Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Žemaitukų kinkiniai perlėkė Lietuvą – finišavo Niūronyse

Iš Upytės išriedame su saule – baigėsi tris dienas merkęs lietus. Vaizdai vėl nusidažo ryškiomis spalvomis: šalikelėse raudonuoja aguonos, mėlynuoja lubinai, o rapsų laukai banguoja į visus kraštus lyg geltona jūra. Pailsėję žemaitukai patys lekia pirmyn, nė raginti nereikia. Gaivu, šilta, kvepia artėjančia vasara. Su pavasariu atsisveikindamos pienės pūstelėjus vėjui apipila švelniais pūkais.
Su žemaitukais bėga pakeliui besiganantys žirgai
Su žemaitukais bėga pakeliui besiganantys žirgai / K.Stalnionytės nuotr.

Ties Katinais pralendame po autostrada, kur žygio organizatorius Mindaugas Karčemarskas kartu su keliais dalyviais jau buvo 2017 m. – tuomet kinkiniai riedėjo į Niūronis iš Lietuvos geografinio centro. Stabtelėjus Maženiuose Zenonas mus vaišina tiršta sriuba, mes vaišiname arklius vandeniu. Česlovas čiumpa į rankas armoniką, Maženių bendruomenės pirmininkė Danutė pritaria akordeonu. Skamba Maženių krašto dainos, norisi ilgėliau pabendrauti, bet tenka lipti į vežimus. Dvi Maženių bendruomenės močiutės palydi žygeivius į kelią su lauknešėliu, kurį išvynioję randame šviežio sūrio su saldainiais.

Senuoju Ramygalos – Zarembos dvaro keliu iki Nevėžio mus palydi už sunkvežimio vairo sėdęs Aloyzas Kartanas. Čia sutinkame miško sodybos gyventoją, kuris netveria džiaugsmu išvydęs kinkinius: „O! Žemaitukai! Būčiau numiręs ir tiek nematęs!“. Vyro akys švyti iš nuostabos – rodos tuoj lips į vežimą kartu keliauti. Ir vėl caksi pasagos, per veidą braukia medžių šakos, akį džiugina žolynai, apsipylę ryškiaspalviais žiedais.

Vakarop išvystame Raguvėlės dvarą, kur mūsų jau laukia. Netrukus sėdame prie valgiais nukrauto stalo, o Komarų giminei priklausiusio dvaro šeimininkė Rita Jankuvienė pasakoja apie savo užmojį atgaivinti dvarą su jam priklausančiais pastatais, kurių viso net 19. Iš Ukrainos kilusi didikų Komarų giminė, Lietuvoje apsigyvenusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikais, buvo sumanūs ūkininkai. Konstantino Komaro anūkė, gyvenanti dvare su artimaisiais, atstatinėja jį savo iniciatyva ir savo jėgomis. Ji nori pratęsti kilmingą giminės istoriją ir išsaugoti dvaro ansamblį.

K.Stalnionytės nuotr./Petras ir Vitas prie Raguvėlės dvaro
K.Stalnionytės nuotr./Petras ir Vitas prie Raguvėlės dvaro

Išaušus paskutinei kelionės dienai niekas neskuba. Iš Raguvėlės iki Niūronių – vos daugiau nei trys dešimtys kilometrų. Rytoj ten laukia šventė, paradas ir kermošius. Tarsi nujausdami kelionės pabaigą, žemaitukai trypia žemę, žvengia kinkomi. Vilkstinei pasileidus keliu link Troškūnų, kanopos ir vežimų ratai darda asfaltu lyg pašėlę, susiliedami į iš toli girdimą gaudesį. Žmonės kiša galvas pro langus, lenda pro duris, bėga prie kelio pažiūrėti. Vieni automobiliai lenkia žemaitukus, kiti stabteli, vairuotojai iššokę fotografuoja.

