Kiek tiesos bauginimuose?
Prisiskaičiau daug viena kitai prieštaraujančios informacijos apie šią šalį, ypač apie saugumą. Sakoma, kad šioje valstybėje žmonių nelygybė pati didžiausia pasaulyje. Ir iš tiesų – tokios turtinės prarajos neteko matyti niekur kitur. Pirmomis dienomis buvo įdomu matyti, kokie priešiški santykiai yra susiklostę tarp juodųjų ir baltųjų. Visi prabangesni rajonai aptverti spygliuotomis tvoromis, o kai kur vartus saugo dar ir sargybiniai.
Tuo tarpu juodaodžiai gyvena visai kitokiame pasaulyje, savo lūšnynuose, visai netoli už kampo. Tačiau po kurio laiko tai pradeda slėgti ir tebeslegia dar ilgą laiką palikus šią šalį. Žmonių nelygybė, kaip ir visur kitur pasaulyje, skatina nusikalstamumą. Skurstantys nebeturi išeities – vieni bando prasimanyti sau darbus, pavyzdžiui, kuris nors oro uoste apsimeta darbuotoju, paneša tau lagaminą, o po to prašo užmokesčio.
Kitas štai stovi prie svarstyklių ir sveria tavo lagaminą, kai trečias jau tempia tave iki įsiregistravimo aparato, mat jis galintis tau padėti. Tuo tarpu kiti griebiasi kriminalinių reikalų, plėšimų, vagysčių ar sukčiavimų.
Nors pati valstybė tikina, kad situacija yra labai pagerėjusi, tai patvirtino ir ten gyvenantys lietuviai bei kiti keliautojai, tačiau vis dar nerekomenduojama važinėti viešuoju transportu, laisvai vaikštinėti daugumoje šalies miestų (ypač naktį), važiuoti automobiliu neužsirakinus durų ir t.t. Beje, tik užvedus nuomotą automobilį, iš karto užsirakina durys automatiškai ir šito neišjungsi (buvo nejauku).
Bet užteks apie neigiamus dalykus – kelionėje nieko blogo neįvyko, ir nieko baisaus nematėme, išvažiavus iš Johanesburgo tas nejaukumas dingo, o tada ir prasidėjo Afrikos tyrinėjimas.
Trečdalio Lietuvos dydžio nacionalinis parkas
Ta tikroji Afrika visada asocijuojasi su nuostabiais gamtovaizdžiais ir laukiniais gyvūnais. Tas pats ir čia – pakeliui pilna gamtos rezervuarų ir nacionalinių parkų, tačiau mes juos su širdgėla aplenkiam, tikėdamiesi viską pamatyti vienoje vietoje, mat judame link didžiausio Afrikos nacionalinio parko – Kriugerio. Ir ne vien tik Afrikos. Kai kurie skelbia, kad tai pasaulyje didžiausias parkas, kur laisvai gyvena begalė gyvūnų.
Parkas tikrai didžiulis, beveik trečdalio Lietuvos dydžio ir, kas svarbiausia, jame laisvai leidžiama važinėti savo transportu. Na, žinoma, yra šiokių tokių taisyklių ir apribojimų, bet mus šis parkas viliojo dėl to, kad galima tyrinėti patiems. Tuo labiau, kad kai kurie keliai yra išasfaltuoti ir pakanka paprastos lengvosios mašinos.
Įspūdžiai neišdildomi. Nedažnai gyvenime tenka sustoti kelyje ir praleisti zebrų, žirafų ar dramblių kaimenę arba sekti, ką veikia liūtų šeimyna pasislėpusi aukštoje žolėje.
Parke galima ir pernakvoti specialiai įrengtose vilose ar tiesiog kempinguose, čia jau kiekvienam pagal kišenę. Neretai iš nakvynės vietų galima taip pat stebėti gyvūnus, žinoma, per tvorą tam tikrose įrengtose vietose. O jei apsistosite prabangioje viloje, gal sulauksite svečių maudydamiesi baseine ar prie pusryčių stalo. Parko viduje dėl saugumo net nebuvo kilę abejonių – poilsinės vietos ir nakvynės teritorijos aptvertos ir saugomus.
