Pirmąją autoriaus kelionės į Karaliaučių dalį skaitykite čia.
Per karą miestas buvo niokojamas labiau nei bet kuris kitas ir buvo beveik iki pamatų sugriautas. Pirmieji pasidarbavo britų lakūnai be atvangos bombarduodami Karaliaučių, o darbą užbaigė rusai, fiziškai užėmę ir galutinai suniokoję miestą.
Vokiečiai giriasi dar ne tokius griuvėsius pakėlę iš pelenų po karo ir autentiškai atstatę savo miestus. Deja, po karo Karaliaučius jau buvo nebe vokiečių, o rusai miesto neatstatė.
Tiesa, per kelis dešimtmečius išvalė griuvėsius ir tuščiose erdvėse ne atkūrė buvusį miestą, o ant viršaus statė pigius sovietinius pastatus. Dėl to miesto veidas yra visiškai pasikeitęs ir prieškarinis Karaliaučius mažai regimas.
Vienas baisiausių to pavyzdžių yra sovietinis monstras Dom Sovietov. Ant buvusios Karaliaučiaus pilies liekanų ir pamatų jis buvo pradėtas statyti 1960 m. ir turėjo simbolizuoti naujųjų miesto gyventojų gerovę ir klestėjimą sovietinėje tėvynėje. Paaiškėjus, kad pamatai nebetvirti, dar nebaigtas statyti jis jau buvo pradėtas ramstyti ir viskas baigėsi tuo, kad pastatas nebaigtas iki šiol.
Nors ir gerokai pavėlavusi, miesto valdžia suprato, kad svečius labiau galima pritraukti ne viliojant daugiabučiais miesto centre ar trumpa sovietine istorija, o nors ir nebedideliu, tačiau vokiškuoju miesto palikimu.
Paradoksalu, bet kai kurie kelionių vadovai jį įtraukia į būtinų pamatyti objektų sąrašą. Nors, mano nuomone, grožėtis ten nėra kuo, jo nepamatyti irgi neįmanoma. Šis nebaigtas ir apleistas vienas aukščiausių pastatų Karaliaučiuje stovi dykynėje miesto centre, gąsdina turistus ir bjauroja miestą.
Bet ne viskas taip prastai. Nors miestas ir buvo beveik sugriautas, jame pamatyti ir nuveikti galima daug ką. Ir ne vien tik sovietinius monumentus apžiūrinėti.
Malonu matyti ir jausti, kad nors ir gerokai pavėlavusi, miesto valdžia suprato, kad svečius ir investicijas labiau galima pritraukti ne viliojant daugiabučiais miesto centre ar trumpa sovietine istorija, o nors ir nebedideliu, tačiau vokiškuoju miesto palikimu.
Todėl dabar ekskursijose ar miesto reklaminiuose bukletuose pabrėžiama didinga miesto vokiškoji istorija. Žinoma, toli gražu nepamirštant ir sovietų „nuopelnų“.
Patys Karaliaučiaus gyventojai taip pat neatsilieka. Pavyzdžiui, miesto jaunimas miestą vadina tiesiog Kionigu. Kalbama, kad vis daugiau Karaliaučiaus gyventojų nori miestui sugrąžinti buvusį pavadinimą. Visiškai juos suprantu: Karalių miestas skamba gerokai išdidžiau nei kažkokio neaiškios orientacijos butaforinio sovietų partinio šulo pavadinimas. Pats ne kartą mačiau ant kaliningradiečių automobilių numerių lėkštelių besipuikuojantį Kionigsbergo pavadinimą.
Senojo miesto paieškos
Esu tiek apsėstas rytprūsiškos dvasios, kad net nakvynės vietą rinkausi ne centre, o kiek nuo jo nutolusiame rajone, kuris per stebuklą nebuvo paliestas karo. Tai senas, žalias miesto rajonas, šiek tiek primenantis Kauno Žaliakalnį, pilnas prieškarinių vokiečių namų. Žinoma, dauguma tų namų atrodo gerokai „pasiglamžę“, tačiau čia buvo galima iš tiesų jaustis kaip prieškario Karaliaučiuje.
Malonu buvo šiame rajone atsitiktinai rasti Lietuvių skverą. Jame stovi Liudviko Rėzos paminklas ir šeši betoniniai suoleliai su Lietuvos miestų vardais. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Neringa – visi šie miestai prisidėjo prie Lietuvių skvero įrengimo.
Karaliaučius nėra mažas, o rytprūsiškasis jo palikimas toks, kaip pavyzdžiui, mūsų nuostabusis gyvenamasis rajonas, yra išsibarstęs po visą miestą, todėl pėsčiomis viską pamatyti gali būti sunkoka. Neblogas variantas yra tiesiog pasiimti taksi ir paprašyti pavežioti po gražiausius miesto kampelius. Mūsų taksistas ne tik papasakojo apie miestą, bet kaip bebūtų keista, kritikavo savo šalies valdžią, kuri sudėtingu vizų režimu stabdo kaimynus nuo atvykimo į miestą.
