Kamgi nesinorėtų atrasti ir patyrinėti kitos šalies kultūrą, papročius, virtuvę bei užmegzti draugystę su jos atstovais. Tačiau Annos Wollenzien-Kamin istorija – tai daugiau nei noras pažinti kitą šalį ir jos kultūrą.
Trisdešimt ketverių metų pradinių klasių mokytoją iš Las Vegaso (JAV) į Lietuvą, kaip ji pati sako, atvedė ne kas kitas, o pats Dievas, padėjęs sukurti pačią didžiausią vertybę – šeimą. Būtent lietuviški šeimos ryšiai ir paskatino Anną aplankyti mūsų šalį. Mat jos vyras yra lietuvių kilmės amerikietis, kurio protėviai daugiau nei prieš šimtą metų iš Vištyčio (Vilkaviškio raj.) persikėlė gyventi anapus Atlanto.
Annos Wollenzien-Kamin istorija – tai daugiau nei noras pažinti kitą šalį ir jos kultūrą.
Taigi, sutuoktiniui palikusi saugoti savo trejų ir ketverių metų dukreles, trims savaitėms triukšmingą pasaulio pramogų sostinę Las Vegasą ji išmainė į ramią, paslaptingą, tačiau daug įdomių atradimų žadančią Lietuvą.
Vyras Lietuva nesidomi
Klausant Annos pasakojimų iš karto kyla klausimas, kodėl ji, būdama amerikiete, jaučia tokią didžiulę trauką ir prieraišumą Lietuvai bei yra pasiryžusi kuo daugiau sužinoti apie jos vyro protėvius, gyvenusius Lietuvoje.
Pasak Annos, domėtis jos vyro genealogija labiausiai ją paskatino dėkingumo ir pagarbos jausmas savo uošviui lietuviui. „Su savo vyro tėčiu praleisdavau ištisas valandas ir ilgus vakarus klausydama jo šeimos istorijos, kuri mane labai sudomino ir sujaudino. Visus jo pasakojimus užsirašydavau į savo užrašų knygelę ir bandydavau atsekti tam tikrus šeimos ryšius“, – prisimena Anna.
Tuo tarpu nei Annos vyras, nei jo brolis su seserimi tokiu entuziazmu netrykšta. Būdami lietuvių kilmės, atrodo, jie nėra labai susidomėję Lietuva. Tačiau, pasirodo, tam jie turi savų priežasčių.
„Mano uošvis užaugino tris vaikus. Kai jis sulaukė garbaus amžiaus, visi jo vaikai nutraukė su juo ryšius, kiekvienas iš jų dėl skirtingų priežasčių. Apie kiekvieną būtų galima pastatyti net po atskirą muilo operą ar parašyti neblogą romaną! Taigi, laikui bėgant supratau, kad jo vaikams niekada nebus įdomu jų lietuviškos šaknys. Net jeigu jų tėvas ir prašytų padėti tyrinėti genealogiją, jie tiesiog iš principo atsisakytų. Savo širdyje iš karto pajutau, kad aš turiu imtis šio darbo – tai mano pareiga“, – su užsidegimu pasakoja amerikietė.
Tragiška šeimos istorija
Ilgais vakarais Anna dažnai su įdomumu klausydavo savo uošvio pasakojimų. Viena iš jo pasakotų istorijų Annai įstrigo labiausiai. Apie 1900 metus Vištyčio apylinkių laukuose dirbančius žmones staiga užpuolė raiti rusų kazokai. Tuomet žuvo keletas dirbančių vyrų. Tarp aukų buvo ir Annos uošvio prosenelis Jonas Vieraitis.
Šią istoriją Annos uošviui su ašaromis akyse dažnai pasakodavo jo močiutė, kuri būdama paaugle tapo skerdynių liudininke.
Deja, nei Annai, nei šio krašto istorija besidomintiems žmonėms nepavyko išsiaiškinti tikslesnių šio žiauraus įvykio detalių.
Kelionę į Lietuvą planavo kelerius metus
Šią istoriją Annos uošviui su ašaromis akyse dažnai pasakodavo jo močiutė, kuri būdama paaugle tapo skerdynių liudininke.