Kitas nuostabus gamtos kampelis, ne kiek savo gyvūnais, bet nuostabiais kraštovaizdžiais, yra Panorama route (Panoramos maršrutas), vingiuotais takeliais besidriekiantis per kalvotą regioną ir prasidedantis vos tik išvažiavus iš Kriugerio nacionalinio parko. Šis maršrutas ne veltui gavo tokį pavadinimą – palei jį išsidėsčiusios apžvalgos aikštelės į trečią pagal dydį kanjoną pasaulyje.
Blyde River kanjonas yra laikomas vienu žaliausiu pasaulyje ir mėgstantiems žygius gali pasiūlyti puikius takus pasivaikščiojimams po gamtą. Kelias toliau vingiuoja per kalnuotą teritoriją, kur galima pamatyti daugybę krioklių, o lygesnėse teritorijose pasimaudyti ir natūraliuose vandens baseinuose. Puikus būdas atsigaivinti ir pailsėti po ilgų kilometrų automobilyje. Pakeliui galima sustoti viename iš nedidelių aukso karštinės metu įkurtų miestukų, kuriais vėliau naudojosi ir piligrimai.
Kur rasti nepakartojamą gamtą
Pietų Afrikos respublika yra didžiulė, o atstumai ilgi ir varginantys, nors keliai ir geri, bet vairavimas kairiąja kelio puse daugeliui mums neįprastas. Dėl to planuojant ir dėliojantis lankomas vietas neverta persistengti. Man teko išbraukti daugybę nuostabių vietų, kas buvo nelengva užduotis.
Turintiems mažiau laiko, rekomenduočiau skristi tiesiai į Keiptauną, nes čia viskas lyg sukoncentruota į vieną teritoriją. Vos 4 – 5 valandos automobiliu nuo Keiptauno, ir jūs jau viename iš nuostabiausių kampelių šalyje. Turiu omenyje Garden Route (Sodų kelią), kuris tęsiasi apie 200 kilometrų palei Indijos vandenyno pakrantę.
Visoje šioje teritorija karaliauja nuostabi augmenija ir laukinė gamta. Dėl to tai yra vieta būtent tiems, kurie mėgsta žygius gamtoje. Visgi mėgstantys pasilepinti pajūryje čia taip pat turės ką veikti, nes palei kelią driekiasi 200 kilometrų smėlėtos pakrantės. Be nuostabių pliažų, lagūnų ir įlankų čia dar rasite vietinių miškų su unikalia augmenija, daug spalvingų gėlių, įvairiausių paukščių.
Apsistoti galima jaukiuose, žaviuose miesteliuose, kuriuose jautėmės bene saugiausiai visos kelionės metu. O kur dar galimybė pamatyti banginius, delfinus, baltuosius ryklius bei afrikinius pingvinus tiesiog stebint nuo kranto. Žinoma, sezono metu.
Nors ir keliavome per jų vasaros atostogas, visgi kartais pasijusdavome vienut vienutėliai apsupti nuostabios gamtos. Teritorija tokia didelė, kad kai kurie sutikti keliautojai skyrė visas savo atostogas šiam nuostabiam gamtos kampeliui. Vietiniai čia atvyksta savaitgaliui, o kitiems užtenka tiesiog pravažiuoti visą Sodų kelią.
Visai pakeliui atgal į Keiptauną galima užsukti į piečiausią Afrikos tašką, čia tiems, kas mėgsta pasidėti pliusiukus. Pati vieta pasirodė gana atšiauri ir vėjuota. Net nustebino, kad šalia įsikūręs prabangių vilų miestelis, nes turėjome tokį įspūdį, kad čia nėra ką veikti. Būtent piečiausiame Afrikos taške, kuris vadinasi Adatos Kyšulys, susitinka du vandenynai – Atlanto ir Indijos.
