Taigi susipažinkite: čia mes – 23-jų metų Dovilė ir beveik 24-ių Benas, jau sekančią dieną po universiteto baigimo spaudę bilietus į Aziją savo rankose. Ėmę viską planuoti supratome, kad turime velniškai mažai laiko. Buvome tie optimistai, kurie tikėjo, kad daugelis keliaujančių žmonių, aprašę savo potyrius, pasidalins ir patarimais, kaip ir kodėl geriausia rinktis maršrutą, ką pamatyti, kur apsistoti ir kt.
Tačiau klydome, ir tai buvo mūsų pirmoji pamoka – reikėjo kelionę pradėti planuoti žymiai anksčiau ir domėtis viskuo labiau nei vien norimų pamatyti vietų taškais žemėlapyje. Nes ką pamatyti – informacijos yra, o kaip tą tašką pasiekti? Mums atrodė sunkiai suvokiama, kad dvidešimties kilometrų atstumą navigacija apskaičiuoja kaip dviejų valandų kelionę! Tikrai tikėjome, kad tai klaidingai pateikta informacija vien tik dėl to, kad galimai esame per toli nuo tos vietos, kurią tyrinėjame „Google StreetView“ žmogeliuku.
Todėl vis dažniau skaitėme įvairius kitų žmonių blogus, žiūrėjome video ir galvojome: „OK, nuvykę į vietą iš aplinkinių žmonių gausime patarimų, kaip geriau kažkur nuvažiuoti, ką pamatyti, kokį saugiausią maršrutą pasirinkti“. Ir čia buvo mūsų antroji pamoka, nes neįvertinome to, kad galime susidurti su kalbos barjeru. Čia aplinkiniai neretai nežino, su kuo ir kaip valgoma „Excuse me, do you speak english?“.
Trečią pamoką įgijome, kai pradėjome pakuotis daiktus. Visų pirma, man kirbėjo idėja, kad aš keliausiu kaip europietė – su lagaminu (dabar pati juokiuosi iš savęs, bet taip, tada aš taip galvojau), bet Benas paprotino mane ir parodęs keletą video mano mintis atitolino nuo šio nesusipratimo.
Bet šioje vietoje ir jis keistai samprotavo, kad į kelionę aplink Aziją nežinia kuriam laikui, savo visą mantą sutalpins į daugiausiai dvylika kilogramų (nes neva pasiskaičiavo, kad pagal mūsų kūnų mases toks svoris galėtų būti pakeliamas). Taigi nusipirkę kuprines, atseit, tinkamas keliavimui, pradėjome pakuotis. Tiksliau, pirmoji pradėjau aš, ir tada priešpaskutinį iki kelionės likusį rytą rytą tėtis sako: „Ar tu matei, kad tavo kuprinė jau suplyšusi?“. Taip, ji svėrė daugiau nei buvo paskaičiuota Beno, bet tikrai ne tiek, kad neatlaikytų mano daiktų, sukrautų maždaug pusei metų..
Prasidėjo panika ir staigios naujų kuprinių paieškos. Dar viena problema – mes kažkodėl su Benu nusprendėme, kad norime jų vienodų, tad gan sudėtinga paskutinę dieną rasti:
- dvi vienodas,
- tvirtas,
- padoria kaina,
- ne barbiškas,
- vandeniui atsparias,
- su kišenėmis,
- su papildoma vieta karabinams (iki šiol nežinau, kam man to reikėjo, bet manau, kad ateityje vis dar pravers) kuprines.
Kaip kuprinėms, manau, kad per daug reikalavimų, bet, kai turi trečią pamoką ir nenori įgyti ketvirtos, todėl galime padėkoti AC (Armijai ir Civiliams) parduotuvei, šiaip ne taip – radome! Bet pradėjus pakuotis vėl susidūrėme su ta pačia bėda: „ar man to tikrai reikia?“ ir „kažin, kiek sveria kuprinė dabar / o dabar?“.
