Sukilimą anksčiau nutarto laiko pradėjęs Kelmės dvarininkas Jurgis Gruževskis savo lėšomis buvo apginklavęs 400 dalgininkų. Netikėtas atradimas buvo ir šiame muziejuje įrengta Šiaurės Amerikos indėnų etnografinė ekspozicija. Tai yra vienintelis Lietuvoje Amerikos liaudies buities muziejėlis.
Sukilimas ir Gruževskiai
„Sukilimas turėjo prasidėti kovo 26 dieną. Iki istoriko Felikso Sliesoriūno, kuris tyrinėjo šį sukilimą, praktiškai visur buvo rašoma, kad sukilimas prasidėjo Raseiniuose. F.Sliesoriūnas įrodė, kad sukilimas prasidėjo Kelmėje, nors jis čia nebuvo planuotas. Kai kovo 24 dieną Tytuvėnuose susirinkę sukilimo vadai tarėsi, ruošėsi sukilimui, kelmiškiai J.Gruževskio dvare liejo kulkas, – pasakojo D.Žalpienė.
– Visai netikėtai juos tą dieną pastebėjo į dvarą užsukęs arklius supirkinėjęs rusų valdininkas Paplovskis. Kulkų liejimas jam sukėlė įtarimą, o kelmiškiams irgi tapo aišku, ką apie tai pagalvojo valdininkas. Užbėgant už akių atvykstantiems žandarams, pasitarus su vadais, nutarta sukilimą pradėti nieko nelaukiant. Kelmės dvarininko J.Gruževskio apginkluoti 400 žmonių nužygiavo į Kelmę, nuginklavo ten buvusius caro kariuomenės karius, išvadavo rekrūtus ir susirinkusiems miestelėnams paskelbė, kad sukilimas prasidėjo. Tada visi išžygiavo į Raseinius.“
Pernai muziejus įsigijo knygelę, kurioje šis faktas patvirtinamas. Aukcione pirkta knygelė lenkų kalba „Pamietniki“ yra išleista Paryžiuje jau po sukilimo, 1845 metais. Joje publikuojami Karolo Jawtoko (organizavusio kulkų liejimą) prisiminimai apie Kelmėje, Žemaitijoje, prasidėjusį 1831 metų sukilimą.
Sukilimas prasidėjo Kelmėje, nors jis čia nebuvo planuotas.
Pasak muziejaus direktorės, Julius Gruževskis buvo patriotiškai auklėtas, rusų mokyklos nelankė, buvo pasiruošęs dalyvauti sukilime. Kai sukilimas pralaimėjo, teko pasitraukti iš Lietuvos. Gyveno Paryžiuje, ten prisidėjo prie garsios laikrodžių firmos „Čapek“ įsteigimo. Tuo metu Julius finansavo tą firmą, dabar ji yra atkurta Lekijoje. Firma klestėjo, nes J.Gruževskis Paryžiuje turėjo ryšių su Napoleonu III, pasinaudojęs šiais ryšiais, pasistengė, kad laikrodžių firma gautų užsakymus gaminti karališkus laikrodžius.
Muziejuje galima išvysti žaismingą animacinį filmuką, kuriame Julius Gruževskis pasakoja apie savo dalyvavimą sukilime. Įgarsinta šmaikščiu lenkišku akcentu (dvarininkai kalbėjo lenkiškai).
Dvaro ryšiai su caru
Už dalyvavimą sukilime Juliui buvo iškelta byla, o Kelmės dvarui grėsė konfiskacija.
„Kai po sukilimo J.Gruževskis paliko Lietuvą, iš dvaro turėjo atimti visus turtus, bet Liudvika Gruževskaitė buvo ištekėjusi už caro aplinkai artimo adjutanto kunigaikščio Nikolajaus Saltykovo. Ryšiai su carine valdžia padėjo išsaugoti dvarą, nusavinta buvo tik ketvirtadalis turto, – sakė D.Žalpienė.