Tiesa pasakius, plika akimi nesimato, kur tie vandenynai susitinka, spalva ta pati, tačiau mes pajutome temperatūros skirtumus. Maudantis Indijos vandenyne vanduo pasirodė malonus ir šiltas, kai tuo tarpu arčiau Keiptauno nebuvo galima kojos įmerkti. Šioje vietoje patiko tik gražuolis švyturys ir ženklas, skiriantis abu vandenynus, bet esu tikras, kad patyrinėjus labiau, būtų čia galima ir daugiau ką pamatyti.
Keiptauno iššūkiai ir gamtos dovanos
Keiptaunas būtų bene idealiausia vieta gyventi , jei tik ne kelerius metus besitęsianti vandens krizė bei didžiulė praraja tarp baltųjų atvykėlių ir vietinių gyventojų. Pastarieji buvo iškeldinti iš geresnių rajonų ir dabar gyvena lūšnynuose šalia miesto. Kiti valkatauja mieste, yra išvaikomi vietinės policijos, bet pakeičia lokaciją ir įsikuria kituose rajonuose.
Su geriamu vandeniu mieste taip pat prastai, jau keleri metai apylinkėse nebuvo pakankamai lietaus, kad pripildytų vandens atsargas. Tuo tarpu vakarietiškas miestas buvo įpratęs naudoti daug vandens, kol galiausiai valdžia įvedė įvairius draudimus – tokius kaip mašinos plovimas, baseinų pripildymas ar fontanai. Žmonės buvo skatinami nenuleidinėti tualeto vandens, jei tai nėra būtina, rečiau naudotis dušu ar vietoj rankų plovimo naudoti dezinfekuojamąjį skystį. Prekybos centrų ir restoranų tualetuose vanduo iš čiaupo net nebėga, naudojamas tiesiog dezinfekuojamas skystis.
Kaip bebūtų, miestas paliko neišdildomą įspūdį. Gal ne kiek miestas, o jo apylinkės. Miestą supa daugybė kalvelių ir kalnų, iš kurių garsiausias yra Stalo kalnas (Table Mountain). Žiūrint iš toliau į šį kalną, kitokio pavadinimo tiesiog nesugalvosi – kalnas be viršūnės, plokščias kaip stalas. Sakoma, jis labai senas, senesnis už pačius Himalajų kalnus. Į jį veda keli takai, kuriais galima užkopti į kalną besigrožint augmenija ir stačiais šlaitais.
Arba galima tiesiog užsikelti funikulieriumi, tačiau kantrybės gali prireikti didesnės nei kopiant į jį. Paskutiniu metu turistų daug ir susidaro didžiulės eilės, ypač pakeliui atgal. Nesmagu buvo stebėti nusidriekusią eilę žmonių, kaitrioje saulėje laukiančią eilės žemyn. Patarčiau keltis viršun prieš saulėlydį – ir vaizdai bus geresnis leidžiantis saulei, ir eilių sutemus nebelieka.
Kalno stalviršiu galima apeiti nemažą ratuką ir pasigrožėti miesto bei kalnų vaizdais. Turbūt pavyks pamatyti ir ten plačiai paplitusius gyvūnus – rock hyrax, įdomūs padarai.
Be šio kalno dar yra keletas kitų kalnelių, iš kurių atsiveria miesto panorama. Saulėtekiams stebėti tinkama vieta yra Signal Hill – tai neaukšta kalva, iki kurios galima užvažiuoti automobiliu. Nuo jos matomas Keiptauno miestas su Stalo Kalnu.
Jei norisi atsidurti dar aukščiau, teks kopti į Lion’s Head, statų kalniuką visai netoli Signal Hill. Čia jau gali tekti stovėti eilėje, nes jis ypač populiarus tarp saulėtekių mėgėjų.
