– Kaip keitėsi kalnai per jūsų gyvenimą? Ar jie atspindi civilizacijos vystymosi tendencijas?
– Lyginant modernią civilizaciją ir tuos kampelius, kur žmonės dar gyvena natūralų gyvenimą, matyti, kad, deja, civilizacijos invazija, ypač – tokia staigi, kaip matome pastaraisiais metais, laimingesniais žmonių nepadaro – dažniau atvirkščiai.
Prisimenu 2013 metais surengtą Everesto Deimantinį jubiliejų – 60 metų nuo pirmo įkopimo Nepale. Didžiausios pasaulinės iškilmės sostinėje Katmandu, kuriose dalyvavau kaip ypatingas svečias, ir dar su mano fotografijų parodos pristatymu Nepalo viceprezidentui vadovaujant. Teko atsakinėti į gal 7 iš 14 televizijų žurnalistų klausimus, ir dažniausiai buvo klausiama, kaip pasikeitė gyvenimas Nepale per keletą dešimtmečių. Atsakydavau, kad dabar motociklų gal ne ką mažiau negu anuomet žmonių, mašinos nebegali pravažiuoti, pilna įvairiausių užeigų, „amerikoniškų“ barų, prabangiausių viešbučių, bet šypsenų nepaliečių veiduose daug mažiau.
2004 metais Pakistano kalnynų rajonuose organizavau nedidelę kultūrinę ekspediciją, keliavome su nerimu, nes žinojome apie ten vykstančius politinius ir karinius neramumus, baiminomės ir islamistų. Tačiau būdamas ten, kur jau nėra nei policijos, nei kokių nors specialiųjų būrių, bendraudamas su vietiniais žmonėmis, dažniausiai jaučiausi saugiau nei mūsų didmiesčio centrinėje gatvėje sutemų metu. Mačiau nelengvą, bet taikų, ramų gyvenimą ir tas tradicijas, kurios galėtų atrodyti keistos, ir taip pat mačiau, kad dauguma taip gyvenančių žmonių jaučiasi laimingi. Deja, sudaiktėjusi civilizacija atneša vertybes, kurios yra iškreiptos.
Nors mes kalbame apie klimato atšilimą, iš tiesų tai jau yra perkaitimas – „atšilimas“ čia viso labo tik kosmetinis žodis. Skaičiuojame temperatūros pokyčių procentus, vyksta pasauliniai forumai, renkasi didžiausios valstybių galvos, priimami susitarimai, tačiau jie yra pasmerkti. Paskutinės žinios apie Alpes: skubėkite, veskite vaikus į Alpes, nes ten ledynų greitai neliks. Asmeniškai pasaulyje reklamuojamų projektų dėl klimato pokyčių sumažinimo veiksmingumu nelabai tikiu, netikiu ir ta taršos limitų pardavinėjimo politika – kai leidimai teršti aplinką turtingųjų valstybių gali būti nusiperkami iš skurstančiųjų, o tarša nė kiek nemažėja. Liūdniausia, kad kalbama apie tai, kaip kovoti su pasekmėmis, tačiau neįvardijamos tikrosios vis greitėjančios klimato katastrofos priežastys. O lemianti priežastis visada yra vertybės: kas valdantiesiems svarbiau.
Kaipgi dabar pasaulyje, tuo pačiu metu ir pas mus, matuojama žmonių gerovė ar net laimė? Pagrindinis matas – kiek daug prigaminame ir kad kasmet vis daugiau. Bet ar neturėtume pirmiausia žiūrėti, kas mums būtina, o kas – tik išmetimui? Štai, iš vien akims sugundyti prigaminamų pakuočių atliekų šiukšlynams dažnai daugiau lieka negu pačių prekių būta. O atliekų sutvarkymas irgi reikalauja gamybos... Žinoma, neturime nuleisti rankų: svarbu, kad žmonės suprastų padėtį ir patys veiktų. Apie tai kalba įvairūs ekologiniai judėjimai ir iniciatyvos.
Tačiau svarbiausia kiekvienam pradėti nuo savęs. Ir ne tik svarbu susitvarkyti savame bute ar kieme, bet ir suprasti, koks svarbus kiekvieno mūsų kasdienis pavyzdys. Tegul niekam netrukdau, tegul gatvėje nesimato mašinų, bet jei netoliese yra perėja, o aš ėjau ne perėja, ir mažas berniukas ar mergaitė matė, kaip kažkoks dėdė perėjo gatvę, už tai esu atsakingas. Turime prisiimti atsakomybę kiekvienas.
Prisimenu pirmąją kelionę į Antarktidą prieš 25 metus. Pamenu, kaip keista buvo, kai logistiką organizavę britai atsiuntė sutartį, kurioje nustebino vienas punktas: kad turėsime Antarktidą palikti tokią pat baltą ir švarią, kokią radome. Aukščių, šalčių ir vėjų rekordų kraštas – pagal vidutinį aukštį tai aukščiausias žemynas Žemėje, vos ne pusantros Europos dydžio ledo dykuma: atrodo, ir kas ten atsitiks dėl kokio popierėlio. Tačiau tai buvo principo dalykas. Ir mes ne tik popierėlius, maišelius ir konservų dėžutes surinkdavome, bet ir savo didžiojo gamtinio reikalo – nepaisant, kokios oro sąlygos – pritūpdavome ant maišelio, juos grįždami po įkopimo parsinešėme iki atgal išskrendančio lėktuvo.
