš imdamiesi švyturio perkėlimo, galvojo ir apie kitus variantus – pavyzdžiui, svarstė jo išmontavimą ir atstatymą kitoje vietoje, taip pat kranų panaudojimą – kaip būtų keliama vėjo jėgainė. Galiausiai visgi nuspręsta, kad tinkamiausias kelias – švyturį užkelti ant „riedučių“ ir nutempti į saugesnę vietą.
Tokios operacijos stebėti susirinko nemažai žmonių, kurie galėjo viską matyti iš už tvoros. Tik tie, kurie tikėjosi veiksmo, tikriausiai nusivylė. Kad viskas būtų saugu, kad nebūtų pažeista struktūra ir nekiltų grėsmės darbuotojams, operacija vyko labai labai lėtai.
Švyturys naujoje vietoje, dabar jau už 70 metrų nuo kranto, lankytojams vėl buvo atvertas lapkričio 16 dieną. Vaizdas gal jau ir nebe toks dramatiškas, bet bent jau saugu.
Jeigu jus domina švyturiai, keli išties įspūdingi yra kaimyninėje Latvijoje. Daugiau skaitykite čia: Neatrastos Latvijos pakrantės vietos: įspūdingi švyturiai ir industrinis paveldas