K.Stalnionytės nuotr./Lekiame per žaliuojancius laukus
K.Stalnionytės nuotr./Lekiame per žaliuojancius laukus

Troškūnų parke iškinkome žirgus pasiganyti, o patys išsivyniojame krepšius ir sėdamės ant žemės užkandžiauti. Česlovas glosto Tagrato karčius, pasakoja istorijas apie žirgus. Bene visos jo istorijos susiję su žirgais. Keliaudama jau kelias dienas pažįstu tik Kipšą – jo akys išdykusiai blizga, o ant nosies – mažytis verpetas lyg kokia saulutė. Atsitraukusi toliau net ir Kipšo neatskirčiau nuo kitų žemaitukų, o štai Česlovas atpažįsta visus žirgus vos kartą pamatęs. Prisimena, kieno jis ir kuo vardu.

„Žirgai tokie pat skirtingi kaip ir žmonės, – sako vyras, nuo vaikystės augęs su žirgais. – Skiriasi ne tik jų galva, akys, nosis, šnervės, bet ir kūnas, kanopos, sudėjimas, karčiai, net balsas kiekvieno žirgo kitoks“. Savo ūkyje Kernavėje Česlovas augina per trisdešimt žirgų. Moka ne tik joti, ratus taisyti, bet ir pakaustyti, pagydyti. Vos pažvelgęs nusiminusiam arkliui į akis supranta, kas jam negerai.

K.Stalnionytės nuotr./Prie Andrioniškio tilto mus sutinka su namine gira ir duona
K.Stalnionytės nuotr./Prie Andrioniškio tilto mus sutinka su namine gira ir duona

Andrioniškyje laukia staigmena – prie tilto per Šventąją stoviniuoja keli žmonės tautiniais drabužiais, rankose – pintinės ir abrūsai. Privažiavus arčiau sustabdo, krauna į vežimus duonos, giros. Tai mokytojai Kazys ir Ligita Morkūnai atėjo mūsų pasitikti, laimingai sugrįžus pasveikinti, nors iki Niūronių – dar keli kilometrai kelio. Darda vežimai per tiltą vienas paskui kitą, finišas vis arčiau ir arčiau.

Niūronyse būrys žmonių mojuoja atriedantiems vežimams, sveikina žygeivius ir žemaitukus. Išgirdę kanopų bildesį žmonės lenda iš pirkių, kiša galvas pro duris, bėga nuo kalniuko. Tiek žirgų iš Luokės atbildėjo į Arklio muziejų – tikra šventė. Smagiai sutikti kinkiniai rieda į sultingą pievą – bus ko žirgeliams pakramsnoti ir kur žygeiviams iš vežimo išlipus prigulti. Arklio muziejuje besiganantis vietinis žemaitukas Opalas žvengia pievoje pasitikdamas, kiekvieną žirgelį atskirai pasveikindamas. Ponių Šetlando veislės kumelaitė Mėta irgi laksto džiūgaudama, kanopėlėm žemę trypdama. Tai šventė, tai linksmybės!

Mindaugo Karčemarsko nuotr./Kokia šventė be šokių
Mindaugo Karčemarsko nuotr./Kokia šventė be šokių

Dar akimirka, ir pilna pieva iškinkytų žirgų – vartosi aukštielninki, šonus į žemę kasydami, mojuoja kanopom, stojasi ant keturių ir vėl krinta į pievą pasivartyti. Žygeiviai lengviau atsipučia, nusimeta purvinus drabužius ir – į iškūrentą pirtelę. Kvepia dūmeliu ir beržų vantom. Vakarienė garuoja muziejaus pirkioje ant stalo, šeimininkės Nijolė ir Danguolė neša svečiams kopūstų sriubos, kalną mėsos ir, žinoma, krosnyje keptos juodos duonos. Pačios moterys ją iškepė – jos troboje veda lankytojams edukacinius duonos kepimo užsiėmimus.

K.Stalnionytės nuotr./-Alka pardavinėja Vaidoto beržinukus
K.Stalnionytės nuotr./-Alka pardavinėja Vaidoto beržinukus

Nakvynė muziejaus lovose – nejaugi taip būna? Senoviniai baldai rikiuojasi kėtyse, austomis gūniomis užkloti minkšti patalai. Vietoj čiužinio – šienas ir gardus žolės kvapas. Rūta ir aš netelpame klėtyse tarp eksponatų, keliaujame į duonos kepėjos Nijolės namus. Čia irgi klėtis, tik modernesnė. Visas Niūronių kaimas primena muziejų. Temstant pro atvirą langą girdžiu lietaus šniokštimą ir šlapioje žolėje braidančius muziejaus arkliukus. Mėta ir Opalas rupšnoja didelius sultingus lapus, net ausys linksta – ne veltui figūros primena cepelinus. Nepalyginti su mūsų žemaitukais sportininkais, per savaitę atkaukšėjusiais tris šimtus kilometrų. „Krimst, krimst“, – palydi mane į sapną smagi melodija...

