Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Trianos rajonas kažkada buvo „anoje upės pusėje“, o La Cartuja buvo prie jos besišliejanti teritorija. Ir nors dabar šios zonos nėra pilnai apsuptos upės atšakų, jos kartais vadinamos salomis, nes į jas pateksite tik persikėlę tiltu arba išlipę prieplaukoje. Šį kartą į salą keliamės Pasarela la Cartuja tiltu.
Salos pavadinimas kilo nuo kartūzų vienuolyno, kuris kažkada stovėjo kitoje Gvadalkivyro upės pusėje, ganėtinai nutolęs nuo miesto centro.
Dar maurų laikais šioje vietoje dėl ypatingai molingo dirvožemio ir upės artumo buvo įkurdinta daugybė keramikos dirbtuvių, o visas dešinysis upės krantas buvo išknaisiotas urvais.
Vėliau, atėjus krikščionims, šios žemės palaipsniui buvo perduotos kartūzų vienuoliams, kurie čia pastatė vienuolyną.
Spalvinga ir kontroversiška vienuolyno istoriją baigėsi tuo, kad atėjus Napoleono armijai buvo rekvizuotas visas vienuolyno turtas, o pačiose vienuolyno patalpose įsikūrė prancūzų artilerijos kareivinės ir kariuomenės štabas.
Galutinai vienuolyno istorija baigėsi 1820 metais, kai jo patalpose įkurdintas daugiabutis, dar po 16 metų kartūzų rankose likęs turtas buvo rekvizuotas dar kartą, o patalpos pritaikytos kalėjimui.
Su šiuo vienuolynu siejamas Kristupas Kolumbas, kuris čia buvo kelis kartus apsistojęs, o po mirties čia ir palaidotas.
Per kitus 100 metų kriptoje šalia Kristupo Kolumbo buvo laidojami jo artimiausi giminės, kol galų gale palaikai buvo perkelti į Dominikos Respubliką.
1838 metais Liverpulio pirklys Carlosas Pickmanas gavo leidimą senojo vienuolyno patalpose įkurdinti fajanso dirbinių gamyklą. Galiausiai šis ponas supirko ne tik vienuolyno pastatus, bet ir aplinkinius sodus.
Gamykloje dirbo 500 darbininkų, o keramika buvo išdegama 22-jose butelio formos krosnyse, kurių kaminai rūko daugiau nei 100 metų. Vėliau gamykla buvo perkelta į kitą vietą, o jos pastatai ir teritorija paskelbti nacionaliniu paminklu.
La Cartuja naujai atgimė ruošiantis „Expo 92“ parodai – saloje kūrėsi ekspozicijų salės, pačioje gamyklos teritorijoje parodos metu veikė Karališkasis paviljonas, kuriame vyko aukščiausio lygio svečių priėmimai.
Dabar buvusioje La Cartuja vienuolyno ir fajanso keramikos dirbinių gamykloje yra įsteigtas Andalūzijos šiuolaikinio meno centras ir Andalūzijos istorinio paveldo institutas. Šią vietą savaitgaliais mėgsta lankyti sevilijiečiai, kurie ne tik lanko parodos ekspozicijas, bet ir ilsisi sodo medžių šešėlyje.
Jeigu turite laiko – užsukite ir Jūs, čia ypač smagu pasislėpti nuo vasaros karščių.