– Likusieji Gruževskiai esą pasmerkė J.Gruževskio poelgį, kad jis nesitaręs išsivežė 15 tūkst. rublių, kuriuos paskui investavo į laikrodžių firmą, kad šeimos pinigais apginklavo 400 dalgininkų, kad išsivežė ir dvare sukauptą antikos laikų monetų kolekciją.“
Pasak D.Žalpienės, kai Rusijos caras Aleksandras I apie XIX a. pradžioje keliavo į Prūsiją, stabtelėjo svetingame Kelmės dvare. Čia praleido apie dvi savaites, per kurias jo adjutantas N.Saltykovas įsižiūrėjo Liudviką. Kita Gruževskių dukra vėliau ištekėjo už caro Nikolajaus I palydoje buvusio adjutanto Baziliaus Christianovičiaus.
„Tą faktą mums pasakojo dvarininkų palikuonis Oskaras Gruževskis, gyvenantis Australijoje, – teigė D.Žalpienė.
– Vestuvių proga caras jauniesiems padovanojo dvi kinų porceliano vazas, kurias šeimos palikuonys, emigruodami į Australiją, išsivežė. Iki šiol vazos su vestuviniu įrašu ten ir saugomos. Muziejuje – tik vazų nuotraukos.“
Autentiška 1863 m. sukilimo vėliava
Gruževskių vyrai paskui dalyvavo ir 1863 m. sukilime. Muziejus turi unikalų eksponatą – tų metų sukilėlių vėliavą. Užrašas byloja, kad 1863 m. rugpjūčio 15 d. Šimkevičių šeima aukoja šią išsiuvinėtą vėliavą sukilėliams. Ši vėliava pabuvojo ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
„Vėliava visai atsitiktinai surasta Kolainių bažnyčios griuvėsiuose. Šalia bažnyčios buvo ir Kolainių karmelitų vienuolynas. Yra išlikęs Muravjovo laiškas M.Valančiui, kad šį vienuolyną būtina uždaryti, nes vienuoliai pamaldų metu gieda patriotines giesmes, o vienas vienuolis išėjo į sukilėlius, – pasakojo D.Žalpienė.
– Vienuolynas buvo uždarytas, o iš bažnyčios padaryta cerkvė, Kolainiai pervadinti Blogoveščenskoje. Griuvėsiuose maždaug prieš 15 metų rado mokiniai. Tampė, tampė ją po mokyklą, kol tai pamatę mokytojai įdėjo į maišelį ir atvežė mums. Pamatę tą užrašą iškart kreipėmės į Prano Gudyno restauravimo centrą. Ten vėliavą ir konservavo. Vytauto Didžiojo karo muziejus pagal šį radinį pasidarė vėliavos kopiją“.
Katalikų ir reformatų kovos
Iš Lenkijos (Mazovijos) į Lietuvą atvykęs Jonas Gruževskis 1591 m. įsigijo Kelmės dvarą su visu miesteliu. Vedė Lyduvėnų dvarininko dukrą, kurios tėvas užėmė aukštas pareigas LDK. Pradėjo supirkinėti nusigyvenusių bajorų žemes ir suformavo didelę Kelmės dvaro valdą. Į Kelmę pasikvietė savo brolius, kurie įsikūrė Lietuvoje.
Būdamas Radvilos Juodojo, paskui Radvilos Našlaitėlio tarnybininku, tapo ir reformacijos pasekėju bei skleidėju Lietuvoje. 1596 m. Gruževskiai bažnyčoje įkurdino kalvinistų kunigą.
„Savo dvaro sodyboje pasistatytame dviejų aukštų vartų pastate dvarininkai įrengė kalėjimą politiniams oponentams – katalikams. Tarp katalikų bažnyčios ir reformatų vyko aršios kovos. Gruževskiai buvo apkaltinti, esą jie sudegino katalikų bažnyčią. Katalikai buvo apkaltinti, kad šie akmenimis užmušė Mariją Gruževskienę, – pasakojo D.Žalpienė.
– Kelmės reformatų bažnyčia yra išlikusi ir veikianti. Pradžioje bažnyčia buvo kalvinų, paskui meldėsi ir kalvinai, ir liuteronai, ir lenkai, ir vokiečiai. Kai Lietuvoje galutinai įsigalėjo katalikybė, Gruževskiai savo giminėje įvedė tradiciją, jog moterys rinkdavosi katalikybę, o vyrai tapdavo protestantais.“
Vieno paveikslo istorija
Dvare apie Gruževskius pasakoja daugybė eksponuojamų nuotraukų. Kaip pasakojo direktorė, daug apie dvaro interjerą sužinota iš tarpukariu leisto leidinio „XX amžius“: apsilankęs žurnalistas yra aprašęs dvarą. Jo dėmesį ypač patraukė didelis (2,2 x 1,9 m) paveikslas, vaizduojantis Gruževskių šeimą. Muziejuje eksponuojama kopija, originalas kabo Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose. Įdomi paveikslo atpažinimo istorija.
