Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“.
Žasliai minimi jau nuo Vytauto Didžiojo laikų, tačiau viena legenda nukelia į dar senesnius laikus. Pasak jos, kai mirė Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta, ji buvo palaidota netoli Žaslių ežero. Ta vieta yra ne Žasliuose, o kitame Žaslių ežero gale, kur prie Guronių gyvenvietės yra tuo pačiu pavadinimu pavadinta kalvelė.
Pavadinimų ji turi net kelis – Guronių kalnas, Pajautos kapas ar Kiškio bažnyčia. Nors Pajautos kapas baltų kultūros išpažintojams yra svarbi vieta, turistų dėmesio kur kas daugiau sulaukia čia pat esanti kardinolo V.Sladkevičiaus tėviškė.
Kardinolas buvo viena žinomiausių asmenybių, kilusių iš Kaišiadorių krašto. Gimęs Guronyse jis mokėsi Žasliuose, o tai tik patvirtina, kad pažintis su Žasliais negali apsiriboti vien tik pasivaikščiojimu miestelyje. Sustoti Guronyse verta, tuo labiau, kad atvažiuojant tiesiai nuo autostrados Vilnius–Kaunas, ši vieta yra pakeliui.
Atvažiuojant iš tolo baltuoja atviroje vietoje stovinti koplyčia, o aplink ją ratu pastatytos dar penkiomis freskomis išpuoštos Rožinio kelio koplytėlės. Kadangi kardinolas labai vertino Rožinio maldą, jam atminti buvo įrengtas Rožinio slėpinių parkas.
Žaslių traukinių stotyje 1975 metais įvyko ligšiol didžiausia Lietuvoje traukinių avarija.
Tai dėmesio verta vieta religinio turizmo gerbėjams, kurią nuo Žaslių skiria pora kilometrų kelio ir geležinkelio bėgiai. Mažiau nei už kilometro nuo pervažos esančioje Žaslių traukinių stotyje 1975 metais įvyko ligšiol didžiausia Lietuvoje traukinių avarija.
Iš Kauno į Vilnių vykęs keleivinis traukinys rėžėsi į stovintį krovininį vagoną-cisterną ir nuo pastarojo užsidegė. Sužeistųjų buvo pilnos aplinkinių miestelių ir miestų ligoninės, jie ten buvo vežami ir patys ėjo. Tuo tarpu sovietų valdžia, kaip ir šiais laikais, nuostolius ir aukas skaičiavo įvesdami papildomą daliklį ir skelbė, kad žuvo 20 ir sužeista 80 žmonių.
Neabejojama, kad tikrieji skaičiai buvo keliskart didesni. Neverta tuo stebėtis, juk Rusijoje ir šiandien statistika yra ne mokslo šaka, o propagandos įrankis.
Kad nepagalvotumėt, jog šios kelionės tema „Ką galima sužinoti apie Žaslius nenuvažiavus į Žaslius?“, pagaliau atvažiavau pasižvalgyti ir į miestelį. Jis įsikūręs šiauriniame Žaslių ežero krante, paženklintame dviejų į viršų kylančių raudonų plytų bažnyčios bokštų. Bažnyčia matosi iš tolo ne tik todėl, kad ji aukšta, bet ir dėl to, kad pastatyta ant piliakalnio.
Rašoma, kad ne Guronių kalnas, o būtent šis piliakalnis galėjo būti Pajautos kapu. Painių istorinių detektyvų narplioti nesiruošiu, todėl patys galite pasirinkti, kuria versija tikėti.
Kaip nedideliam miesteliui, Žaslių bažnyčia atrodo nemaža. Jos architektūra kiek primena Žiežmarių bažnyčią, tačiau priešingai nei pastarosios, čia pabaigti statyti abu bokštai. Atsidaręs vartus einu į šventorių, kuris kartu yra ir piliakalnis. Statant bažnyčią jis nukentėjo, bet vis tiek užtenka aukščio, kad nužvelgti Žaslių ežero tolius.
Kartą per Velykas tarp tikinčiųjų šventoriuje kilo muštynės.
Sako, kad statant bažnyčią lietuvių čia buvo mažuma, todėl ją pabaigus mišios būdavo laikomos lietuvių arba lenkų kalbomis. Kartą per Velykas tarp tikinčiųjų šventoriuje kilo muštynės, susiginčijus, kokia kalba turi būti laikomos mišios.
Nors dėl kalbos pykosi lietuviai ir lenkai, miestelio gyventojų daugumą sudarė žydai. Žaslių turgaus aikštėje ir jos prieigose klestėjo žydų verslas, pavertęs miestelį prie kelio Vilnius–Kėdainiai populiaria prekybos vieta. Norėdami pasisiūti kostiumą ar suknelę žmonės keliaudavo į Žaslius pirkti audinių, o grįždami lauktuvėms parveždavo žaslinkų. Akmenimis grįsta turgaus aikštė išliko iki šių dienų, tačiau nei audiniais, nei žaslinkomis jau niekas nebeprekiauja.
