Mitiniai dievai Apolonas ir Artemidė pamilo šią salą ir rinkosi ją ramiai leisti savo „dievišką“ laiką, rašoma „Itakos“ pranešime spaudai. Juos žavėjo idiliški kraštovaizdžiai, puikios pakrantės, krištolo skaidrumo vanduo, jūros olos ir magiški saulėlydžiai, jazminų aromatas...
Dėl tų pačių ir dar daugiau priežasčių šiuolaikiniai poilsiautojai džiaugiasi atostogomis Zakinto saloje ir šiandien: juos keri svetingi gyventojai, platus turizmo paslaugų spektras, margas kultūrinis koloritas, burnoje tirpstantis maistas, o įspūdžiai, patirti šioje saloje, visam laikui įsirėžia į atmintį.
Ši sala turi begalę pranašumų: 123 km ilgio kranto linija; įvairus kraštovaizdis; skirtingi pakrančių tipai (pietryčiuose rasite slaptų olų, smėlėtų paplūdimių, jūros gelmę, o vakaruose – pritrenkiančius skardžius ir viliojantį povandeninį pasaulį); geografinė salos padėtis itin patogi keliautojams – trumpas 3 val. trukmės tiesioginis skrydis iš Vilniaus, lengvai pasiekiamos kitos Jonijos archipelago salos ir žemyninė Graikijos dalis – Peloponeso pusiasalis.
Zakintas – išskirtinio grožio, viliojanti sala su turtinga praeitimi. Seniausi žmonijos pėdsakai saloje mena Neolito laikotarpį ir aptikti Laganas įlankos apylinkėse. Zakinto istorija siekia Antiką: anot Plinijaus, sala buvo apgyvendinta jau 3000 m. pr. Kr. ir buvo vadinama Yria. Antikos dainius Homeras mini Trojos karaliaus Dardano sūnų Zakintą, atvykusį į salą apie 1500 m. pr. Kr. ir suteikusį jai savo vardą.
Atvykėliai sukūrė reikšmingą kultūrą, o Mikėnų civilizacijos eroje Zakintas buvo Itakės karalystės (Odisėjo gimtinės) dalis. Homeras Zakintą vadino „Yliessa“ – gausios augmenijos sala (iki šių dienų sala žavi pušynais, kiparisų ir alyvmedžių giraitėmis, mastikmedžiais, akmeniniais ąžuolais, plantanmedžiais ir kt.), o venecijiečiai pakrikštijo salą – „Fiore di Levante“ – Rytų gėle (ir ne veltui, – čia auga virš 7000 gėlių rūšių). Šiandien Zakinto sala tarptautinėje arenoje žinoma ir Zante vardu.
Geografinė Zakinto padėtis, derlinga žemė, molio klodai atliko svarbų vaidmenį salos ekonominio vystymosi procese jau VI a. pr. Kr. Septynis amžius Zakintas gyveno laisvą demokratišką gyvenimą iki aljanso su Atėnais ir patirto pralaimėjimo 455 m. pr. Kr. Karų su persais laikotarpiu Zakintas laikėsi neutralios pozicijos, o vėliau buvo integruotas į Romos imperijos sudėtį ir tapo Romos provincijos – Achajos – dalimi. Paraleliai prasidėjo krikščionybės plitimas (egzistuoja dvi tradicijos: Marijos Magdalietės arba Šv. Beatričės).
Susikūrus Bizantijos imperijai, Zakintas priklausė Ilyrijos provincijai su menka apsauga ir priežiūra, todėl sala buvo dažnai puldinėjama piratų ir kitų užgrobėjų. Kryžiaus karai įtraukė visas Jonijos jūros salas į naujus nuotykius, o nuo 1485 m. iki 1797 m. jas užvaldė venecijiečiai. Zakintui tai suteikė stabilumo ir vystymosi galimybių – tai, ko kelis amžius salai taip stigo. Venecijos galia užtikrino salai taiką ir apsaugą, šansus suklestėti ekonomikai ir kultūrai. 1821 m., pratrūkus Graikijos nepriklausomybės karui, Jonijos salyno gyventojai labai palaikė sukilusius graikus, o 1864 m. saloje suplevėsavo Graikijos vėliava – Zakintas oficialiai grąžinamas į šalies sudėtį.
1953 m. visą Jonijos archipelagą sukrečia pražūtingas žemės drebėjimas, sukėlęs gaisrus ir skaudžiausius padarinius, tad Zakinto sala praranda istorinius pastatus ir bažnyčias kartu su visais turtais juose.
