Šiandien noriu padovanoti jums savo Afriką – keletą naujausios knygos „Žalio turisto užrašai. Į Afriką – atvira širdimi“ skyrių. Skaitykite ir išvyskite garsiojo Serengečio lygumas, rožiniuose ryto ūkuose paskendusias šiaudines masajų trobeles, besišypsančius vaikus, šaukiančius pavymui „džambo džambo“… Pajuskite Afrikos kasdienio gyvenimo pulsą per mūsų širdžių plakimą. Ir, žinoma, puoselėkite savo svajones…
Tanzanija. Serengečio link. Be nuotykių – nė iš vietos!
Kankinama migreninio galvos skausmo, paskendusi triukšme, dulkėse ir pro šalį bėgančių vaizdų kaleidoskope, kratausi nepatogiame džipe. Reikėtų prisisegti saugos diržus, nes… trankomės aukštyn žemyn kaip dovanų Ruandos našlaitėliams vežami futbolo kamuoliai. (Pro atvirus langus dažnai matau kamuolį gainiojančius vaikus. Futbolas čia populiarus…)
Dienelė žada būti ne iš įdomiųjų – vien kelias ir kelias, kol pasieksime nakvynės vietą Serengečio nacionaliniame parke.
Kelelis tolimas, kelelis artimas… Dienelė vėl skaičiuoja kaulelius, – perdainuojam šioje situacijoje labai mums tinkančią V. Stakėno dainą, nes kratesys nesvietiškas. Ir kilometrų prieš akis dar daug… Kad nepultume į nuobodulį, žaidžiame tokį žaidimą – atpažink kaulelį, kurį trinktelėsi į kietus mašinos griaučius. Tiesiog realybės šou – „Išgyvenk džipe!“. Anatomijos pamokos puikios – jau žinau daugiau kaip pusės savo skaudamų vietelių pavadinimus.
Dorotėja tuo tarpu jogų įpročiu pasikišusi kojas po užpakaliu (turint omeny, tampriai prisegtą diržą – kaip jai pavyksta?) bando medituoti ir vizualizuoti RAMYBĘ. Cha… tame absoliučiame triukšmo, kelio dulkių ir kratesio chaose. Jai puikiai sekasi! Šaunuolė ką tik „išvizualizavo“ mums keturias priešpiečių dėžutes. Keptos vištų kulšelė, bulvių traškučių maišelis, pieniškas šokoladukas, keksiukas, sultys… Viskas tokiomis miniatiūrinėmis dozėmis.
Masajų kaimeliai – kaip iš „Rumšiškių genčių muziejaus“
Pavalgius net spėjusi pabosti savana pro automobilio langus nušvinta visai kitomis spalvomis. Vėl sugrįžta visuotinis domėjimasis aplinka.
– Žiūrėk, mam, o tos jų trobelės tolumoj visai tokios pat kaip iš Bomas of Kenya muziejaus, – stebisi dukros.
Ir tikrai pakeliui sutikti masajų kaimeliai – kaip iš vakarykščio „Rumšiškių genčių muziejaus“. Klajokliai masajai trobeles susirenčia iš lengvai vietoje randamų medžiagų. Jos nėra ilgaamžės – užtai labai natūraliai įsilieja į savanos gamtą. Karkasą sudaro pagaliai, susmaigstyti į žemę ir perpinti plonesnių žabų pynute. Tada darbščiosios moterys (statyti trobas – jų darbas) viską aplipdo purvo, žolės, pagaliukų, karvių mėšlo, žmogaus šlapimo ir pelenų mišiniu. Anot vėlesnių (jau pačių mūsų atliktų) matavimų, namukas nedidelis: maždaug trijų metrų pločio, kokių penkių metrų ilgio ir tik pusantro metro aukščio. Kaimelį su maždaug 10–15 trobelių supa dygliuotų akacijos šakų tvora, kurią (gal dėl dyglių?) padaro vyrai. Naktį kaimelio viduryje saugiai nuo laukinių gyvūnų uždaromi ir iš ganyklų parginti galvijai.
