Apie keliones, Rumuniją ir savo patirtį kalbuosi su J.Skreliūnaite.
– Kaip ieškojai vietos savanoriauti ir kodėl išsirinkai būtent Rumuniją?
– Baigiau universitetą ir pradėjau mąstyti, kad dar niekada nesu keliavusi ir gyvenusi užsienyje, o tai taip nešiuolaikiška. Visada svajojau savanoriauti užsienyje. Tad parašiau kelis laiškus nevyriausybinėms organizacijoms, kurios būtent užsiima savanorystės projektais. Viena iš jų man parašė laišką, kad Rumunijoje greitai vyks projektas ir yra skubiai ieškomas žmogus.
Kaip dabar prisimenu, pirmadienį turėjau interviu per „Skype“, o penktadienį jau sėdėjau lėktuve, skrendančiame į Bukareštą. Iš tiesų tik tada supratau, ką aš darau. Rumunijoje metus dirbau ir gyvenau kaimo mokykloje, vaikams vedžiau užklasinę veiklą: dailės, šokio, teatro pamokas, organizavau keliones į kalnus. Kadangi ten niekas nekalba angliškai, beveik per du mėnesius išmokau pati kalbėti rumuniškai.
Turėjau užtektinai laisvo laiko, bet vis nedrįsdavau tranzuoti. Vis maniau, kad tai nesaugu, bet taip jau atsitiko, kad susipažinau su keliais žmonėmis, kurie dievino keliones autostopu. Tad prisijungiau prie jų ir išmaišėme beveik visą Rumuniją, o kai jau ji pasidarė per maža mums, nukeliavome į kitas šalis.
– Kokius įspūdžius paliko tie metai Rumunijoje? Ko pati per tą laiką išmokai?
– Įspūdžiai – tik teigiami. Rumunai yra draugiški ir norintys padėti žmonės. Ypač svetimšaliams: kartais būdavo situacijų, kad žmonės patys gatvėse susistabdydavo ir sakydavo: „Važiuoju šiandien į miestą. Gal pavežti? O gal ko nors reikia iš parduotuvės?“.
Gamtovaizdžiai – pasakiški: kalnai, maži nameliai jų viršūnėse, daugybė avių, karvių, vaikų plačios šypsenos.
Ko išmokau? Svarbiausia – nevertinti žmogaus iš pirmo žvilgsnio. Taip pat išmokau džiaugtis tuo, ką turiu šalia savęs, ir tai vertinti. Išmokau kelių tradicinių patiekalų receptus (juokiasi). Ir daug daugiau sužinojau apie pačią šalį.
– Kaip sugalvojai leistis į kelionę po Balkanus tik su 20 eurų kišenėje. Kuriam laikui užteko pinigų?
– Visi buvome savanoriai, neturėdavome labai daug pinigų, bet keliauti labai norėdavosi. Praėjusį pavasarį viena prancūzė pasiūlė nukeliauti iki Serbijos, o vėliau iki Bosnijos ir Hercegovinos. Turėjome tik kelias dienas, bet išvažiavome. Tada abi turėjome po 30 eurų 5 dienoms. Belgrade nakvojom, susiradusios žmones per Couchsurfing.com, o Bosnijoje mus vienas vairuotojas nuvežė 200 km ne į tą pusę, buvo jau naktis. Tačiau vienas labai geras žmogus sustojo mūsų paimti, mes jam papasakojome, kas atsitiko ir jis mums rado nemokamą nakvynę kelioms dienoms savo miestelyje. Niekada nemokėjome nei už nakvynes, nei už kelionę, nes visur tranzavome arba ėjome pėsčiomis. Visi pinigai buvo skirti tik maistui ir suvenyrams.
Kitą kartą per Velykas mes turėjome atostogas ir su ispanais sugalvojome vėl pakeliauti po kitas šalis. Bet tai jau buvo didesnis iššūkis, nes keliavome savaitę, aplankėm 4 šalis ir tik su 20 eurų kišenėje. Bet vėlgi už nakvynę niekur nemokėjome, nes susiradome, kur pamiegoti per internetą. O vieną kartą vairuotojas buvo taip sužavėtas mūsų istorijų, kad nupirko mums kambarį viešbutyje su vakariene. Tai buvo pats didžiausias šokas man, kokį tik patyriau gyvenime. Ir supratau, kad aplinkui tikrai yra daug labai gerų žmonių.
– Kai turi tiek mažai pinigų, kaip dar lieka suvenyrams? Kokius suvenyrus dažniausiai perki?
– Šiose kelionėse mano suvenyrai buvo tik sau skirti – atvirukai iš visų miestų, kuriuos aplankiau. Kai kur atvirukai yra dalijami nemokamai informaciniuose centruose (Serbijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje). O draugams, grįžusi iš savo kelionių, tiesiog rašiau labai ilgus laiškus su visomis kelionės detalėmis.
