Skaičiuojama, kad pasaulyje yra daugiau kaip 170 trijų valstybių susikirtimo taškų. Kelias sankirtas turime ir mes. Viena tokia išskirtinė lokacija slepiasi rytiniame Lietuvos pakraštyje, už paties didžiausio Drūkšių ežero. Čia ne tik susikerta trijų valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos – valstybinės sienos, bet ir galima išvysti kitus paslaptingus objektus.
Kadangi ši vietovė yra gana atoki ir sunkiai pasiekiama, tad lankytojų čia sulaukiama išties negausiai. Vis dėlto, atvykėliams pravartu ne tik susipažinti su šio krašto geografiniais niuansais, bet ir pasirūpinti reikiamais leidimais lankantis pasienio zonoje.
Pastaruoju metu teko nemažai domėtis, kaip atrodo trijų valstybių sankirtos kituose pasaulio kampeliuose. Dažnu atveju sienų ribos eina palei vandens telkinius, nes taip susiklostė istoriškai – upės ir ežerai yra puiki natūrali siena, sauganti nuo priešų. Tačiau mūsų kelių šimtų kilometrų siena su Baltarusija kitokia, ji daugiausiai eina per miškus ir buvusius ūkius, dirbamus laukus. Taigi, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę nustatyti šitos sienos tikslias ribas mūsų pareigūnams buvo gana didelis iššūkis, užtrukęs nemažai laiko.
Kadangi ši vietovė yra gana atoki ir sunkiai pasiekiama, tad lankytojų čia sulaukiama išties negausiai.
Prieš atvykstant į šią vietovę, reikėjo atlikti nemažai namų darbų. Dalyje žygio maršruto leidimų reikia, dalyje ne, tad tokius niuansus būtina išsinagrinėti atidžiai. Pasienyje nėra nei mobiliojo, nei interneto ryšio, tad reikėjo pasirūpinti offline žemėlapio maršrutu ir bandyti išsiaiškinti, kaip pasiekti norimą susikirtimo tašką.
Nuo Vilniaus iki šio Zarasų rajono pakraščio laukia beveik 3 valandos kelio. Pirmasis sustojimas – šalia rytinio Drūkšių kranto esantis nedidelis Tilžės pavadinimo kaimas. Paradoksalu, kad daugeliui žinoma kita Tilžė, esanti Kaliningrado srityje, yra visiškai kitame gale, maždaug už 350 kilometrų.
Kaimo prieigose, miško glūdumoje, slepiasi Pirmojo pasaulinio karo bunkeriai. Šiuos įspūdingus įtvirtinimus, liudijančius nuožmias kovas, prieš šimtmetį aktyviai naudojo vokiečių kariuomenė. Iš viso šiame miške yra 3 vadinamieji Tilžės bunkeriai, kurie buvo Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos–Rusijos kariuomenių pozicinio fronto sistemos dalimi. Visi trys jie vienas nuo kito nutolę nedaug, kelių šimtų metrų atstumu.
Pasigrožėjus istorine karine architektūra, galime vykti ir į pačią valstybių sankirtą, kuri vadinama Liudvinavu.
Bunkeriai, atsižvelgiant į jų solidų amžių, dar atrodo ne taip prastai. Išlikusios storos, nuo sprogimų saugančios sienos, grindys, samanomis apaugę stogai. Laisvai galima užsukti ir į statinių vidų, apžiūrėti patalpas ir pasidairyti pro langelius.
Tuometinė fronto linija buvo nusistovėjusi praktiškai palei pat dabartinės Lietuvos ir Latvijos valstybių sienos rytinę dalį. Vokiečių įtvirtinimai yra šiapus valstybinės sienos, o carinės Rusijos – jau kaimyninės šalies pusėje. Tarp Turmanto ir Tilžės, į maždaug 10 kilometrų ruožą buvo mestos milžiniškos vokiečių kariuomenės pajėgos. Fronto linijos statiniai buvo išdėstyti prie strategiškai svarbių kelių ir vandens telkinių.
Pasigrožėjus istorine karine architektūra, galime vykti ir į pačią valstybių sankirtą, kuri vadinama Liudvinavu. Ko gero, šiai vietovei toks pavadinimas duotas nuo greta esančio tokio pat vardo ežerėlio, tiesa, jis jau yra kitapus tvoros, Baltarusijos pusėje. Tačiau patį susikirtimo tašką legaliai galima pasiekti tik iš Lietuvos pusės ir tik gerai tam pasiruošus.
Iki Liudvinavo sankirtos laukia kelių kilometrų ruožas pėsčiomis per Skirnos mišką. Dar prieš įžengiant į jį pravartu išsijungti mobiliuosius duomenis, nes telefonai jau fiksuoja baltarusiškus ryšio operatorius.
Miškas be galo tankus ir labai atokus. Aplink nėra nei žmonių, nei sodybų, tik vienos apleistos fermos griuvėsiai. Vis dėlto, sutikti čia galima daug ką, pradedant vilkais, baigiant meškomis, tad keliaujant būtina imtis visų atsargumo priemonių. Ruošiantis šiai išvykai, mačiau ne vieną komentarą apie čia drąsiai ir aktyviai lakstančius laukinius gyvūnus. Tačiau asmeniškai čia teko susidurti tik su šalia prabėgusia stirnaite.
Pasiekus valstybių sankirtą, pirmiausia pasitinka medinių koplytstulpių ir stogastulpių kalnelis, kurių čia yra 12. Unikalios vietos centre įrengtas aukuras, kurį puošia Gediminaičių stulpai. Pirmas koplytstulpis iškilo 2005 metais, kai gegužės 1-ąją minėtos Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pirmosios metinės. Šių statinių autoriai – patys pasieniečiai. Labai įdomiai atrodo matyti lankomą objektą tokioje sunkiai pasiekiamoje vietovėje.
Stovint kalnelio centre jau puikiai atsiveria vaizdas į trijų šalių susikirtimo tašką. Latvijos pusėje plyti krūmynai ir medžiai, o Baltarusijos pasienio juostą saugo aukšta tvora ir kitos priemonės. Centre – trys ketursieniai stulpai, ant kiekvieno jų yra herbas ir valstybės pavadinimas. Prieiti arčiau neleidžia taisyklės, tačiau to ir nereikia, nes sankirta matosi puikiai ir iš didesnio atstumo. Besidomint šia lokacija, kiek nustebino faktas, kad Liudvinavo sienų sankirta šių valstybių demarkacinių komisijų buvo nustatyta tik 2001 metais.
Ši išvyka buvo planuota rekordiškai ilgą laiką dėl begalės specifinių niuansų, kuriais pasižymi mūsų pasienis, tad čia patirti įspūdžiai yra išties neeiliniai.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo - kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