Maniškis, prisiminęs vakar matytą muziejinę Pirmosios žmonos trobelę, jau dairosi pro džipo langą, kuris iš tolumoje dunksančių statinių geriausiai atitiktų „Pirmosios žmonos valdų“ kriterijus… Jam pavymui moja ir šaukia džambo (suprask, „labas“) maži piemenukai. Rodos, vos pradėję vaikščioti jie jau siunčiami ganyti avių ir veršiukų. Tai bent drąsuoliai! Bidzena paskui išsklidusių po visą apylinkę ožkų uodegas, ridena sau kokią padangą nusitvėrę (vaikams dar žaisti norisi!) ir DIRBA DARBĄ. Mergaitės, spėjame, lieka namuose ir mokosi išimtinai „mergaitiškų dalykų“ – melžti karves, gaminti valgyti, lipdyti trobas…
Ak, kokie jie mieli – tie masajų vaikučiai! Skuta laibomis kojelėmis paskui džipą (vis šiokia tokia pramoga nuobodžioje piemenavimo kasdienybėje) arba nedrąsiai moja iš tolo, nė per žingsnį neatsitraukdami nuo savo skaitlingų raguočių bandų. Dar visai pypliai, bet jau languotomis skaromis apsigaubę, lazdas su kuokomis išsidrožę. Tarsi rimti vyrai būtų… Kol kas jiems nerūpi tėvų problemos, kaip išgyventi. O išgyventi masajams kasmet darosi vis sunkiau… Uždaros nacionalinių parkų teritorijos, privatūs ūkiai smarkiai apribojo jų ganyklų plotus, tad daugeliui Tanzanijos, Kenijos genčių ne savo noru tenka keisti gyvenimo būdą. Vietos valdžia vykdo įvairius projektus, turinčius padėti masajams suderinti civilizacijos pažangą (pvz., vaikų švietimą) su tradiciniu jų gyvenimo būdu. Bet… kuo daugiau švietimo, tuo mažiau genčių autentikos.
„Ypač mergaičių lavinimas, – porins vėliau užkalbinti masajų turgelio prekeiviai. – Baigusios mokyklą jos jau nebenori pasilikti savo kaime ir kentėti vyrų tironiją…“ Iš vyrų šnekos suprantame, kad mergaitės padėtis masajų šeimoje išties vergiška. Ji negali tiesiogiai bendrauti su tėvu, apie savo bėdas pirmiausia turi pasikalbėti su motina. Nuo pat gimimo jai skiepijama didžiulė pagarba vyresniesiems ir nuolankumas, ypač tėvui. Motinos vaidmuo – tik visapusiškai paruošti mergaitę ištekėjusios moters gyvenimui, išmokyti gerbti būsimąjį vyrą ir jam paklusti. Deja, ji niekada neturės jokios veiksmų laisvės, nespręs jokių šeimos problemų…
Masajų moterys mėgsta puoštis
Pakeliui matome daug spalvingais apdarais besiplaikstančių moterų. Beveik visos jų pasipuošusios įvairiais iš karoliukų vertais auskarais ištemptuose ausų speneliuose. Kur kas mažesni papuošimai kybo ausų viršuje. (Tarp masajų labai populiarus ausų spenelių skylių ištempimas, kaip ir auskarų vėrimas į kūną.) Pasirodo, ausims pradurti ir ištempti naudojamos pačios įvairiausios medžiagos: ragai, šakelės, akmenys, dramblio iltys. Didelė skylė, žemai nutįsę ausų spenelių likučiai – masajų grožio etalonas.
