Iš Marijampolės kilęs Algirdas Lietuvą paliko maždaug prieš dvylika metų. Pastaruosius keletą gyveno Norvegijoje. Intensyviai keliauti, kaip pats sako, pradėjo prieš septynerius metus. Pirmieji, pasak pašnekovo, buvo tarsi laimės paieškos metai – kas daugumai jaunų žmonių tampa savotišku kelionių tikslu.
„Bet ilgainiui keliones įsimylėjau ir tai tapo mano gyvenimo būdu. Dabar savęs kitaip ir neįsivaizduoju – kad vienoje vietoje galėčiau gyventi ir dirbti. Judėti, keliauti yra mano gyvenimo dalis. Tada jaučiuosi labai gerai, jaučiuosi gyvas“, – sako Algirdas, savo kelionių įspūdžiais besidalijantis socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Algirdas Wanders“ ir „Youtube“.
Jauno vyro gyvenime jau būta įspūdingų žygių: 2015-aisiais jis iš Prancūzijos nužygiavo daugiau kaip tūkstantį kilometrų iki Portugalijos pakrantės, 2021-ųjų vasarą pėsčiomis įveikė 1,9 tūkst. km, keliaudamas atšiauria Skandinavijos šiaurės gamta. O dabar jau lygiai pusmetis, kaip su dviračiu ir manta nusileido Egipto sostinėje Kaire ir iš ten rytine Afrikos dalimi keliauja Keiptauno link.
Paklaustas apie šios kelionės tikslą, Algirdas šypsodamasis sako: „Keiptaunas. O iki jo – pamatyti, pajusti, paragauti, pabendrauti ir mėgautis akimirka.“ Ir priduria: „Yra vietų, kur tikrai noriu nuvykti, pagal tai ir planuojuosi savo maršrutą. Pavyzdžiui, norėjau aplankyti Zanzibarą, nuvykti prie Malavio ežero, pamatyti Viktorijos krioklį. Bet svarbiausias tikslas – mėgautis kelione ir imti, ką šis žemynas duoda.“
Su Algirdu kalbėjomės jam viešint Lusakoje – Zambijos sostinėje. Pašnekovas papasakojo, kaip sekasi daugeliui žadą atimanti kelionė, kokių nuotykių patyrė, kur nakčiai statosi palapinę, kokį jausmą kelia aplink ją besisukančios hienos ar pamatyti švieži liūto pėdsakai, kaip jį sutinka vietiniai ir ar nebaisu vienam šitaip keliauti Juodajame žemyne.
– Algirdai, kodėl tokiai kelionei pasirinkote Afriką?
– Pagrindinė priežastis buvo ta, kad ten galima keliauti be jokių karantinų, sienos tarp šalių atviros, galima laisviau judėti.
– Kaip susiplanavote, kur važiuosite, kokias šalis aplankysite?
– Maršrutas nuo Kairo iki Keiptauno rytine Afrikos dalimi yra seniai keliautojų pramintas. Prieš kelionę žinojau, kurias šalis kirsiu, o kurias teks aplenkti, bet patį maršrutą čia dėliojuosi tik savaitei ar dviem į priekį.
Kelionę pradėjau Kaire. Iš Egipto dviračiu pasiekiau Sudaną, buvo planas iš ten vykti į Etiopiją, bet tuo metu joje vyko pilietinis karas – sienos buvo uždarytos, buvo nesaugu, girdėjau labai daug negatyvių istorijų iš kitų keliautojų – kad buvo sumušti, pasodinti į kalėjimą, taigi ten nebevykau.
Iš Sudano skridau į Keniją. O iš jos myniau į Ugandą, Tanzaniją, Malavį, Mozambiką, Zimbabvę ir dabar esu Zambijoje. Iš čia keliausiu į Botsvaną, Namibiją ir jau galutinį šios kelionės tašką – Pietų Afrikos Respubliką.
– Išties įspūdinga. Kaip sekasi kelionė?
– Kelionė super. Aišku, kartais varginanti, didžiausias nuovargis yra dėl karščio. Kartais genda ir dviratis – tai irgi vargina, bet šiaip kelionė yra nuostabi.
– Kiek kilometrų jau numynėte ir kiek dar liko?
– Pradinis tikslas buvo numinti 15 tūkst. kilometrų. Jau esu numynęs 7 tūkst. Kadangi teko aplenkti Etiopiją, kelionė sutrumpės, skaičiuoju, kad iš viso turėtų būti apie 12 tūkst. – taigi iki Keiptauno liko dar apie 4–5 tūkst.
– Dėl šių pokyčių į savo kelionę įtraukėte lėktuvą. Ar teko pasinaudoti ir kitomis transporto priemonėmis?
– Du kartus teko stabdyti mašiną, kad pavežtų. Vienas tų kartų buvo Kenijoje, kitas – Tanzanijoje. Kenijoje važiuojant sugedo dviratis, tad reikėjo kažkaip pasiekti miestą. O Tanzanijoje atsidūrėme tokioje vietoje, kur musės cėcė buvo labai aktyvios – buvo neįmanoma minti, nes tiesiog mus gyvus valgė. Todėl sustojome ir susistabdėme automobilį tam ruožui pravažiuoti.
Tos musės cėcė labai pavojingos, nešioja sunkias ligas, nuo jų įkandimų per metus miršta iki pusės milijono žmonių. Aišku, baimė, kad įkąs, užkrės, susirgsi, nebuvo tokia didelė, nes ligų nešiotojų yra vos keli procentai. Bet jos kanda taip, kad atrodo, lyg valgytų odą, ir dar skraido aplink visas pulkas – gelia ir gelia, skausmas didžiulis. Tai pavažiuoji ir jau reikia stoti, statyti palapinę, lįsti į vidų ir laukti, kol kas nors pravažiuos ir mus paims.
– Sakote „mus“ – keliaujate ne vienas?
– Pradėjau vienas, bet Egipto ir Sudano pasienyje sutikau kitą dviratininką – iš Švedijos, tuo metu Sudane vyko valdžios perversmas, nebuvo saugu, nutarėme minti kartu, kad būtų saugiau. Du mėnesius mynėme kartu, Tanzanijoje keliai išsiskyrė. Jo tikslas toks pat, kaip ir manasis, tik nori greičiau pasiekti Keiptauną.
– Ar šis kartas Afrikoje – pirmas? Ar yra tekę būti ir anksčiau?
– Yra tekę būti Šiaurės Afrikos šalyse. Bet ta Afrika, kurią matome per filmus, sakyčiau, prasideda už Sacharos.
– Dviratis ir Afrika neskamba kaip pats saugiausias variantas ir vargu ar daug žmonių tam ryžtųsi. Prieš pusmetį, pradėjęs kelionę, pasakojote apie chaosą Kairo gatvėse, susidūrimą su policija. O kaip vėliau klostėsi jūsų kelionė – ar teko susidurti su pavojais?