Zakinto miestas – salos sostinė ir uostas. Po pragaištingo žemės drebėjimo atstatytas griežtai laikantis naujųjų priešseisminių reikalavimų ir urbanistinių planų bei senosios architektūrinės stilistikos, atkurta venecijietiška miesto architektūros charakteristika. Miestas su arkinėmis gatvėmis (Strata Marina – Konstantinou Lamvardou, Alexandru Roma), impozantiškomis aikštėmis ir skverais (Agios Markos, Rouga, Dionisios Solomos), didingais neoklasikiniais pastatais.
Zakinto miesto akropolis ir venecijietiška tvirtovė ant kalvos atveria miesto ir Jonijos jūros panoramą, o Stranis kalva kadais įkvėpė garsų Zakinto poetą Dionisijų Solomą sukurti Graikijos tautinio himno eiles.
Prie tvirtovės buvo rastos marmurinės Apolono, Afroditės, Artemidės figūros (dabar eksponuojamos muziejuje Venecijoje), kas liudija, kad senovėje saloje buvo įsigalėjęs Artemidės ir Apolono kultas, o muzika ir poezija buvo gerbiamos ir artimos kiekvienam. Šv. Dionisijaus vienuolynas vertas tikinčiųjų dėmesio: čia saugomi šventieji reliktai ir šventojo palaikai. Šiaurinė miesto dalis patogiausia turistams – ten sukoncentruota daugiausia muziejų, viešbučių, restoranų.
Pastatai ir mansardos mieste vientisos ochros spalvos su lodžijomis ir arkadomis, venecijietiškomis galerijomis. Bocholi rajonas tvirtovės papėdėje užburs savo siauromis, ramiomis gatvelėmis, autentiškomis kavinėmis ir senosios architektūros namais su kiemais, pasipuošusiais jazminais ir bugenvilijomis. Viskas Zakinto mieste alsuoja nostalgija ir romantizmu, kas lankytojus nukelia į svajingą praeitį.
Zakinto sala gali pasigirti įstabia vaizdingų paplūdimių kolekcija, impozantiškais uolėtais krantais, jūros olomis. Laganas – svarbiausias salos kurortas, besipuikuojąs vienu didžiausių paplūdimių visoje Graikijoje (jo ilgis – 9 km). Šis kurortas ir paplūdimys – lankomiausi Zakinto saloje. Kurortas išsidėstęs Laganas įlankos pakrantėje. Laganas akvatorija – Nacionalinis jūrų parkas – saugoma ilgaamžių „caretta – caretta“ (Loggerhead) jūrinių vėžlių buveinė. Jie paplūdimio smėlio lizduose deda kiaušinius. Vaizdai čia neapsakomai gražūs, tad nekyla jokių abejonių, kodėl vėžliai pasirinko būtent šią įlanką „švęsti ir tęsti gyvenimą“.
Ko gero geriausias ir gražiausias – Gerakas paplūdimys, įsitaisęs Laganas įlankoje. Ilgas, smėlėtas, labai patrauklus. Tai – pagrindinė „caretta caretta " vėžlių veisimosi vieta, todėl nuo gegužės iki spalio mėn., nuo saulėlydžio iki saulėtekio lankytojai į paplūdimį neįleidžiami. Sekania ir Dafni – unikalūs paplūdimiai ir dar viena svarbiausių jūros vėžlių reprodukcijos vietų, kur griežtai laikomasi šių gyvūnų apsaugos reikalavimų.
Limni Keriou – pakrantės gyvenvietė su vienu vaizdingiausių paplūdimių Zakinte: čia tiesiai prieš akis išnyra užburianti Marathonisi salelė. Paplūdimys, palyginti su kitais, yra atokesnis, ramesnis, siauras ir akmenuotas. Mažas uostelis gyvenvietėje gyvuoja nuo seniausių laikų. Apylinkėse yra ir antikinis „Herodoto šaltinis“ (vanduo trykšta dar ir šiandien). Iš Limni Keriou išplaukia laivai pasigrožėti jūros vėžliais, Marathonisi pakrante, garsiosiomis Žydrosiomis olomis ir natūraliomis jūros uolų arkomis.
Žydrosios olos – neįtikėtinai tapybiškas gamtos menas: natūralios arkos jūroje; skaidrutėlis vanduo, prisotintas mineralinių medžiagų, suteikiančių jam žėrinčio žydrumo; šviesos žaismė vandenyje ir olose kuria tikrą spalvų (dangiškos, smaragdinės ir sidabrinės) spektaklį. Navagio lagūna („laivo sudužimo"/"shipwreck“) – pagarsėjęs ir pasaulyje žinomas paplūdimys su bangų išplautu į krantą šiuolaikinių „piratų“ laivu. Paplūdimys apipintas legendomis ir pakerintis savo unikaliu peizažu (balto smėlio krantas, aprėptas stačių, aukštų uolų, skalaujamas akvamarino žydrumo vandenų). Ideali vieta romantikams, tačiau yra labai gausiai lankoma turistų.