Moterys daug laiko skiria papuošalų iš karoliukų vėrimui, nes… tai svarbiausia jų kūno puošmena. Visos karoliukų spalvos turi prasmę: balta – taika, mėlyna – vanduo, raudona – karys, kraujas, drąsa… Iki kinų prekių ekspansijos – taip, patikėkit, netgi masajai žino Aliexpress.com – masajai naudojo vietoje rastas žaliavas – t. y. gamindavo baltus karoliukus iš molio, kriauklių, gyvūnų kaulų; juodus ir mėlynus – iš geležies, anglies; raudonus – sėklų, medžio, moliūgų. Dabartiniais laikais, anot kalbintų masajų, žaliavą papuošalų gamybai karoliukų jie paprasčiausiai parsisiunčia iš Kinijos.
Bandom įsižiūrėti į bėgiojančius pakelėj vaikus, ar tikrai baltoms jų šypsenoms trūksta kelių dantukų. Teko skaityti, kad du apatiniai dantys maždaug septynerių metų vaikams išraunami (prieš tai gerokai įpjovus dantenas), kad nelaimės atveju būtų įmanoma pagirdyti vandeniu ar kitu skystu maistu, palaikančiu gyvybę. Kvailoka logika, bet ne viskas turi loginius paaiškinimus ir mūsų, baltųjų, pasaulyje.
Kalbiname safario gidą Džordžą, bandydami iškvosti, ką jis mano apie dailiai nuaugusius, spalvingai pasitaisiusius, įmantriomis šukuosenomis bei karoliukų papuošalais pasidabinusius ir pakelėse ant savo piemeniškų lazdų rymančius masajus? Ką jie veikia taip stypsodami?..
– Man jų gyvenimo būdas nepriimtinas, – lyg ir iš aukšto (gal mums tik pasirodė?) porina vaikinas.
– Bet, pagal masajų tradicijas, galėtum turėti daug žmonų... – provokuoju. – Tiesa, išrinktų tėvai, greičiausiai tau nė nežinant...
– Penkios žmonos ir dvidešimt vaikų? Ačiū. Ne, – purto galvą vyresnėlės dukros amžiaus jaunikis, anksčiau (prieš pradėdamas safario gido karjerą) dirbęs buhalteriu. – Be to, šnekama, kad tos žmonos labai jau pasiutusios… Dar kokių ligų padovanos! (Taip taip, AIDS problema be galo rimta Afrikoje, – sutinkame.)
Štai jums ir dvi skirtingos Afrikos per kelias dienas, – svarstome su vyru. Nairobis – tai civilizacija, dangoraižiai, moderniausi prekybos centrai, naujausi automobiliai, išmanieji telefonai miestiečių rankose… Ir pakelės dulkėti kaimeliai Tanzanijos pasienyje – tai skurdas, pirmykštė buitis, primityvios gyvenimo sąlygos, bet… mobilieji telefonai jau kyšo ir iš masajų ausų!
Keičiasi laikai, kinta ir papročiai. Dar po metų kitų turbūt jau ne karvių bandos dydis apspręs masajo turtinę ir socialinę padėtį, o… koks nors „Apple“?!
Problemos tyko už posūkio
Taigi, graužiame virėjo pamėtėtus obuolius ir lekiame link Serengečio. Gyvūnų kol kas nei kvapo. Džordžas vos spėja apvažinėti sugriautus tiltus. Keista… Dabar tų galingų upių vagos su didžiulių riedulių mozaikomis dugne atrodo tokios sausos ir ištroškę, tarsi niekada nebūtų mačiusios vandens.
– Ana ten, žiūrėkit, – rodo gidas tolyn, – primena ežerą… Bet iš tiesų tai lietaus vanduo! Netrukus, įpusėjus sausajam sezonui, ežerėlis išnyks...