„Mes turėjome nuotrauką, kurioje nufotografuota paskutinė dvaro savininkė Gabrielė Gruževskienė, o už jos matyti ant sienos kabantis šis paveikslas, – pasakojo D.Žalpienė.
– Bet kur jis yra – nežinojome. Pas mus apsilankę Šiaulių „Aušros“ muziejininkai pastebėjo, kad pas juos fonduose yra paveikslas, kuris matomas mūsų nuotraukoje. Iki tol jie nežinojo, iš kur šis paveikslas ir kas jame pavaizduota. Po 1831 m. sukilimo, kai Julius turėjo palikti Lietuvą, kai iš šeimos caro valdžia turėjo atimti ketvirtadalį turto, tarp jo buvo ir šis paveikslas. Gruževskytei kažkaip pavyko išsiderėti, paveikslą paliko, tačiau atėjo 1940 m., okupacija, paveikslą nacionalizavo ir jis, būdamas labai jau prastos būklės, atsidūrė muziejaus fonduose. Niekur nebuvo parašyta, kad paveikslas iš Kelmės dvaro. Identifikuoti pavyko tik sugretinus su nuotrauka. Paveikslas tapytas gerokai prieš 1831 m. sukilimą.“
Pats vyriausias vyras paveiksle, dešinėje, – Jokūbas Ernestas Gruževskis (1755–1829 m.), sėdintis prie dešinės tėvo rankos – Julius Gruževskis (1808–1865 m.), tas pats, kuriam dėl sukilimo teko palikti Lietuvą, už tėvo pečių – Jonas Gruževskis (1813–1892 m.), jauniausiasis sūnus Jurgis – klūpantis ant žemės prie tėvo (vėliau jis vedė Juzefą Pilsudską ir valdė Padubysio dvarą). Dukros: Otilija su geltona suknele, Dorota su balta suknele. Kompozicijos kairėje – vyriausioji duktė Liudvika su vyru Nikolajumi Saltykovu ir mažuoju sūneliu, kairiau – Ema Gruževskytė. Kompozicijos viršutinėje dalyje dešinėje – langas, pro kurį matyti Kelmės miestas su 1615 m. Gruževskių pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, dvaro pastatais ir tvenkinio fragmentu.
Giminystė su Romeriais
Po senojo Jokūbo Gruževskio mirties ir jo sūnaus Juliaus priverstinės emigracijos dvarą sėkmingai valdė kitas sūnus Jonas, vėliau dvarą perdavęs sūnui Bronislovui (1845–1915 m.). Bronislovas įkūrė sviesto gamintojų bendrovę „Biruta“ ir buvo jos pirmininku. Su žmona Gabriele jie turėjo dvi dukras Sofiją ir Adolfiną bei sūnų Joną, kuris, pasitraukęs į Varšuvą, ten žuvo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.
1915 m. mirus Bronislovui, Kelmės dvarą valdė našlė su dukromis. Nors 1927 m. dvaro žemės (kaip ir visoje Lietuvoje) buvo apmažintos, moterys sugebėjo neblogai tvarkytis, buvo net įkūrę samdinių vaikams darželį, rengdavo labdaringus vakarus, dvare buvo įsivedę elektrą, turėjo telefoną.
Gabrielė su dukromis Adolfina ir Sofija po 1940 m. okupacijos ištremtos į Sibirą. Gabrielė ir Adolfina Sibire mirė, Sofijai pasisekė pasitraukti į Lenkiją, būdama jau garbingo amžiaus ištekėjo už Stanislovo Romerio (1871–1943 m.). Stanislovo brolis Eugenijus buvo vedęs dailininkę Sofiją Dembovskytę. Įdomu, kad šios dailininkės (S.Romerienės) litografijų klišės buvo surastos Kelmėje, dabar muziejuje eksponuojami iš tų klišių atspausti jos darbai.