Banana paplūdimys – ilga siaura auksaspalvio smėlio juosta. Čia daug pramogų, jis – vienas lankomiausių, populiariausių, turistams patogiausių ir patraukliausių paplūdimių, kur kopose žydi gėlės. Skardžiuota ir jūros olomis padabinta Limnionas ir Kombi pakrantė – puiki vieta pasprukti nuo šurmulio.
Vaizdingasis Porto Zouro paplūdimys, su įspūdingomis uolomis vienoje pusėje ir žydintis – kitoje (ši paplūdimio dalis vadinama „gėlėta uola“). Porto Roma – tapybiškas kyšulys, kur nepriekaištingai švarus vanduo, smulkus paplūdimio smėlis ir maža prieplauka, violiojanti pasiplaukiojimo burlaiviais mėgėjus. Kalamaki – turistinis kurortas, siūlantis erdvų paplūdimį, kurį supa gėlėmis pasipuošusios kopos ir aukšti skardžiai. Šalia – įspūdingos gipso uolos. Maži ir ramūs Pahyamos, Drosia, Psarrou ir Amoudi paplūdimiai ir užutėkiai patenkins net įnoringiausiųjų lūkesčius.
Zakinto saloje klesti žemės ūkis: auginami alyvmedžiai, citrusiniai vaismedžiai, plyti vynuogynai. Labai išvystytas turizmo ir paslaugų sektoriai: įvairiausių kategorijų viešbučiai, maitinimo įstaigos, prekybos taškai, pramogų spektras ir t.t. Kelionė aplink salą – geriausias būdas ją pažinti ir istorijos, kultūros, etnografijos mėgėjams, ir įspūdingų vaizdų medžiotojams bei įdomių faktų rinkėjams. Salos Šiaurėje ir Vakaruose įkvėpsite užmiesčio ir kaimo ramybės, čia įdomu apsilankyti, vilioja ir gardus maistas.
Šioje salos pusėje kai kurie kaimai išgyveno 1953 m. žemės drebėjimą, juose gyventojai puoselėja senąsias tradicijas, pardavinėja medų ir kitokius natūralius produktus. Agios Nikolaios gyvenvietė, iškilusi 480 m virš jūros lygio, pademonstruoja savo XVI a. tradicinius namus ir XIX a. varpinę. Vietiniai gyventojai tvirtina, kad ramiausios Zakinto apylinkės – aplink Agios Nikolaios gyvenvietę ( čia daug bažnyčių ir vienuolynų, įdomūs architektūriniai varpinių sprendimai aptinkami Kiliomeno ir Agios Leon gyvenvietėse, – jose rasite bestogę varpinę ir varpine virtusį buvusį malūną).
Mažytis ir šarmingas Exo Hora kaimelis garsėja seniausiu alyvmedžiu saloje ir senaisiais, jau išdžiūvusiais, šuliniais. Žaliuojanti Argasi gyvenvietė didžiuojasi ne tik smėlėta pakrante ir skaidriu jūros vandeniu, bet ir verdančiu naktiniu gyvenimu, gyvenvietės apylinkėse yra senų bažnyčių ir viduramžių bokštų griuvėsių. Skopos, anot mitų, – deivės Artemidės buveinė. Čia kitados buvo Artemidės kulto šventykla, o dabar – Panagia Skopiotissa vienuolynas.
Keri kaimas sužavi siauromis gatvelėmis, akmeniniais namais ir atsiveriančiais kraštovaizdžiais. Keri švyturys stūkso ant aukšto skardžio žvelgdamas į puikią jūros panoramą, papuoštą iš vandens iškylančiomis uolomis, tarytum piramidės. Iš čia, sakoma, galima grožėtis įspūdingiausiu saulėlydžiu Jonijos jūros regione: horizonte skęstanti saulė kasvakar rausvais potėpiais kuria harmoningą scenografiją. Į pietryčius nuo Keri skradžio po vandeniu slepiasi giliausia Viduržemio jūros baseino vieta – Calypso įduba (apie 5000 m gylio).
