Užsieniečiui turistui Kuba – tropikų egzotika, stipriai paskaninta pabalusia komunistine simbolika. Ji nepanaši į jokią kitą pasaulio šalį. Kuboje svarbiausia yra ne architektūra, gamta ar paplūdimiai, o supanti aplinka ir žmonės. Kubiečiai visada linksmi, bendraujantys, temperamentingi ir turintys gerą humoro jausmą.
Meilė ir muzika pulsuoja kubiečių kraujyje. „Išvysti Kubą – įžvelgti meilę“, – sakoma vienoje kubiečių dainų. Čia šokama ir dainuojama ne tam, kad būtų linksma užsieniečiams, o todėl, kad muzika ir šokis – tai gyvenimas.
Čia čia čia, rumba, salsa, mambo – visas šis pragariškai kaitinantis šokių mišinys gimė Kuboje, skambant afrikietiškų būgnų ir ispaniškos gitaros ritmams.
Kada Kristupas Kolumbas pirmą kartą išvydo Kubą, buvo sužavėtas jos grožiu. Kuba – įvairaus kraštovaizdžio ir labai žalia sala. Čia auga mangai, guavos, kokosai, papajos ir ananasai – šalis yra tikras vaisių rojus.
Jūrų gėrybių gausa leidžia, kaip niekur kitur, už nedidelę kainą prisivalgyti langustų, krevečių, įvairiausios žuvies. Nors patys kubiečiai labiau mėgsta kiaulienos ir vištienos patiekalus.
Nors Vakarams įprastos kavinės ir greitojo maisto restoranai jau pradedami kurti, Kuboje dar nėra daug picerijų ir makdonaldsų ar kitų greito maitinimo užeigų. Norint užkąsti, tėra tik vienintelis kelias – restoranai. Ir tai nėra blogai, nes jie čia nuostabūs.
Karibų jūros sala turtinga keistenybėmis
Kubos ekonomika labai silpna, pagrindines pajamas šalis gauna iš turizmo. Galbūt dėl to vietiniai, gyvenantys, atrodytų, rojuje žemėje, svajoja persikelti į šaltą Kanadą ar, tarkime, į Vokietiją ir susikurti geresnį gyvenimą.
Kuba stebina: žmonės čia alksta, nors klimatas leidžia nuimti penkis derlius per metus. Biudžete trūksta pinigų Senosios Havanos namų restauracijai, bet mokami atlyginimai tuščių pakrančių saugotojams. Ten tausojamas kiekvienas muilo gabaliukas ir išmetami „Cohiba“ cigarai surūkyti tik iki pusės. Tad Kuba – tikra keistenybių (vakariečių akimis) sala.
Biudžete trūksta pinigų Senosios Havanos namų restauracijai, bet mokami atlyginimai tuščių pakrančių saugotojams
Kubos jaunimas Fidelio Kastro neidealizuoja, bet gerbia jį už socialinę sistemą. „Socializmas mums davė geriausią pasaulyje sveikatos priežiūrą, puikų išsilavinimą ir sporto suklestėjimą“, – sako kai kurie.
Gyventojams ilgą laiką buvo draudžiama nusipirkti naują automobilį. Nors dabar tai jau oficialiai galima, mašinas turi ne daug kas: automobilių kainos kelis kartus aukštesnės nei Lietuvoje.
Norint parduoti seną automobilį, irgi reikia gauti leidimą. Automobiliais su geltonais registracijos numeriais važinėja jų savininkai, mėlyni numeriai – tai valdžios atstovų automobiliai, o automobilius su oranžiniais numeriais vairuoja užsieniečiai.
Havana – tai laiko mašina, kuria nukeliauji į praeitį
Iki 1959 metų revoliucijos į Kubos sostinę Havaną atvykdavo daugybė kino žvaigždžių, milijonierių, verslininkų ir garsių žmonių. Turtingus žmones viliojo spindintis naktinis gyvenimas, boulingas, kazino, hedonizmo atmosfera.
Senoji Havana kadaise buvo prabangus sostinės rajonas, kuriame gyveno amerikiečių milijonieriai ir vietiniai narkotikų verslo baronai. Įvykus revoliucijai milijonieriai buvo išguiti iš savo rezidencijų, namai atiduoti Kubos liaudžiai.
Havanos optimizmo nepalaužė net ekonominiai nepritekliai. Savo būdo ir išorės trūkumų ji ne tik kad neslepia, bet išstato juos visų akivaizdoje: „Arba mylite mane ir priimate tokią, arba eikite velniop!“ – tame tikrume paslėptas jos magnetizmas.
Pusę šimtmečio į laisvę besiveržiantis miestas buvo priverstas susitaikyti su nauju „užkariautoju“ – socializmu, kuris labai aplaidžiai saugo ir nepuoselėja paveldėto grožio.
Apie 900 istorinių kolonijinio laikotarpio pastatų liudija sostinės praeities didybę. Rūmai, bažnyčios, viešbučiai, aikštės ir prospektai, prabangios rezidencijos – dabar šie pastatai apšiurę, nubyrėjusi apdaila, atsirado plyšiai, nėra langų – visi jie avarinės būklės.
Havana – romantikų miestas, savo dvasia labai artimas Paryžiui
Havana – nešiuolaikiškas miestas, jam daug metų ir tai jaučiasi, vos įkėlus koją. Tuos, kas pirmenybę teikia prabangiai virtuvei ir brangiems butikams, miestas gali nuvilti.