Taigi, ką mes susikrovėme į kuprines?
- Dvi nemažos vaistų piniginės (nes išvažiuojame į šalis, kur neaišku, ar susikalbėsime ir sugebėsime išaiškinti, ko mums reikia, ir ar iš viso rasime, kur nusipirkti). Taigi, mūsų vaistinėlę sudarė vaistai: nuo pačio nemaloniausio dalyko – apsinuodijimo, viduriavimo bei vidurių užkietėjimo, peršalimo, respirantai nuo vabzdžių bei tabletės nuo Maliarijos (nes skiepų nuo jos nėra), įvairūs pleistrai, tvarsčiai bei dezinfekcinis skystis, Šungito akmenukai, valantys vandenį (galima rasti rusiškose vaistinėse), tepalas nuo odos pažeidimų, nudegimo, vabzdžių įgėlimo bei taip pat tepalas nuo įvairių sumušimų ir raumenų skausmų;
- Kosmetinės piniginės (žinoma, su reikalingiausiais daiktais);
- Viena pora patogių sportbačių, viena – basučių bei pora mūsų puikiai pramintų – „pliažankių“ (Benas vežasi dvi sportbačių poras, nes nesiveža basučių);
- Rūbų tiek, kad užtektų savaitei laiko (nes per tiek – tikrai rasime vieną normalią skalbyklą, kad netektų kasdien skalbti rankomis);
- Taip pat 95 % rūbų sudaro vasariniai, kadangi vykstame į šalis, kur visada, mūsų pojūčiams, yra vasara, tad šiltesnių rūbų, tokių kaip pūkinė sulankstoma striukė, marškinėliai ilgomis rankovėmis ir šiltesnės kojinės, įsidėjom tik specialiems atvejams (pvz.: kopimui į kalną);
- Lietpalčiai – būtini, nes ten, kur liūčių sezonų tikimybė – gana didelė, šis atributas – reikiamybė. Taip pat patarimas – nepirkite vienkartinių lietpalčių, nes jie susidėvės greičiau nei įsivaizduojate, o ir savo daiktų, tokių kaip kuprinės, po juo greičiausiai negalėsite paslėpti;
- Ploni, greitai džiūstantys rankšluosčiai – puikiai praverčia einant ir į paplūdimį, ir išlipus iš dušo.
- Prailgintojas 6 skirtingiems prietaisams krauti (su apsauga nuo iškrovos) + įvairių šalių rozečių kištukai.
- Apsauga nuo saulės – kremai, kepurės bei nardymo reikmenys.
- Dokumentai, kreditinės kortelės bei tarptautinis skiepų pasas (vykstant į Azijos šalis pačių saugumui reiktų pasiskiepinti nuo „Geltonojo drugio“, vidurių šiltinės bei Hepatito A).
O visą laisvą likusią dalį mūsų kuprinėse sudarė technika – „GoPro“ veiksmo kamera ir jos priedai, nešiojamas ir planšetinis kompiuteriai, įvairūs adapteriai ir laidai. Taip pat laisvos vietos pasilikome dronui bei stabilizatoriui, kuriuos ketiname įsigyti.
Ir ką jūs galvojat, mes saviškes kuprines perdėjome turbūt bent keliolika kartų (ir paskutinįjį jau oro uoste), nes svoris vis dėlto pasirodė nepakeliamas, o viso labo buvo tik penkiolika kilogramų. Žinoma, aš vis tiek neatsikračiau savo moteriškos minties – pasiimti lagaminą, nors ir mažiuką, nors ir rankinį, bet man jo reikėjo. Ir ką – iki šiol problemų neturėjau. Tad galiu pasakyti, kad kol kas jis yra geriausias mūsų pasirinkimas, nes visus sunkius daiktus dedame į jį ir vežame, todėl ant pečių tenka nešti vis mažesnį svorį....
Tad mes jau Azijoje, ir tolesnius mūsų nuotykius keliaujant sekite būsimuose straipsniuose!