Macherado – antrame pagal dydį salos kaime – virš kiparisų iškyla Agia Mavra bažnyčia su venecijietiško stiliaus varpine. Tvirtinama, kad jos varpai skamba melodingiausiai iš visų Graikijos bažnyčių varpų. Volimes kaimelis žinomas dėl tradicinių produktų. Koto ir Ano kaimeliai garsėja siuvinėtais rankdarbiais ir audiniais. Kambi kaimo apylinkėse – istorijos pėdsakai: archeologiniai atradimai atvėrė Mikėnų civilizacijos periodo kapavietes, išskapuotas uolose. Nuo kranto matosi fotogeniškoji Fokia salelė, pavadinta pagal jos formą, primenančią ruonį.
Alikanos apylinkėse archeologai atrado Mikėnų eros kapavietes ir į dienos šviesą iškėlė neįkainojamus antikinius keramikos dirbinius. Alykes gyvenvietės apylinkėse slepiasi druskos ežerai, o pakrantė patenka į iškiliausių paplūdimių sąrašą. Maries kaimelis pavadintas Marijos Magdalietės garbei (o ji laikoma kaimelio globėja). Nuo Vrachionas gyvenvietės aukštumos tolumoje matosi Kefalonijos sala, nutolusi nuo Zakinto 15 km ir pasiekiama keltu.
Kelionės po Zakinto salą ir aplink ją – tikra užburianti odisėja. Vos už 17 km į Rytus nuo Zakinto salos laukia ir kviečia senovės civilizacijų lopšys, visų Graikijos legendų šaltinis, įkvėpęs gyvybės begalei mitų, – Peloponeso pusiasalis. Ši kontinentinės Graikijos dalis didžiuojasi istoriniais paminklais: klasikinėmis antikinėmis šventyklomis, Mikėnų civilizacijos palikimu, bizantiškais miestais, frankų ir venecijiečių tvirtovėmis ir pan. Sakoma, kad čia svetingumas juntamas stipriausiai visoje Graikijoje, o vietiniai gyventojai tvirtina turį viską, kas geriausia, ir tai – ne mitas!
Vienas reikšmingiausių istorinių objektų Peloponese – senoji Olimpija. Visas antikinis olimpinis miestas tiesiog alsuoja žaidynių dvasia, praeitis prabyla Archeologijos ir Olimpinių žaidynių istorijos muziejuose. Olimpinės žaidynės visais laikais buvo svarbiausias sporto įvykis, pašvęstas Dzeuso garbei. Pirmąjį kartą olimpiada įvyko 776 m. pr. Kr. ; 676 m. pr. Kr. žaidynėse galėjo dalyvauti jau visos Graikijos vyrai, o dar po šimto metų Olimpinės žaidynės pasiekė savo šlovės piką. Olimpiada trukdavo penkias dienas, buvo varžomasi imtynių, važnyčiotojų lenktynių, penkiakovės ir kumštynių rungtyse. Nugalėtojai pelnydavo šlovę ir garbę visame to meto Antikos pasaulyje.
394 m. Romos imperatorius Teodosijus I, siekdamas panaikinti pagoniškas šventes, uždraudė Olimpines žaidynes, o Teodosijus II 426 m. nutarė sunaikinti Olimpijos šventyklas. Šiuolaikinė Olimpiada atgimė 1896 m. ir vyksta kas ketverius metus skirtinguose pasaulio miestuose, o Olimpinė ugnis tradiciškai uždegama antikinėje Olimpijoje. Čia gausu senovės paminklų griuvėsių, kuriuose dar gyva žaidynių dvasia: II-ojo a. pr. Kr. gimnaziumas; imtynių mokykla; šventiko rūmai; Fidijaus dirbtuvės, kur iš dramblio kaulo ir aukso buvo kuriama didžiulė Dzeuso skulptūra (vienas iš Septynių senųjų pasaulio stebuklų) ir vėliau didingai stovėjusi dorėninio stiliaus Dzeuso šventykloje; dorėninė Heros šventykla; 338 m. pr. Kr. statyto Filipiono kolonos; priesaikų altorius; antikinis stadionas, talpinęs 45000 žiūrovų, ir daug kitų be galo įdomių objektų.
Užburiančio gamtos grožio, Homero apdainuota Zakinto sala, daug amžių buvusi kultūrų kryžkele ir sukaupusi turtingą istorinį palikimą, laukia kiekvieno atvykstančiojo ir patenkins tiek istorijos bei kultūros tyrinėtojų, tiek paplūdimio tinginiautojų lūkesčius, o kulinariniai keliautojų potyriai tik praturtins atostogas ir atskleis graikiškosios „filoxenios“ – svetingumo – paslaptį.