S.Riomerienė (1885–1972 m.) lankydavosi Kelmės dvare, nes giminiavosi su G.Gruževskiene. Šios dailininkės sūnus Andrius Romeris, gimęs Tytuvėnuose, dabar gyvenantis Vakaruose, Kelmės muziejininkams padėjo išsiaiškinti, kas pavaizduota Gruževskių giminės paveiksle. Iš jo muziejus gavo ir vertingų nuotraukų, saugomų Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje, kopijų.
Nuotrauka, atvedusi prie minėto Gruževskių šeimos paveikslo, į muziejų atkeliavo, galima sakyti, atsitiktinai.
„Kai apie 2000 m. apsilankiau 1938 m. statytame buvusiame dvaro kumetyne, kuriame dar gyveno žmonės, viena labai jau senyvo amžiaus moteris, tarnavusi dvare, ištraukė šią nuotrauką ir man atidavė. Sakė, kad nuotrauka iš dvaro, – pasakojo muziejininkė Laima Šimkutė.
– Kas joje nufotografuota, taip pat atpažino A.Romeris. Jis domisi Gruževskių gimine.“
Į dvarą sugrįžę daiktai
Muziejuje nėra daug autentiškų Gruževskių eksponatų. Vieną muziejininkai Nepriklausomybės pradžioje yra nusipirkę iš buvusio 1940 m. nacionalizavimo komisijos pirmininko dukros (nacionalizuotas daiktas, manyta, kad vaza, bet vėliau paaiškėjo, jog tai šviestuvo dalis).
„Pasiūlė mums pirkti, kitaip, sakė, nuveš į Lenkiją ir parduos, – pasakojo D.Žalpienė.
– Kai įsikūrė muziejus, dvaras buvo visiškai tuščias. Po truputį iš žmonių surankiojome daiktų. Daugelis nenorėjo prisipažinti, kaip ir kokiais keliais gavę iš dvaro. Dėl vienos skrynios ilgai vargau, kol išprašiau iš vienos moters. Kai Gruževskaites su motina 1941 m. išvežė į Sibirą, viena iš dukrų savo siuvėjai išmetė raštelį, kuriame pasakė, kur užkasta skrynia su daiktais. Gruževskaitė liepusi jai pasiimti skrynią ir visus daiktus. Moteris, iš kurios gavau tą skrynią, ją buvo gavusi iš tos Gruževskių siuvėjos. Laikė skrynią namuose uždengusi klijuote ir ant skrynios lakindavo katiną. Duoti nenorėjo, nes, sakė, katiną patogu lakint. Tada mes jai nupirkome kelis kitus baldus ir atidavė.“
Muziejuje eksponuojama dalis prabangaus dvarininkų arbatos servizo, taip pat dvaro loterijoje kažkieno išlošta muzikinė dėžutė. Pasak muziejininkių dvarininkai mėgdavo rengti loterijas.
Lietuvos Šaulių pradininkas
Muziejuje įrengta Vladui Putvinskiui-Pūtviui (1873–1929 m.) skirta ekspozicija. Šio Lietuvos Šaulių sajungos įkūrėjo netoliese esantis Šilo Pavėžupio dvaras XIX–XX a.pr. į Lietuvos tautinio atgimimo istoriją įėjo kaip lietuvybės skleidimo centras.
Kelmiškis dvarininkas V.Putvinskis-Pūtvis buvo visuomenininkas ir kultūrininkas, patriotas, šviesi asmenybė, jo dvaras Šiaurės Lietuvoje buvo svarbus knygnešystės centras. Čia buvo didžiausia Žemaitijoje draudžiamos spaudos gabenimo ir paskirstymo bazė, šiame dvare Povilui Višinskiui organizuojant rinkosi tautinio atgimimo sąjūdžio inteligentai, vyko „Varpo“, „Ūkininko“ ir kitų leidinių redagavimas. V.Putvinskis palaidotas Kelmėje.
Lietuvos Šaulių organizacija atsikūrė Kelmėje.
Kaip pasakojo D.Žalpienė, pirmiausia Lietuvos Šaulių organizacija atsikūrė Kelmėje, prie V.Putvinskio kapo (1989 m. rugsėjo 9 d.).