Ir vėl kratomės duobėtu žvyrkeliu – pirmyn-atgal-kairėn-dešinėn-aukštyn-žemyn ir vėl nuo pradžių… Jausmas toks, lyg būtume patekę į kokteilių plaktuvę, kurioje per daugybę važiavimo valandų iš mūsų suplakė vieną, gerą, stiprų, kaulus laužantį atostogų kokteilį „Hakuna matata“. Vietinių kalba tai reikštų „jokių problemų“. Bet problemos tyko už posūkio…
Nežinau, apie kokius ten Džeimso Oliverio receptus, tinkančius Afrikos safarių valgiaraščiui, mūsų virtuvės šefas Barakas pliurpė prie vairo sėdinčiam Džordžui, bet lemiamu momentu jo reakcija nesuveikė… Prisimenu tik tiek: raudonos sutemos už lango, tada kalnelis, šuolis, griovys, smūgis galva į lubas, išgąstingas merginų kviiiiiiiyyy ir … „Sėdim, linguojam, dainuojam smagiai, gal išsiskyrę nebuvom visai“. Žodžiu, blogiau ir būti negali – sulūžo mūsų džipo užpakalinio rato ašis. Ir mūsų transportas jau gali būti perkrikštytas į triratuką – kaip sakoma, vienas ratas nusisuko! Viskas. La safario la pabaiga. La tikras la š…
Kol kas dar viskas atrodo juokinga: įvertinę mūsų vairuotojo vairavimo ypatumus to ir tikėjomės, anksčiau ar vėliau… Tiesa, geriau būtų buvę vėliau. „Žemė šaukia safario reindžerius!“ – kudakuojam springdamos juoku (čia tokia pirminė merginų reakcija), kai Gediminas, visas persikreipęs, bando evakuotis iš griovyje įstrigusio džipo. Bet atgalinio ryšio nėra, ir kikenimas pamažu silpsta. O jei teks čia nakvoti?.. O jei mūsų niekas neras: juk ryšio nėra… O jei mums neatsiųs kito džipo?.. Ir mūsų safaris baigsis nė neprasidėjęs?.. Žodžiu, kuo giliau į naktį – tuo daugiau klausimų ir abejonių.
Ačiū Dievui, ryšys atgyja ir pagalba jau skuba. Mūsų gelbėtojai – iki ausų ginkluoti savanos reindžeriai ir netyčia nelaimės vietoje atsidūręs džipas, gabenęs į naktinį safarį porelę amerikiečių. Mus surado, valio!
Amerikiečių džipu į naktinį safarį
Su visais daiktais (ir Baracku Obama, užtupdytu ant jų) esame pakraunami į amerikiečių džipą ir toliau kratomės stovyklos link. Tik staiga… liūtai. Tiksliau, liūtės, visai šalia kelio dorojančios tokį keistą išprotėjusio asilo ir briedžio be ragų hibridą, Barako pavadintą laukiniu pabaisa („wild beast“).
– Maksimalus liūčių bėgimo greitis, – pasakoja mūsų naujasis gidas, – 48 km/h, tačiau medžiojamą auką gali vytis tik apie devyniasdešimt metrų. Paskui pailsta ir, jeigu nieko nesumedžioja, lieka alkanos ištisas valandas. Kol vėl atgauna jėgas.
Panašu, kad šitoms liūtėms pasisekė. Sočiai prisirijusios kokią parą ilsėsis. Gulės, virškins ir jau tikrai nemedžios dar keletą dienų. Nebent... Kas tai? Tolumoje, aukštoje savanos žolėje, žybsi prožektoriai. Cha… Pasirodo, tai hienų akys. Vaizdelis kraupokas. Vairuotojas paaiškina, kad hienos laukia pastiprinimo, o kai tik jų bus daugiau – plėšikės puls. Ar galite įsivaizduoti – už save keliskart didesnes liūtes! Mūsų amerikiečiai nerimsta: prašo vairuotojo-gido privažiuoti arčiau (tai draudžia savanos taisyklės!).