Rytą plokštelė pasikeitusi – pro langą girdėti, kaip ant stogo čirpina kaži koks paukštelis. Tačiau netrunka nė valandos, kad idiliškas vaizdas pasikeistų. Vos spėju keletą sykių nusižiovauti – gatvė jau pilna prekiautojų palapinių ir automobilių. Šurmulys, plaktukų bildesys, durelių trinksėjimas. Devintą jau viskas paruošta, turgus prasidėjęs. Vėl einame kinkyti žirgų, šįkart – paradui.

Užgrojus muzikai žemaitukų ir vežimų vilkstinė nusidriekia hipodromo takeliu, šventės vedėjas pristato kiekvieno kinkinio vadeliotoją, žirgus ir keleivį. Ant vadeliotojų kaklų – ąžuolų vainikai, rankose – padėkos raštai ir kiti apdovanojimai. Sėdžiu vežime šalia Donato, šis manęs beveik nemato per ąžuolo lapus. Vido, Vaidoto, Mariaus, Petro, Remigijaus, Česlovo ir Sauliaus galvos taip pat skęsta ąžuolo lapuose, apdovanojimai sukrauti į vežimus. Žirgeliai paklusnūs, net Kipšas nebekvailioja. Garbingiausiai nusiteikusi keleivė – kalaitė Alka Vaidoto vežime su klevo lapų kepuraite ant galvos. Garbės ratas, plojimai, artimųjų sveikinimai – ir žemaitukai trauks namo, iki kito žygio.

Tačiau žygeiviams dar ne pabaiga – ne veltui pilnus vežimus gėrybių iš Luokės atgabeno. Išlinkyti žirgai žvengia pievoje, vežimai išrikiuoti ant žolytės didžiajame aptvare, žygeiviai traukia savo prekes vieną po kitos. „Bėk bėk, žirgeli!“ – tai vienintelis tikras turgus Lietuvoje, kur prekiaujama iš arklių vežimų. Petras su Remigijum parduoda vilnonius megztinius, Donatas kelia iš vežimo pjaustymo lenteles, Marius su Rūta krauna molines puodynes, Saulius – šluotas ir vantas. Vidas prekiauja avižomis, Česlovas – pakinktais, Ąžuolė – rankų darbo muilais.

K.Stalnionytės nuotr./Šis beržinukas keliaus i Donato kiemą
K.Stalnionytės nuotr./Šis beržinukas keliaus i Donato kiemą

Linksmiausias – Vaidoto vežimas, apsodintas keliomis dešimtimis beržinių žmogeliukų. Vienas – muzikantas, kitas – dailidė, trečias – žvejas, ketvirtas – žibintininkas... Kiekvienas – skirtingo dydžio, šypsenos veiduose. Žmogeliukai neišsitenka ant vežimo – sėdi ir ant žemės, linksmindami praeivius. Alka švyst uodega – visi žmogeliukai išguldyti, statyti juos tenka vėl ir vėl. Ne vienam keliautojui visą savaitę buvo smalsu, ką Vaidotas gabena didelėje pintoje statinėje, dydžio sulig vežimu. Štai ir paaiškėjo.

Aplink Vaidoto vežimą būriuojasi daugiausiai žmonių – kiloja, varto žmogeliukus, neapsispręsdami, kurį išsirinkti. Derybos, pokštai. Po valandos aplink vežimą jau tuščia, lyg kas būtų šluota nušlavęs visus beržinukus. Išsisklaido žmogeliukai po visą mugę – kas nešasi rankoje, kas po pažasčia, kas ant pečių užsikėlęs. Kermošiui baigiantis Petras jau šypsosi sėkmingai pardavęs megztinius, Ąžuolė – muilus, Donatas išmainęs visas šluotas. Sunkiausiai sekasi vantų prekyba. Tiek tos – bus kuo žygeiviams prieš kelionę pirtelėje išsiperti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?