Tik pirkėjams aklas pirkimas virsta didele loterija - vietoj brangių daiktų dažnai galima rasti nebent krūvą nešvarių apatinių.
Kaina sparčiai kyla - dešimtys rankų tuo pat metu, salė perpildyta. Aukcionas – nors labiau loterija, nes niekas dorai nežino, ką perka. Viena šeima ką tik sumokėjo tris šimtus eurų už tris lagaminus, ir tik dabar pradeda tyrinėti, kas juose sugrūsta.
Vokietijos oro uostai kviečia nusipirkti galimybę praverti visiškai nepažįstamų keleivių lagaminus ir pasiimti visus jų daiktus. Kiekvienais metais lentynose susikaupia keturi tūkstančiai lagaminų, kurių niekas nepasigedo per pusę metų. Jie ir parduodami aukcione.
Prieš kiekvieną aukcioną – dvi valandos, skirtos susipažinti su prekėmis. Bet įvertinti galima tik lagaminų išorinę išvaizdą. Staigmenos, įtampa – tai ir traukia pirkėjus. Reguliarūs pirkėjai turi sistemą.
Kaip ir visi, jie tikisi lobių – juvelyrinių dirbinių, elektronikos, prabangių drabužių – bet nenori išlaidauti. Jų riba – šimtas eurų. Bet kartais lagaminų kaina pasiekia ir šešis šimtus. O viduje – paprasčiausi maudymosi kostiumai, per dideli drabužiai arba dar kokie praktiški daikčiukai.
Prekių neįmanoma grąžinti ar apkeisti. Jei jos nepatinka – pirkėjai patys turi pasirūpinti, kaip jas perparduoti. Arba, dažniau, išmesti.