– Kai tik pro šalį pravažiuos reindžeriai (jie vis dar pluša su mūsų sulūžėliu džipu), taip ir padarysiu, – neišsigąsta baudos naktinio safario šefas, matyt, tikėdamasis nemažų arbatpinigių. Ir jau suka vairą puotaujančių liūčių link. Liepia visiems pasiruošti. Bet mes jau seniai pilnomis kelnėmis jaudulio – sulipę ant kėdžių, iškišę nosis ir fotoaparatus pro tam tyčia pakeltą mašinos stogą… Laukiam šio nuotykio kulminacijos – gal dar vieno pamesto rato ar apvirtusio džipo vakarieniaujančių liūčių panosėje.
– Trys, du, vienas! Lekiam, – skanduoja vairuotojas ir visais keturiais varomais džipo ratais ima skintis kelią per savanos brūzgynus.
Įplaukusi į savanos žolių jūrą automobilis linguoja tarsi skęstantis laivas. Viena, ko dabar tikrai nenorėtume, – tai antrąsyk palikti ratą tuose aukštų žolių sąvartynuose. Tššš! Turime būti tylūs, nes liūtės jau panikuoja. Ir ne tik dėl mūsų. Sutemų fone, aplink, kiek akys užmato, lyg žalsvų, melsvų, rausvų atspalvių neoniniai prožektoriai mirga… hienų akys. (Kažkodėl įsivaizdavau jas smulkesnio kalibro sutvėrimais.) Glaudžiu ratu jos supa sunerimusias liūtų pateles. Minutė, kita ir… prasidės puolimas, kurio vairuotojas nusprendžia nelaukti ir suka vairą žvyrkelio link.
– It’s amazing! – šūkčioja sužavėti amerikiečiai, o vairuotojas jau rodo naują kvapą gniaužiantį vaizdelį.
Pulkas mielų zebriukų, švytuodami automobilio lempų šviesoje baltai juodais užpakaliukais, tvarkinga vorele kerta gatvę. Juokinga ir be galo miela… Per gatvę einanti gyva pėsčiųjų perėja!
– Juos kažkas pabaidė, – aiškina, prašydamas atkreipti dėmesį į skleidžiamą juokingą viauksėjimą. – Ir mes tuoj sužinosime, kas!
Galbūt priežastis už penkių minučių kelio nuo čia. Jos auka dar leidžia švokščiančius išgąstingus garsus ir tamposi priešmirtinėje agonijoje. Kažkodėl ji ir vėl tos pačios – laukinių pabaisų (moksliškiau – antilopių gnu) – giminės. Keturios hienos, net ir apakintos mūsų džipo šviesų, nė neketina liautis puotavusios. Gidas pasakoja, kad panašūs baliai visada prasideda nuo aukos paslėpsnių, kur lengviausia prakąsti, kur minkščiausia mėsa ir kur gardžiausi vidurių bei žarnų „vėdarai“. Vaizdelis sukrečiantis. Apsitaškiusios kraujais hienos paeiliui kiša galvas tarp priešmirtinėje agonijoje besitąsančio gyvulio užpakalinių kojų ir iškandę didžiulius mėsos gabalus skuodžia į krūmus mėgautis vakariene. Brrr… Darosi tikrai nejauku. Juolab kad aplinkui mus – mirguliuojanti neoninių akių jūra! Jos visos laukia savo eilės ir dalies.
Pakeliu akis į dangų – žvaigždės… Tokios didelės ir artimos. Su visomis aiškiai nupieštomis tamsiame dangaus popieriaus lape Zodiakų piktogramomis. Įdomu, kodėl Lietuvoje jos atrodo kur kas tolimesnės ir mažesnės?..
Oi! Skaudžiai trinkteliu galvą į automobilio stogą – vairuotojas, tolumoje išvydęs reindžerių automobilio šviesas, nusprendžia sprukti iš įvykio vietos. Tik ant kelio ir vėl kažkas, apakintas mūsų džipo žibintų, zuja pirmyn atgal, nežinodamas, kur dėtis iš jaudulio. Tai lapė, styrančiomis lūšies ausytėmis ir juokingu beždžionėlės snukučiu. Dar už kelių kilometrų – ir vėl tiesiai prieš džipo nosį – baltoji pelėda. Sukioja savo išmintingą galvą 360° kampu ir nė nemano trauktis. Pagaliau plačiai išskleidžia sparnus ir iš lėto nusklendžia naktimi.