Šiaip labai vertinu suvenyrus. Patinka juos ir dovanoti, ir pačiai gauti. Dažniausiai vežu rankų darbo papuošalus ar kitokias smulkmenas, aplenkiant turistines suvenyrų parduotuves.
– Per kurias Balkanų valstybes tranzavai? Kokį įspūdį jos paliko?
– Pirma kelionė buvo Serbija – Bosnia ir Hercegovina. Belgradas labai gražus miestas su daugybe simpatiškų žmonių ir mielų gatvelių. Taip pat pasienis tarp Serbijos ir Rumunijos yra nerealus, nes dvi valstybes skiria upės ir kalnai su pilių liekanomis. Tai, matyt, buvo geriausia kelionės dalis.
Antra kelionė buvo Bulgarija – Makedonija – Albanija – Graikija – Bulgarija. Bulgarija man asmeniškai nepatiko – niūri, neįdomi, su nelaimingais žmonėmis. Draugui, su kuriuo keliavau, labai patiko šalis dėl gražių merginų. Tad, manau, kiek žmonių, tiek nuomonių. Makedonijos sostinė Skopjė mane sužavėjo. Ten visi muziejai yra nemokami, labai daug įvairių religijų, rasių žmonių, kurie yra labai draugiški, paslaugūs ir mėgstantys bendrauti su užsieniečiais. Daug įvairių skulptūrų ir restauruotų pastatų. Pasirodo, makedoniečiai savo sostinę atgaivino per kelerius metus ir beveik viskas joje yra nauja. Taip pat gamta nepaprasta: daug ežerų, upių su kalnai pašonėje. Vienu metu mes net buvome nustoję tranzuoti, kad tiesiog pasimėgautumėme vaizdais aplinkui.
Albanija labai skurdi šalis, kurioje nelabai jaučiausi saugiai. Bet sutikti žmonės mums vis bandė padėti. Tranzuojant mes buvome užsirašę ant popieriaus lapelio, kad „Neturime pinigų“, nes girdėjome, kad ten yra daug prašančių atlyginimo už pavežimą. Bet mums taip pasisekė, kad nemokėjome nieko, o važiavome ir su taksi, ir su miesto autobusu, ir su tarpmiestiniu, ir, žinoma, su lengvaisiais automobiliais. Kas paliko man įspūdį ten – kalnai ir miesteliai, įsikūrę būtent tų kalnų viršūnėse. Vaizdas – nepakartojamas.
Graikijoje mes keliavome į turistinį miestą, tad daug kas buvo labai komerciška. Ten buvome per Šv. Velykas, tad matėme įvairias religines procesijas ir tradicijas. Tik toje šalyje mums labai sunkiai sekėsi tranzuoti. Matyt, dėl šventinio laikotarpio, bet to pakartoti vis tiek nenorėčiau.
Kiekviena šalis, kurioje pabuvojau, man paliko tam tikrus įspūdžius: ar žmonės, kurie mus pavežė, ar pakelėje sutiktas šuo, ar miesto architektūra, ar gamta. Ir ką supratau šių kelionių metu, kad nebegalėčiau keliauti į turistine keliones, kur viskas yra suplanuota už mane. Nes miestą ir jo dvasią kiekvienas turi išgyventi savaip ir atrasti tą vietą savarankiškai, o ne gidui padedant.
– Ir vis dėl to – kaip užteko vos 20 eurų visai kelionei?
– Už miegą nemokėjome, kelionę – irgi. Valgėme tik bandeles arba mus draugai maitino. O muziejai Balkanuose nemokami, tad nebuvo problemos. Daugiausiai išleidome barams. Balkanuose alus labai pigus – Makedonijoje mokėjom apie 3 litus, Albanijoje draugai vaišino, o Graikijoje kažkokie žmonės, tiesiog, gatvėje padovanojo butelį Velykų proga.
– Jeigu dabar turėtum galimybę visas šias keliones pakartoti iš naujo, ką darytum kitaip? Galbūt yra dalykų, kurių gailiesi ir išvis nebekartotum?
– Manau, kad vienintelis dalykas, kurį keisčiau – tai pasiimčiau šiek tiek daugiau pinigų (juokiasi). O šiaip visa tai buvo taip nepaprasta, kad nors vienos detalės pakeitimas, manau, galėtų sugriauti viską. Keliavau su puikia kompanija, pasirinkome įdomias vietas, susipažinome su spalvingomis asmenybėmis, ar tiesiog mėgavomės kiekviena akimirka. Tikrai patarčiau tai išbandyti kiekvienam.
Daugiau interviu su keliautojais rasite tinklaraštyje Keliauninga.popo.lt