„Kiek žinau, Šauliai kreipėsi į Seimą, kad ateinantys metai būtų paskelbti V.Putvinskio metais. Pūtviui būtų suėję 150 metų“, – sakė D.Žalpienė.
Svečiuose pas indėnus
Ekspozicija apie Šiaurės Amerikos indėnus muziejuje atsirado todėl, kad Kelmėje gyveno Jonas Vadeikis (1903–1982 m.), kuris pirmasis į lietuvių kalbą išvertė vokiečių rašytojo Karlo Majaus romanus apie indėnus – „Vinetu“, „Sidabro ežero turtai“, „Per dykumą“ ir kitus.
Kaip pasakojo D.Žalpienė, iki J.Vadeikio, apie 1930 m. išvertusio minėtus romanus, lietuviai grožinės literatūros apie indėnus nebuvo skaitę. Vertėjo dėka išpopuliarėjo domėjimasis indėnais, jų kultūra tarpukariu tapo tokia populiari, kad daug ką kopijavo, populiarino ir skautai.
„Kai mūsų muziejus kūrėsi Nepriklausomybės pradžioje, dauguma rajonų muziejų buvo labai panašūs – beveik visur keletas etnografinių eksponatų, archeologinių radinių, stendai ir t. t. Tad norėjosi kažko įdomesnio, patraukiančio moksleivius ir padedančio užmegzti ryšį su kitais muziejais. Etnografinė indėnų ekspozicija labai tiko, – sakė D.Žalpienė.
– Ekspoziciją kurti pradėjo keli entuziastai, K.Majaus literatūrinės draugijos nariai.“
Šiuo muziejaus entuziazmu susidomėjo ir JAV ambasada Lietuvoje, kelis kartus čia apsilankė ambasados darbuotojai. Jie pasakė: „Jūs vieninteliai Lietuvoje, kurie turite nuolatinę ekspoziciją apie Amerikos istoriją“. Tuometinė JAV ambasados kultūros atašė Lietuvoje Althea Cawley-Murphree padėjo parengti ekspoziciją, ambasada skyrė lėšų, padovanojo eksponatų.
„Dvi savaites pas mus dirbo, mus konsultavo naujosios Meksikos universiteto bibliotekos specialiųjų kolekcijų centro direktorius Tomas Jaehnas ir Smithsonian instituto Nacionalinio Amerikos indėnų muziejaus specialistas Martinas Earringas. Mes pasirinkome pristatyti meskalerų ir apačių gentis, jų buitį, etnografiją. Šios gentys ir aprašomos K.Majaus knygose. Ekspozicija dabar ypač mėgstama moksleivių, indėniškoje palapinėje jiems rengiama edukacinė programa“, – pasakojo D.Žalpienė.
Atnaujintas dvaro parkas
Direktorė kvietė šią vasarą aplankyti ir didelį, 15 ha dvaro parką, kuris neseniai baigtas tvarkyti, pritaikytas lankymui. Vaikštant parko takeliais galima pasigrožėti atkurta 4 kūdrų sistema. O kadangi ši teritorija draugiška gamtai, dalyvauja specialioje gamtosauginėje programoje, pievos nuspręstos šienauti tik rugpjūčio mėnesį, kad jose galėtų veistis vabzdžiai, drugeliai, spėtų sėklas subrandinti natūralių pievų augalai.
Tikėtina, tokioje aplinkoje ir varlės kūdrose kurks, kaip senais dvaro gyvavimo laikais. Ši „muzika“ šiais nuskustų vejų laikais jau retenybė. Gamtininkai suskaičiavo, kad dvaro parke gyvena ir 7 šikšnosparnių rūšys.
Rūmų vartų pastatas, pro kuriuos būdavo įvažiuojama į dvarą, lankytojus kviečia keičiamomis parodomis. Vartuose šiuo metu veikia dar visą vasarą veiks žaisminga kelmiškės, buvusios mokytojos Birutės Vagonienės (gimusi 1927 m.) ąsotėlių kolekcija (1161 ąsotėlis iš 34 šalių).
Vartuose buvo dvaro biblioteka, čia buvo laikomas didžiulis, XVI–XVIII a. apimantis dokumentų archyvas. Tai pats didžiausias Žemaitijos dvarų archyvas. Dabar šie dokumentai saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejus duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