„Turistai – tai pinigai, – teigė jis. – Bet mūsų valdžia kažkodėl nenori jų pasiimti.“
Kadangi mieste taksi paslaugos nebrangios, ši pramoga kišenės labai nenuskriaudžia, ypač jei keliaujate ne vieni.
Dar viena puiki miesto pažinimui skirta atrakcija yra plaukimas laiveliu Priegliaus upe. Plaukimas trunka 45 minutes ir kainuoja beveik 6 eurus. Laiveliai plaukia nuo Kanto salos arba Petro Didžiojo krantinės.
Keliaujant upe galima ne tik apžiūrėti gražiausius miesto vaizdelius iš vandens, bet ir išklausyti laivo gido pasakojimą apie matomus vaizdus. Anot jo, visi supranta, kad daugiabučiai, stovintys miesto centre, bjauroja vaizdą, todėl jau seniai sklando idėja juos modernizuoti taip, kad jie nors kiek atitiktų senovinį miesto stilių.
Iš tikrųjų tai yra šauni mintis. Neabejoju, kad toks sprendimas labai pagražintų miestą, tačiau neaišku, ar idėja kada nors bus įgyvendinta, nes Rusijai visada buvo svarbiau skirti pinigus kitiems reikalams. Pavyzdžiui, karui Ukrainoje.
Ką pamatyti, ko vengti?
Iš gražesnių miesto centre likusių objektų yra žvejų miestelis ant Priegliaus kranto ir Karaliaučiaus katedra Kanto saloje. Tai žinoma, tik ašaros palyginti su tuo, kaip prieš karą atrodė miesto centras. Ašaros čia, žinoma, metafora, o tikros ašaros renkasi žiūrint į senas miesto nuotraukas.
Iki karo netgi Kanto sala buvo tankiai apstatyta, o dabar joje stovi vienintelė katedra, kurią po karo sovietai norėjo visiškai nugriauti kaip fašistų simbolį. Tačiau tuokart susilaikė, o dar vėliau netgi atstatė susivokę. Katedroje yra palaidotas turbūt žymiausias visų laikų miesto pilietis, vokiečių filosofas Immanuelis Kantas. Jam skirtas didžiulis mauzoliejus. Mano nuomone, katedra daug geriau atrodo iš išorės, nei iš vidaus.
Saloje galima ir šiaip maloniai pavaikščioti Priegliaus krantine. Tik primygtinai rekomenduoju negerti alkoholio viešumoje. Policija gana rimtai nusiteikusi šiuo klausimu, o jei dar pamatys, kad esate užsienietis, bus tik blogiau. Net taksistas mus perspėjo būti labai atsargius šiuo klausimu.
Karaliaučiuje radome ir daugiau draugystės su Lietuva ženklų. Vienas tokių – Lietuvių Pylimo gatvė. Ji eina pagal pylimą, kuris buvo pastatytas XVII a. gynybai nuo lietuvių. Kažkada XIX a. pylimas buvo renovuotas, pastatytos fortifikacijos, tačiau realiai panaudotas jis niekada nebuvo. Dabar pylimas apaugęs medžiais, juo galima smagiai prasieiti ir pasvarstyti, ar būtų jis apgynęs Karaliaučių nuo piktų lietuvių ar ne.
Iš sovietinių įdomesnių Karaliaučiaus objektų žymiausias yra povandeninis laivas-muziejus, į kurį galima įlipti ir susidaryti įspūdį, kas yra povandeninis laivas. Labai įdomi atrakcija, sakyčiau. Laive girdisi paleistas įrašas, pasakojantis apie laivo niuansus.
Paaiškėjo, kad, deja, nei aš, nei kartu keliavęs mano draugas mokytojas Adomas nebūtume tinkami tarnystei šiame laive, nes aš esu per aukštas, o jis per storas.
Įdomus objektas yra ir muziejus-bunkeris. Tai buvęs vokiečių karinės vadovybės bunkeris, kuriame ji slėpėsi prieš pat rusams užimant Karaliaučių. Jame buvo pasirašytas ir miesto kapituliacijos aktas, kuriame Karaliaučiaus gynybos vadas Otto Laschas atidavė miestą į sovietų rankas. Už tai sovietai jį pamalonino ir dešimt ar daugiau metų aprodinėjo įdomiausius Sibiro objektus nemokamai.
Įdomu tai, kad šis muziejus-bunkeris dabar yra tiesiog daugiabučių namų apsuptyje ir atrodo, kaip koks sandėliukas arba transformatorinė su laiptais į apačią. Be vietinių pagalbos jį surasti būtų sunku, nors objektas ir yra pačiame miesto centre.
Trumpam palikime Karaliaučių ir, kol graži ir saulėta diena, vykime į buvusį prestižinį Rytprūsių kurortą prie jūros – Raušius. Apie tai pasakosiu kitoje dalyje.
