Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Į dabartinę Lietuvos teritoriją šis meteoritas trenkėsi maždaug prieš 160 mln. metų, t. y. Juros periodo laikotarpiu, kuomet Žemėje gyveno paukščių protėviai – dinozaurai, vyravo plikasėkliai augalai. Tokio įvykio geologinis amžius dažniausiai nustatomas tiriant kalcito kiautelius turėjusių pirmuonių – foraminiferų fosilijų pasiskirstymą uolienose.
Manoma, kad šio meteorito skersmuo galėjo būti apie 300 metrų. Todėl toks dangaus kūnas lengvose klinties ir smiltainio uolienose pramušė daugiau nei pusės kilometro gylio smūginį kraterį. Žinoma, po smūgio uolienos subiro atgal, o per tūkstantmečius krateris galutinai užsiklojo moliu ir smėliu. Jį paslėpti padėjo ledynai. Todėl dabartiniais laikais milžiniškos duobės tikrai nepamatysime.
Šis įvykis „į dienos šviesą“ išlindo visai neseniai. Anot vieno aktyviausių pastarojo kraterio tyrinėtojų, geologo Gedimino Motuzos, įduba atrasta 1967 m., kuomet buvo vykdomas geologinis kartografavimas. Tai patvirtino 1978 m. vykę požeminės dujų saugyklos įrengimo tyrimų darbai. Šių darbų metu, gręžiniuose aptikti čia tūnančio meteoritinio kraterio įrodymai: nustatytas grabenas (Žemės plutos įsprūdis), spinduliniai lūžiai, nuolaužinių uolienų – brečkijų sluoksnis ir kt. Uolienos buvo paveiktos itin aukšto slėgio.
Žavingas ir senas Veprių miestelis (Ukmergės r.) turi kuo pasididžiuoti, jis įsikūręs būtent virš šio kraterio. Tai didžiausias meteoritinis krateris Lietuvos teritorijoje (skersmuo siekia 8 km), tačiau – jis ne vienintelis...
Kaip minėjau, Veprių gelmėse glūdinčios paslapties plika akimi neišvysime, tačiau, juk taip nuostabu žinoti, kad vaikščiojame virš kosminio kūno ir planetos Žemės „bučinio“, nors ir gruboko.
Kita vertus, be šio žinojimo, Vepriuose tikrai yra į ką pasidairyti.
Miestelyje tyvuliuoja ežeras-tvenkinys, kuriame galima pasigrožėti įdomiu „plaukiojančių salų“ vaizdu (salos susidarė dėl dirbtinio vandens lygio kėlimo). Jame gausu įvairių paukščių, vandens augalų.
Kadaise vietovėje stovėjo pilis, kuri jau 1384 m. minima kryžiuočių kelių aprašymuose. Piliai praradus gynybinę paskirtį, dabartinėje miestelio teritorijoje pradėjo kurtis dvaras. Čia ant kalvos XVII a. buvo pastatyti renesansiniai rūmai. Deja, dvarvietės likimas negailėjo, ji nuniokota per vadinamąjį Šiaurės karą. Todėl netoli šios vietos atgijo naujoji dvaro sodyba, tačiau su kuklesniais rūmais. Jie, nors ir nedideli, bet puikuojasi įspūdingomis kolonomis, kurių kapiteliai – reto dekoro dailumo.
Veprių dvarą skirtingu metu valdė garsiausios didikų giminės: Kęsgailos, Oginskiai, Šemetos, Tyzenhauzai, Kosakovskiai, Pliateriai.
Pliateriai buvo paskutinieji Veprių dvaro savininkai, 1923 m. jis nacionalizuotas. Nuo tada dvaro sodyboje veikė įvairios švietimo įstaigos.
Be visų anksčiau įvardytų įdomybių, man minėtinas atrodo ir Vepriuose stovintis aukštas, masyvus koplytstulpis. Šis barokinis monumentas skirtas Baro konfederacijai (1772 m.) atminti. Jos nariai siekė sumažinti Rusijos imperijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje.
Kai giedrą naktį svajingai žvelgsite į kraterius – tas tamsias dėmes mėnulyje, prisiminkite, kad čia pat yra ir mūsų įstabieji Vepriai...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