Norintiems dar įdomių žygių ir gražių vaizdu, galima nuvažiuoti iki pat pusiasalio galiuko. Ši vieta visiems tikriausiai girdėta – tai Gerosios Vilties kyšulys. Vieta nuostabi, nors ir šiek tiek pavojinga dėl vietinių savivaliavimo. Visą šią vietą kontroliuoja vietinės beždžionės, kurios gali būti gana agresyvios, ypač jei turi maisto. Jos tiesiog nusižiūri, ar mašinoje yra maisto ir tik šeimininkui pradarius duris, agresyviai šoka vidun. Kavinėse pilna perspėjimų nesinešti nusipirkto maisto laukan, bet šiaip ant žmonių jos nepuola, gal kiek išgąsdina.
Pliažuose... pingvinai!
Dar vienas sužavėjęs dalykas buvo pliažai. O ypač pliažas, kuriame renkasi afrikiniai pingvinai. Jie prie žmonių jau įpratę ir vaikšto po pliažą kartu su jais. Klaidžiojant pliaže tarp uolų galima prisižiūrėti įvairiausių vaizdų iš pingvino gyvenimo. Dauguma vietinių pliažų nuostabūs, su baltu smėliuku, apsuptų įvairiomis uolomis. Vienas štai lyginamas su Maldyvais, nes apvalūs akmenys labai jau primena garsųjį salos pliažą.
Kiti pliažai labai platūs, lyg kopos. Kai kurie iš jų yra beveik pačiame mieste. Lankymasis juose yra dažniausiai nemokamas, bet nakvynės, maisto ir pramogų kainos čia jau ne afrikietiškos. Maudytis pliažuose neišdrįsome, nes vandens ir oro temperatūra pasirodė labai kontrastinga, užteko įmerkti kojas. Vandenyje vien tik banglentininkai su šiltais vandens kostiumais. Pliažų čia tiek daug, kad nuošalesniuose praktiškai nerasite žmonių, tik smėlio platybės.
Beveik kiekvienoje didesnėje Lietuvos parduotuvėje rasite vieną prekę iš Pietų Afrikos. Tai, žinoma, yra vynas, kuris vertinamas visame pasaulyje. Vynuogynų rasine visai netoli Keiptauno ar pavažiavę kiek toliau, čia jų koncentracija didžiausia visoje PAR. Tuo pačiu galima apžiūrėti vaizdingas apylinkes ir paganyti akis po prabangias vilas ir sodus.
O vienas iš gražiausių sodų yra įkurtas ant Stalo kalno šlaitų. Tai vieta, kurią turėtų aplankyti kiekvienas augalų ir gėlių mėgėjas. Kristenbocho nacionalinis botanikos sodas yra vienas iš pirmųjų tokių sodų pasaulyje. Čia auginama, prižiūrima ir tyrinėjama apie 20000 Pietų Afrikos augalų.
Grįžtant iš apylinkių į patį Keiptauno miestą reiktų paminėti daugybę muziejų, prabangių parduotuvių, restoranų ir viešbučių. Tai pat sutiksite įvairiausių tautybių bei religijų žmonių. Vieną iš gražiausių ir turistus raukiančių vietų yra išsaugojusi musulmonų bendruomenė. Kažkada iš vergijos išsilaisvinę musulmonai, daugiausiai iš Malaizijos, Indonezijos bei kitų Afrikos vietų, įsikūrė viename rajone, kuris dabar vadinamas Bo-Kaap rajonu. Turistus traukia išsaugota spalvinga pastatų ir gatvių architektūra, bei ten įsikūrusių kultūrų virtuvė.
Aplankius šį mažytį Afrikos žemyno lopinėlį, supranti, koks didelis, spalvingas ir įspūdingas yra visas kontinentas. Čia pabuvęs, suvoki, jog savyje turi užslėptą keliautoją ir tyrinėtoją, trokštantį pamatyti dar daugiau ir grįžti ten pat arba leistis į kelionę po nematytas vietas.