Tačiau Havana – tai romantikų miestas, savo dvasia labai artimas Paryžiui. Su didžiuliu susižavėjimu ir pasitenkinimu galima klaidžioti tarp kolonijinio stiliaus namų, išsirikiavusių lygiomis eilėmis ir „atrasti miestą“.
Ažūriniai balkonėliai, masyvios durys. Viskas harmoningai persipynę į architektūros simfoniją – maurų stilius ir lengvi katalikiškų statinių nėriniai. Mieste daugybė paminklų: Bolivarui, Chosė Marti, Če Gevarai ir net Džonui Lenonui – žinomas muzikantas šildosi ant suolelio Vedado rajono parke.
Vaikščiodamas po Havaną pradedi pats kurti istorijas apie amerikietiškus gangsterius ar apie Nobelio premijos laureatą, išgarsinusį Kubą, ar apie revoliucionierius, kurių atvaizdai žvelgia iš plakatų, iškabų ir piešinių ant sienų.
Senojoje Havanoje gyvena daugiau nei 120 tūkst. žmonių. Nors čia nėra daug viešbučių, restoranų, barų, bet gyvenimas verda. Kubiečiai laisvalaikį leidžia atvirai: gatvėje žaidžia šachmatais ar domino, sėdi ant savo butų laiptelių ar balkonuose arba šnekučiuojasi su kaimynais per atvirus langus ar duris.
Bet kuris turistas gali užeiti į svečius pas nepažįstamus žmones, ir visada juo bus patenkinti, pavaišins romu ar kava, parodys kaip gyvena.
Nuo Hemingvėjaus Havanoje niekur nepabėgsi
Ernestas Hemingvėjus Kubai – ypatingas žmogus. Kuboje jis pragyveno dvidešimt metų, o vėliau dar dešimt metų nuolatos čia atvykdavo. Kuba buvo jo antroji tėvynė. Čia rašytojas atsidavė savo mėgstamiems užsiėmimams: sėdėdavo bare su draugais, rašė knygas ir gaudė marlinus.
Jo vardu pavadinta prieplauka. Tačiau ir be jos Havanoje apstu vietų, kur jis mėgdavo lankytis. Daugybės turistų sulaukia viešbutis „Dos Mundos“, kurio 511 kambaryje penktame aukšte apsistodavo Hemingvėjus. Čia jis parašė daug apybraižų, dirbo prie romanų.
„Bodegita“ ir „Floridita“ buvo jo mėgstamiausi Havanos barai. Į „Floriditą“ Hemingvėjus visada vykdavo tuoj po žvejybos ir vilkįs tais pačiais žvejo drabužiais.
Havanoje visi žino, kad pats mėgstamiausias rašytojo kokteilis buvo „Papa Doble“. Pasakojama, kad per vakarą jis jų išgerdavo 12.
Sakoma, kad rašytoją labai mylėjo berniukai-batų valytojai, kurie išvydę jį šaukdavo: „El Hemingway!“. Matyt, tam, kad praneštų barmenui apie nuolatinio kliento pasirodymą.
Havanoje visi žino, kad pats mėgstamiausias rašytojo kokteilis buvo „Papa Doble“ (dabar žinomas kaip „Hemingvėjaus ypatingasis“). Pasakojama, kad per vakarą jis jų išgerdavo dvylika.
E.Hemingvėjus mėgdavo sakyti: „Mano mochito Bodegitoje, mano daikiri – El Floriditoje“. Mochito ir daikiri – irgi rašytojo mėgstami kokteiliai. Dabar tuos barus lanko turistai ir geria „Tėtušio Hemo“ kokteilius.
Labiausiai E.Hemingvėjui patikdavo sėdėti prie baro kampe „Floridita“ kavinėje, kur dabar dainas pagal užsakymą atlieka nedidelis orkestras – violončelė, smuikas ir akordeonas, o lankytojai mėgaujasi daikiri kokteiliais tris kartus brangesniais nei bet kurioje kitoje užeigoje.
E.Hemingvėjaus vila „Finca“ yra už 15 km nuo Havanos ir stovi ant kalvos. Anot rašytojo, „Finca“ buvo „puiki vieta rašyti knygoms“. Čia jis sukūrė garsius savo kūrinius „Kam skambina varpai“ ir „Senis ir jūra“, čia saugomi rašytojo daiktai, jo surinkta beveik 9000 tomų biblioteka.
Namas-muziejus išsaugotas toks, kokį E.Hemingvėjus paliko 1960 metais. Po kai kuriuos vilos kambarius turistams vaikščioti neleidžiama – tik žvilgtelėti pro pravirus langus.
Tačiau didžiąją dalį patalpų, taip pat ir namą supantį tropinių augalų sodą, kuriame daugybė palmių, suteikiančių pavėsį, galima drąsiai lankyti. Netoli tuščio baseino – E.Hemingvėjaus augintinių – šunų ir kačių antkapinės plokštės. Sode eksponuojama ir škuna „Pilar“, kuri rašytojui buvo apysakos „Senis ir jūra“ įkvėpėja.
Viena iš legendų apie Kubą sako, kad E.Hemingvėjui užteko vienos nakties, kad pamiltų šią šalį ir sostinę Havaną. Kiek laiko prireiktų jums, nesakysiu. Tačiau būtinai pakviesiu aplankyti Kubą. Ir tai daryti reikia dabar, kadangi šalis jau pakeliui į suvienodėjimą.