Iš uošvio ir elektroninių archyvų surinkusi daug įdomios bei vertingos informacijos Anna ėmė galvoti apie kelionę į Lietuvą. Socialiniuose tinkluose ji susipažino su genealoginių medžių sudarinėtoju iš Lietuvos, kuris jai taip pat padėjo užmegzti kontaktą su Lietuvoje gyvenančiais jos vyro giminaičiais.
Iš pradžių į Lietuvą su Anna planavo atvykti ir jos uošvis, tačiau dėl sveikatos probelmų jis savo viešnagę turėjo atšaukti. Vietoje jo niekas iš giminaičių taip ir nepanoro kartu skristi į Lietuvą, tad Anna išvyko viena.
„Kelionė į Lietuvą man buvo pirmoji tokia, į kurią išsiruošiau visiškai viena. Mane labai įkvėpė visos tos istorijos, kurias man pasakojo uošvis, todėl nutariau atvykti į šią šalį. Tik nepagalvokite, kad tai buvo skubotas ir neapgalvotas sprendimas. Mintis apie vietas, kurias aplankysiu savo galvoje audžiau net kelerius metus. Visi miestai ir kaimai, kuriuos nutariau aplankyti, buvo susiję tik su mano vyro giminaičiais. Žemėlapyje pasižymėjau visas vietas, kuriose kažkada gyveno jo protėviai“, – pasakoja ji.
Paklausta, ar nebijojo važiuoti į kitą pasaulio galą, moteris tvirtai teigia, kad kelionei turėjo nemažai laiko pasiruošti psichologiškai. „Kelerius metų bendraudama su vyro giminaičiais per įvairius socialinius tinklus puikiai pasiruošiau psichologiškai tokiai tolimai kelionei. Nors šalis buvo nepažįstama, bet žmonės buvo savi. Prieš man atvykstant juos jau laikiau savo šeimos nariais“, – pasakojo Anna.
Per tris savaites – devyniolika šeimų
Vis dėlto Anną truputį neramino mintis, kaip per tokį trumpą laiką suspėti aplankyti visas ją dominančias vietas ir giminaičius. Nors laiko pritrūko pasimatyti su kai kuriais žmonėmis, savo viešnagės Lietuvoje metu Annai pavyko susitikti net su devyniolika šeimų įvairiose šalies vietose.
„Sunku pasakyti tikslų skaičių, kiek sutikau giminaičių. Kai tik aplankydavau vieną šeimą, ši iškart pranešdavo kitai, kad mane pasikviestų į svečius. Su kiekvienu iš žmonių pasidariau po nuotrauką ir viską užsirašiau savo užrašų knygoje. Nesu tikra, kad visi žmonės, su kuriais susitikau buvo mano vyro giminaičiai, tačiau visi labai šiltai mane priėmė“, – šiltai atsiliepė moteris.
Grįžusi į savo šalį Anna stengiasi nenutraukti ryšių su vyro giminaičiais Lietuvoje. Dabar ji savarankiškai mokosi lietuvių kalbos, kad 2018 metais antrosios kelionės po Lietuvą metu ji galėtų susišnekėti lietuviškai.
Domėtis genealogija skatina ir religija
Anna yra be galo religinga moteris, kiekvieną savaitgalį be išimties lankanti pamaldas. Ji išpažįsta mormonizmą. Mormonizmas – tai krikščionybės pagrindu sukurtas religinis judėjimas, kurio nariai išpažįsta Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią.
Kaip ir daugeliui mormonų, religija Annai yra neatsiejama dalis nuo jos pomėgio domėtis šeimos istorija ir genealogija. Mormonai tiki, kad po mirties šeimos gali būti kartu, todėl labai svarbu palaikyti stiprius ryšius su visais šeimos nariais.
„Manau, kad kiekviena šeima turėtų domėtis genealogija. Tik žinodami, iš kur ir kas mes esame, galime judėti į priekį. Mano įsitikinimu, kiekvienas šios planetos gyventojas, nesvarbu ar gyvas, ar jau iškeliavęs Anapilin, yra neįkainojamas. Neturėtume pamiršti, iš kur esame kilę. Daug galime išmokti iš tų žmonių, kurie gyveno prieš mus. Turėtume savo vaikus mokyti, kad šeimos yra amžinos. Juk Viešpats nori, kad mes sugrįžtume pas jį. Genealogija ir šeimos istorija tai labai svarbi Jo laimės plano dalis“, – įsitikinusi Anna.
