Paliekant Norvegiją spėjom pamatyti iki šiol dar neregėtą ir mūsų akiai neįprastą vaizdą – ežeruose ant vandens plūduriuojančius hidroplanus. Vandeniu kilti ir leistis skirti lėktuvėliai plūduriavo pririšti kaip valtys šalia kranto. Keista, kad iki šiol jų niekur nematėme, nors ežerų čia tikrai netrūksta.
Įvažiavus į Suomiją kažkas nejučiomis pasikeičia. Regis, gamta keičiasi palaipsniui, tačiau dingsta jaukumas. Bandau suprasti, kodėl.
Mus pasitinka nuostabi gamta, gal net tokia, kokios neteko matyti Norvegijoje, tačiau kartu padaugėja šiukšlių pakelėse, sutvarkytas stovėjimo aikšteles su tualetais ir stalais keičia išvažinėtos pakelės, kuriose kartais net sunkiai galima pastatyti savo automobilį.
Pakelių turizmo infrastruktūros, kurios buvo tokios mielos Norvegijoje, čia nesutiksi. Nekalbu apie nemokamą elektrą ar namelius su virtuvėlėmis. Tiesiog sunku surasti net paprastą asfaltuotą aikštelę ištiesti kojoms po vairavimo.
Bandėm ieškoti lankytinų vietų. Neslėpsiu – nebuvo lengva. Viena iš nedaugelio mus sudominusių – samių muziejus Inaryje. Tačiau analogišką vietą mes jau buvome aplankę Norvegijoje, tad kartotis nebuvo verta.
Žinoma, viską galima suversti nuovargiui, namų ilgesiui ir norui kuo greičiau juos pasiekti. Gal tai ir tiesa. Tačiau nori nenori, bet Suomija man paliko nekokį įspūdį. Čia sugrįžti norėtųsi nebent į įspūdingo grožio laukinę gamtą.
Kičo karalystė – Kalėdų senelio namai
Netoli Rovaniemi miesto esantis Kalėdų Senelio kaimelis yra bene daugiausiai išreklamuotas Suomijos turistinis objektas. Vaikų svajonė ir tėvų kišenės skausmas.
Kalėdų senelio kaimelis yra bene daugiausiai išreklamuotas Suomijos turistinis objektas. Vaikų svajonė ir tėvų kišenės skausmas.
Kalėdų Senelio kaimelis įsikūręs prie pat greitkelio ir ties poliarinio rato riba. Kadangi pro šią vietą šiaip ar taip važiavome – užsukome pasižiūrėti.
Išvažiuojant pagalvojau, kad gal geriau būčiau to nedaręs. Nebuvo tai mano svajonė, bet ji vis tiek liko sugadinta.
Vos įsukus į gausiai išreklamuotą vietą mus pasitiko statybvietė – kranai, mūriniai blokai, sunkvežimiai, daugybė technikos. Gana nesunkiai surandame pagrindinį pastatą – tą, kur gyvena Kalėdų Senelis. Jame tris ketvirtadalius pastato užima suvenyrų parduotuvės ir kavinės.
Ir mažas kampelis atitvertas esminiam personažui. Šįkart iki jo eilių nebuvo. Tačiau joms numatytas koridorius su keistu muziejumi. Jis kaip ir turėtų pasakoti apie skirtingų šalių Kalėdų papročius, bet vietoj to gali puikiai tarnauti ir kaip dekoracija siaubo filmui.
Pasiekus Kalėdų Senelio kambarį tuoj pat esi apkabinamas ir paklausiamas, iš kurios šalies atvykai. Iš išmoktų lietuviškų vietų barzdočius pasakė tris – Vilnius, Kaunas ir „Akropolis“. Kiekvienam užėjimui skiriama iki minutės. Per ją privaloma nusifotografuoti bendrai fotografijai už 20 eurų. Tiesa, jos galima neimti, tačiau norėčiau pamatyti, kaip tėvai galėtų pažiūrėti vaikui į akis ir pasakyti „per brangu“, kai šis žiūri į savo svajonių nuotrauką kompiuteryje...
Be šios vietos galima dar užeiti į kitą namelį, kuriame yra paštas ir, žinoma, – suvenyrų parduotuvė. Ir, galima sakyti, kad tai viskas iš didžiai išreklamuotos vietos.
Niekad niekam nerekomenduosiu važiuoti į šią kičo karalystę leisti pinigų. Išleisite mažiausiai kelis šimtus eurų čia būdami, o nepamatysite beveik nieko.
Viljandi – miestas, kurį lietuviai svajojo sugriauti
Vaizdai pro langus slenka greitai. Kuo piečiau – tuo geresni keliai ir didesni greičiai. Magistrale pasiekti Helsinkį netrunka.
Nusiperkame keltų bilietus ir netrukus jau stebime laive esančios alkoholio parduotuvės šturmą. Kelionė iš Helsinkio į Taliną keltu trunka vieną – dvi valandas, bet prekės čia daug pigesnės negu Suomijoje. Ypač alkoholis. Jį žmonės tempia dėžėmis. Sako, kad dalis keleivių keltu keliasi vien dėl pauliavojimo...
Mums tai nėra aktualu ir tiesiai iš kelto judame toliau. Estijoje sustojame Viljandi miestelyje. Šiuo metu jis vadinamas šalies folkloro sostine. Seniau tai buvo vien didžiausių ir labiausiai įtvirtintų Livonijos ordino pilių.
Galima ją pamatyti ir dabar. Tiesa, ne pilį, o tik jos likučius. Žiūriu į šiuos griuvėsius ir galvoju, kad savu laiku lietuviai būtų daug atidavę už tokį vaizdą – priešų citadelės griuvėsius prieš savo akis. O mes dabar norėtume ją pamatyti visu savo gražumu.