Žasliai stipriai nukentėjo per 1905 metais siautėjusį gaisrą. Nepaisant to ir šiandien dar galima pamatyti medinius namus, kur Berkmanas prekiavo medžiagomis, veikė Hesės Aranės vaistinė, buvo Saliamono Monusevičiaus įvairių prekių parduotuvė ar gyveno milijonieriumi vadinamas miško pirklys Jeinė Buršteinas.
Tikra Žaslių autentika tie mediniai namai, su iš vidaus užkabinamomis dvivėrėmis durimis ir liūdnai į gatvę žvelgiančiais medinių langų stiklais.
Tikra Žaslių autentika tie mediniai namai.
Žaslių centre kiekvienas namas turi savo istoriją, tik ne visos jos garsios ir visiems žinomos. Štai geltoną namą aikštės kampe išgarsino sovietmečiu Žasliuose filmuota filmo apie Tadą Blindą scena. Tame filme akmenuotu Žaslių aikštės grindiniu Tadas Blinda eina link smuklės, o po to iš jos išėjęs toje pačioje aikštėje ir susmunka negyvas. Dabar to grindinio nebedaug telikę – tik aikštės vidurys. Būtent čia galima aptikti ir informacinį stendą, kuris bent kiek supažindins su Žasliais, užsukusius į šį miestelį be plano.
Žasliai nėra toks miestelis, kuriame visa istorija sukoncentruota keliuose pastatuose ar vietose. Čia nereikia ieškoti atskirų objektų, verčiau pasivaikščioti po miestelį ir pajausti tos žydiškos gyvenvietės atmosferą. Einu į priekį viena gatvės puse, o atgal grįžtu – kita, stebiu kaip senieji pastatai transformuojasi į naujus, bet tie pokyčiai akies nerėžia. Net ir moderniai atrodantis Žaslių amatų centras atrodo pritapęs.
Priėjęs arčiau amatų centro į vidų žvelgiu tik pro langą. Darbo laikas pasibaigęs, o jei ir dirbtų, kažin, ar būtų didelė paguoda. Esu girdėjęs apie žaslietišką kugelį ir krosnyje keptus cepelinus, bet čia jau ne valandos ar dviejų reikalas. O ir iš anksto susitarti reikia, todėl telieka tik įsivaizduoti, kokiais skoniais galėtų būti praturtina kelionės į Žaslius patirtis.
Vietoje gastronominės patirties tenkinuosi pažintimi su Leopoldu Godovskiu.
Vietoje gastronominės patirties tenkinuosi pažintimi su Leopoldu Godovskiu. Tiksliau, su jo bareljefu, puošiančiu Žaslių kultūros centro sieną.
Tai pasaulinio garso muzikos virtuozas, garsėjęs unikalia grojimo fortepijonu technika, išsiskiriančia atskirų pirštų nepriklausomybe bei ypač kairiosios rankos išvystymu. Ko gero, tai garsiausia žaslietiškos kilmės asmenybė, garsinusi Lietuvą pasaulyje.
Žasliuose saulė jau vakarop, o aš dar neaplankiau Statkūniškės ežero tako. Jis yra miestelio pabaigoje prie mažiausio iš trijų Žaslius supančių ežerų. Nuo centro iki jo yra maždaug kilometras, todėl pakeliui galima pratęsti medinės architektūros apžiūrą. Sako, senais laikais turtingiausi miestelio gyventojai gyveno aplink aikštę, o paežerėse, kur žemė dirbimui netinkama, kurdavosi vargingiausi. Dabar situacija pasikeitė ir turintys pinigų vietos dairosi paežerėse.
Apie Statkūniškės ežerą rašoma, jog jis iš prigimties žuvingas, o kadangi jo krantuose įrengti paplūdimiai, tai ir poilsiautojų labai mėgstamas. Dar populiaresnis jis tapo įrengus pasivaikščiojimo taką, vedantį per kalvotą ir jaukų pakrantės pušyną. Gal būtų neteisinga sakyti, jog šis takas nustebino labiau nei patys Žasliai, tačiau tokios smagios kelionės pabaigos tikrai nesitikėjau.
Prasidėjęs ties koplytstulpiu, Statkūniškės ežero takas driekiasi apie 500 metrų ir pasibaigia nuvedęs į paplūdimį. Įrengtos apžvalgos ir atokvėpio vietos, ant pušies šakos pakabintos sūpynės – tokį taką ir pažintiniu taku pavadinti nebūtų gėda. Pradžioje stovi stendas, supažindinantis su Statkūniškės ežeru, o vienoje iš kalvų galima pamatyti kryžių, skirtą kritusiems už Lietuvos laisvę.
Pasivaikščiojau gražiu Statkūniškės ežero taku ir žingsniuoju atgal tarsi būčiau išgėręs dvigubą espresso. Energijos daug, įspūdžiai geri, net iš galvos ta mažųjų Trakų frazė išgaravo. Tik štai apie žaslietišką kugelį ir krosnyje keptus cepelinus vis pagalvoju. Jaučiu, jei Žasliuose ir dabar gyventų žydai, be problemų rasčiau, kur tokių patiekalų paragauti, o dabar namo teks gurgiančiu pilvu keliauti ir net be žaslinkų.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“.