Tamsu, nors į akį durk. Esame pavargę tiek, kad net miegas nebeima. Ir kur ims, jei kas kelis šimtus metrų mūsų „Lietuvos – Amerikos“ ekipažas vis stoja, vis išjungia ir vėl įjungia šviesas, kad praleistų tvarkingai per žvyrkelį risnojančius zebriukus. („Mieliausi gyvūnai šį vakarą“, – savo simpatijas atiduoda dryžiams dukros.) Ir kad palauktų grįžtančio prie savo aukos leopardo... Anot vairuotojo, mes jį išgąsdinome. Tylim, prožektorius išjungę, ausis suglaudę – nė šnipšt. Po penkių minučių nieko nepešę judame tolyn. Matyt, Misteris Leo nusprendė nebelepinti mūsų filmuoti vos spėjančių kamerų perdėm drastiškais naktipiečių vaizdais. Ir nereikia, nes ... „žaliems turistams“ prieš akis – dar keturios dienos!
Gamta – visų namai…
Pagaliau bazė. Ak, kaip gera pajusti kojomis tvirtą žemę… Kol kažkas pastatys mūsų dvivietes palapines (tėveliams ir dukrelėms), esame kviečiami vėlyvos vakarienės. Juoda arbata (laimei, be tų visų kardamonų, cinamonų, citramonų…), neaiškios spalvos sriuba ir makaronai su padažu. Gal būtų ir visai neblogai, jei mintys nesisuktų apie vieną vienintelį dalyką šį vakarą – horizontalią kūno padėtį šiltame miegmaišyje. O, taip… Prisiminsim tuos gerus studentavimo laikus, kai žygiai brezentinėmis (koks ten plastikas!) baidarėmis baigdavosi nakvyne zvimbiančioje nuo uodų palapinėje. Nesinorėtų šią sunkią naktelę dar kovoti su tomis maliarijos išperomis!
Laimei, turiu prožektorių. Po užpernykštės nakvynės Khao Sok nacionaliniame parke su beždžionėmis, voriukais, mielomis rūpužėlėmis ir pūkuotais vikšriukais medžių nameliuose, jis – pirmutinis mano daiktas, kurį rūpestingai įsimečiau į savo kelioninę kuprinę! Atrodo, viskas ramu… Ne, neramu… Nes į mūsų palapinių miestelį gali užsukti gyvūnai.
– Kodėl neturėtų? – juokiasi naujasis gidas. – Gamta – visų namai…
– Ačiū, kad perspėjote. Nežinojau. Dabar į tualetą naktį tikrai neisiu. Ir kodėl mūsų klaustrofobiškuose apartamentuose (visų kitų palapinės kur kas aukštesnės) nėra pagalvių? Ir miegmaišis per siauras. Ir…
– Gal tau šienelio po galva padėti ar lopšinę padainuoti?.. – bamba jau snūduriuojantis Gediminas.
Būtų gerai… Ir šienelis, ir karštas pienelis prieš miegą. Ir minkštesnė žemelė… Ir dar koks minus dešimt metelių…
– O amerikiečiai nuvažiavo į viešbutį… – dar spėju prieš užmigdama garsiai pagalvoti. – Jie turės šiltą dušą ir romantišką vakarienę…
– Ar tu gali nebambėti? – tai tik niurgzlus mano „amerikono“ balselis, po akimirkos pavirsiantis garsiu chrrrrr… ir darniai įsiliesiantis į vakarinę svirplių serenadą.
LABANAKT.
P.S. Daugiau žalių turistų nuotykių ieškokite knygoje „Žalio turisto nuotykiai. Į Afriką – atvira širdimi“.