Viljandi – jaukus ir mielas Estijos miestelis. Jis įtrauktas į TOP10 lankytinų šalies vietų sąrašą. Įspūdingų vaizdų sunku būtų čia surasti, tačiau per poros valandų pasivaikščiojimą galima pamatyti senąją bažnyčią, pilies griuvėsius, smiltainio atodangą, senamiestį, senąjį vandens bokštą ir dar keletą kitų vietų. Nieko sukrečiančio, tačiau keliaujant po Estiją užsukti tikrai verta. Ypač tuo atveju, jeigu domitės folkloro muzika. Čia esančiame Estijos tradicinės muzikos centre galima įsigyti įvairiausios šios pakraipos muzikos – nuo autentiško folkloro iki sunkiojo metalo su šalies folkloro elementais.
Vienas miestas – dvi valstybės
Valka (Valga) – miestas, kuriame beveik nėra lankytinų vietų, tačiau palieka kone didžiausią įspūdį grįžtant per Baltijos valstybes. Tai maždaug dvidešimties tūkstančių žmonių gyvenvietė, kurios centre eina miestą į dvi valstybes dalijanti siena.
Viena pusė (Valga) priklauso Estijai, o kita (Valka) – Latvijai. Skirtingose valstybėse esančias miesto dalis skiria upelis, kurį galima peršokti. Iki 2007-ųjų metų tai buvo tikra siena. Norint ją kirsti ir, pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę ar pas kaimyną reikėdavo neštis pasą.
Dabar sienos riboženkliai iš dalies simboliniai reliktai. Iš dalies, nes valstybės taip ir liko skirtingos. Skirtinga ekonomika, mokesčiai ir gyvenimo kokybė. Latviai nuolat pabrėžia, kad Valgoje gyventi yra daug geriau. Daugiau darbo, geresni atlyginimai ir šiaip gražiau.
Miestelio gyventojai bendrai naudojasi tik visuomeniniu transportu ir... gimdymo namais. Per metus svetimoje valstybėje gimsta kelios dešimtys latvių.
Sienų nebeliko, tačiau buvę pasienio pastatai iki šiol užimti. Tik jų paskirtis kita. Štai, pavyzdžiui, seniau veikusiame sienos kirtimo punkte dabar galima rasti didelę alkoholio parduotuvę.
Jeigu atvyksite į šį miestelį – būtinai apsilankykite Valgos ir Valkos sankirtoje esantį sienos praleidimo punktą. Užkardų nebeliko, tačiau iki šiol stovi medinė pastogė su prašymu pateikti pasus. Mielas, bet turistų ir fotografų mėgstamas taškas, kuris puikiai iliustruoja šio miestelio išskirtinumą ir kartu buvusį situacijos absurdiškumą.
Kelionė, parodžiusi mūsų trūkumus
Ekspedicija „Baltoscandia“ baigėsi. Mūsų ekipažas įveikė 8,5 tūkst. km. Keliavome tris savaites. Švedija, Norvegija, Suomija, Estija, Latvija ir pagaliau namai – Lietuva. Pamatėme labai daug. Visureigis atlaikė puikiai, nors tokiai kelionei būtų užtekę ir paprasto automobilio. Keliai Skandinavijoje kaip reta geri.
Atradome naują nakvynių būdą – kempingus ir namelius juose. Tačiau kuo puikiausiai šiose šalyse daugelyje vietų galima nakvoti ir laukinėse vietose arba nemokant pinigų už nakvynės plotą. Štai mūsų pavežėta autostopu keliaujanti lenkė Norvegijoje palapinę statydavo degalinių teritorijose. Neretai jose galima pasinaudoti ir dušu. Tad norint šiose šalyse tikrai galima taupyti ir verstis sąlyginiai pigiai.
Tiesa, po Skandinavijos grįžus pro Baltijos šalis viskas atrodo gana skurdžiai. Tiek lankytinos vietos, kuriomis bandoma privilioti turistus, tiek valstybių požiūris į keliaujančius žmones. Kai gyveni šalyje ir ją įsimyli – sunku pastebėti jos trūkumus. Tą pamatai tik pamatęs pasaulio ir po kurio laiko į savo gimtinę pažiūrėjęs iš šalies. Bet tai ir yra žavu – žvilgsnis iš šalies ir bent kiek objektyvumo.
Kas yra ekspedicija „Baltoscandia 2016“?
Žygio per pasaulį „Misija Lietuva 100“ ekspedicija „Baltoscandia 2016“ – tai 12 000 kilometrų žygis visureigiais aplink Baltijos jūrą. Jį organizavo būrys draugijų ir klubų: „Klajūnų klubas“, „Lietuvos geografų draugija“, „Baltoskandijos akademija“ ir LŽS kelionių ir pramogų klubas. Šiame žygyje dalyvavo per 20 entuziastų, keliaujančių profesoriaus Kazio Pakšto pėdomis ir bandžiusių atkurti vieningos Baltoskandijos idėjos diskusijas įvairių šalių universitetuose.
Baltoskandijos idėją tarpukario metu išpopuliarinęs prof. Kazys Pakštas skatino puoselėti Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę. „Baltoscandia 2016“ žygis siekia skleisti K.Pakšto Baltoskandijos, dar tarpukario metu išsakytą, idėją, kuri kalba apie Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę.
Profesorius numatė, kad Lietuva negalės gyvuoti tarp savo galingų kaimynių, todėl jai būtina jungtis prie tuometinės Vakarų Europos šalių konfederacijos, kuri mūsų amžiuje išsivystė į Europos Sąjungą, arba jungtis į Baltoskandijos šalių konfederaciją, kuri vėliau išsivystė į Šiaurės šalių tarybą.