Lygiai tas pats principas turėtų galioti ir mūsų gyvenime – žemė, kurią čia radome, neturėtų dusti nuo mūsų atliekų. Deja, tai, kas Žemėje vyksta, man vis dažniau primena knygoje perskaitytus vieno Amerikos indėnų genties vado, priversto pasiduoti užkariautojams, dar beveik prieš 200 metų pasakytus žodžius: „Blyškiaveidžio godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą“. Mes gi bandome kovoti su pasekmėmis, nors planetos alinimo traukinys važiuoja vis greičiau.
Kai 1993 metais įstengiau gauti leidimą kopti į Everestą, į aukščiausią viršukalnę pasaulyje, nužygiavęs į bazinę stovyklą, negalėjau suprasti, kur patekau: keliolika ekspedicijų, palapinių „miestelis“, keli šimtai žmonių susigrūdę ant ledyno tarpeklyje aukščiau penkių kilometrų. Kur ten ekologija! Jau nekalbant apie tai, ką žmonija yra padariusi su kalnais dėl naudos, dėl turėti „kuo daugiau“ – tiesiogiai ar netiesiogiai kalnai yra niokojami, ir tam nereikia specialių pastangų – iškertami miškai, ir tada tenka matyti ir nuošliaužas, ir griūtis – ne ledų ar sniego, bet gyvos žemės, kalnagūbrių griūtis. Be to, naikinamas pasaulis, kuris yra apačioje – tiek nebūtais potvyniais, tiek žemę paverčiant dykumomis. Mačiau, kaip atviru būdu Čilėje kasamas varis – antrą didžiausią pasaulyje tokią kasyklą. Toji vieta žemėje atrodė tarsi didžiausia išplėšta milžiniško gyvūno žaizda. O kas po to?
– Daugelis žmonių be turistinių kelionių savo gyvenimo nebeįsivaizduoja: taupo visus metus, kad per atostogas pakeliautų, lipa į kalnus kalnų turistų takais, vyksta į kalnus slidinėti. Ką ši kelionių kultūra duoda keliaujančiajam ir žmonijai?
– Svarbu, kaip, kas ir kokiu tikslu keliauja. Aš už tai, kad žmonės keliautų, tai yra nuostabu – pažinti ir pasaulį, ir save, ir galimybes, ir tą vienovę su visu pasauliu, kada gali sugrįžti į mūsų prigimtį. Gali santykinai prailginti savo gyvenimą, nes jis matuojamas ne pragyventų metų skaičiumi, o kokie tie mūsų metai, kaip jaučiamės ir kaip kiti žmonės jaučiasi su mumis. Kita vertus, nepamatuotas verslas tą prasmingą santykį iškreipia.
Prisiminus Nepalą: netoli Everesto esantys kaimeliai, per kuriuos keliauja ekspedicijos, praturtėjo. Atrodytų, aukščiausiuose užkampiuose – užeigos, viešbutėliai, visokie patogumai, ant upelio pastatyta užtvanka elektrai gaminti, o kaip tai sugrįžta? Kaip dėl viso to užteršiama aplinka, akyse nyksta trapi aukštikalnių gamta, ir ten tekantys vandenys, ir ta žemė, kurios ten be galo mažai?
– Keliaudamas susiduriate su skirtingomis kultūromis, taip pat – su labai įvairiomis atliekų kultūromis. Kas paliko didžiausią įspūdį?
– Man gera prisiminti savo pirmąsias keliones po kalnus, beveik prieš 50 metų, kraštuose, kur ir žmogaus koja nežengusi, akis neregėjusi. Apie polietileninius maišelius tada išvis nežinojome, naudojome savo siūtus, į kuriuos susidėdavome kruopas ar džiūvėsius, bet buvo konservų dėžutės, tai mes jas, suvalgę turinį, akmenimis suplodavome ir kur nors į žvyrą užkasdavome – sutvarkydavome net ir tai, kas natūraliai greičiau negu plastikas sunyksta. Taip suvokėme aplinką. Darėme, ką galime, ir dabar turime daryti, ką galime, ištransliuoti tą žinią, jau nekalbat apie tvarkymąsi, pradedant nuo savęs. Patikimiausias matas gyvenime, taip pat ir kalbant apie gamtosaugą – tikra ar netikra.
Šeštuosius metus iš eilės rengiamos moksleivių nacionalinės aplinkosaugos olimpiados, skirtos 7–8 klasių moksleiviams, kurios iniciatorė yra EPA, partneriai yra Kauno technologijos universitetas ir Lietuvos geografijos mokytojų asociacija. Šalies mokytojai geografai į šių metų olimpiados testus įtraukė ir keliautojo ir alpinisto V. Vitkausko įžvalgas aplinkosaugos tema. Olimpiada visoje šalyje nuotoliniu būdu vyks lapkričio 20 d.
