Tačiau viskas tik į gera, todėl kitądien tęsėme savo pažintį su Moravijos-Silezijos kraštu. Tai Čekijos Respublikos administracinis vienetas, esantis šiaurės rytinėje dalyje, besiribojantis su Olomouco kraštu. Tai buvęs pramoninis regionas, kuris atsisakė anglies pramonės ir perėjo prie klimatui nekenksmingos ekonomikos.
Daugeliui Čekija – kalnai ir pilys, dėl savo vandens minkštumo – išskirtinis alus – ir garsieji kniedlikai. Beskidai – kalnų grupė Vidurio Europoje: Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje, sudaranti šiaurinį Karpatų kalnų lanką. Šie kalnai nusidriekę iš vakarų į rytus apie 600 km, plotis siekia iki 50 km. Beskiduose prasideda Oderio, Vyslos, Pruto ir Dunojaus intakai. Būdingi bukų, eglių, kėnių miškai, o viršūnėse – subalpinės pievos.
Vykstame į šiuos kalnus susipažinti su kalnų magija. Man kalnai, nesvarbu aukšti ar žemi, jie sukuria tikrą šventę. Jie turi savo energiją ir, galbūt, jausdami ją kalnuose žmonės patiria laimės pojūtį. Kylame į Pustevny viršūnę keltuvu su pakabinamais krėslais. Tik kilometro aukščio, tačiau atsiveriantys vaizdai krūtinėje nuvilnija lyg šilta banga, pasijunti nejaukiai, tarsi šalia didingos deivės.
Pietaujame nuostabaus grožio kalnietiško stiliaus restorane „Libušin&Mamenka“, o viduje, tarsi bažnyčioje, viskas ištapyta, išdekoruota įmantriausiomis drožybomis. Ragauju kalnietišką patiekalą „kontrabaš“, kuriame visko daug – raugintų kopūstų, bulvių, kruopų, o svarbiausia – su pjaustytomis dešrelėmis. Kaip ir skanu, tačiau niekaip neaptinku tų dešrelių. Ieškau ir niekaip jų nerandu...
Pasirodo, mūsų gidė užsisakė tokį patį patiekalą, tik be dešrelių, o padavėjas sumaišė ir man pateikė vegetarišką variantą. Teko iš Ditos lėkštės „žvejoti“ tas dešreles ir jas persivilioti į savo dubenį.
Po sočių pietų lankome lajų taką „Stezka Valaška“. Kylant į viršų virš medžių viršūnių yra daug informacijos apie kalnuose gyvenančius gyvūnus, augalus ir netgi gali susipažinti su čekų estrados ar futbolo žvaigždėmis, kurie čia paliko savo rankų ir kojų įspaudus. Netgi yra atskiras įrengtas takas Nepalo garbei, o įvairiaspalvės budistinės vėliavėlės leidžia pasijusti lyg Himalajuose.
Mūsų vadovė Marta čia atranda nuspalvintą akmenėlį ir labai nudžiunga. Ji papasakoja apie Čekijoje ir Lenkijoje populiarų žaidimą, primenantį orientacinį žaidimą geoketčingą (geocaching), kuris vadinasi tiesiog čekiškai „kamínky“, o lenkiškai „kamyczki“, kitaip tariant „akmenėliai“.
Taisyklės labai paprastos: ant akmenuko gali kažką nupiešti, užrašyti savo pašto indekso numerį ir Facebook grupės pavadinimą, o paskui palikti akmenuką bet kurioje viešoje vietoje. Radėjas turi nufotografuoti, įkelti į Facebook grupę, parašyti, kur jį atrado ir perkelti į bet kurią kitą vietą arba palikti sau. Dažniausiai jie paliekami lankomose turistinėse vietovėse, o akmenukai gali nukeliauti šimtus ir tūkstančius kilometrų. Ponia Marta jų rado 100, o nupiešė ir paliko 300 akmenėlių…
Nuo lajų tako „Stezka Valaška“, kuris iškilęs 1099 m., aplinkinės ir tolimos Beskidų viršūnės nubanguoja lyg ėriuko vilna, pasidengusios miškais, o tolumoje ima ryškėti Tatrų aukštesnės kupros. Diena karšta, todėl įkaitę spygliuočiai skleidžia malonų aromatą, tikros kalnų miško maudynės, net nuo jo svaigsta galva...
Kitas mūsų šiandienos tikslas – aplankyti Radegasto skulptūrą. Tai slavų pagoniško dievo garbei sukurta kompozicija. Mane domina ar ši vieta turi kažką sakralaus, o gal tai vietinių pagonių garbinimo vieta? Ar tai primena mūsų Šatrijos amžinos ugnies garbinimą?
Po valandėlės, išlieję geroką dozę prakaito, prieiname prie Radegasto skulptūros. Ji kiek panaši į actekų ar vikingų personažą, gal į Ragutį, nes rankoje laiko padabintą ragą. Skulptūra įspūdinga, tačiau pasekėjų ar pagonybės garbintojų ženklų čia nesimato, tiesiog turistai ją aplanko kaip meno kūrinį. Kiek domėjausi, Čekijoje nėra pagoniško kulto išpažintojų, tai ne Lietuva, kuri paskutinė Europoje buvo apkrikštyta.
Skulptūros autorius buvo Albinas Polašekas (Albín Polášek), kuris savo darbą pradėjo 1924 m. Radegasto paminklas buvo iškilmingai atidengtas 1931 m., o už jo sukūrimą sumokėjo JAV gyvenanti čekų diaspora, kuri vėliau jį padovanojo savo tėvynei. Per dešimtmečius dirbtinis akmuo nukentėjo nuo atšiaurių oro sąlygų. Pirmą kartą paminklą 1980 m. restauravo Olomouco skulptorius Karlas Horžinekas (Karel Hořínek) ir jo sūnus, kurie užtaisė trūkius ir betonu sutvirtino vidų.
1994 metais Paminklų apsaugos instituto darbuotojai pastebėjo statulos eroziją, todėl nusprendė ją perkelti į saugią vietą ir sukurti statulos kopiją iš patvaresnės natūralios medžiagos. Kopijos gamybos išlaidas, kurios siekė beveik 1 mln. CZK, padengė Nošovicės alaus darykla, kurios alus parduodamas buteliuose su Radegasto atvaizdu. Per kelis mėnesius iš 18 tonų sveriančio granito buvo sukurta skulptūros kopija, kuri 1998 m. buvo pastatyta Radhošto kalnagūbryje – apie 2,5 km į rytus nuo viršukalnės.
Nakvynė kalnų papėdėje įsikūrusiame „Penzion Jurášek“ pensionate primena jaukią kaimo turizmo sodybą, tačiau su aukščiausiu aptarnavimo kompleksu, tai 4 žvaigždučių lygis. Pirmiausiai vilioja pensiono teritorijoje tyvuliuojantys pratekantys tvenkiniai, kurie karštą dieną ir po kalnų žygio kviečia atsigaivinti.
Nustembu, kad vanduo iš kalnų nėra ledinis, kaip kitur kalnuose. Jis pakankamai gaivus, bet ne šaltas, todėl pensiono svečiai mielai naudojasi jo gaiva. Teritorija skoningai prižiūrima, neperkrauta dekoru ar augalais, viskas saikinga ir estetiška. Po vakarienės susigundome išbandyti SPA pirčių kompleksą ir uždarą baseiną. Diena praleista kalnuose, o pasibaigusi vandens procedūromis nebūna tuščiai praleista.
Čekijoje priskaičiuojama apie 2 tūkst. pilių, tvirtovių, dvarų ar jų griuvėsių. Kai kuriose, norint pritraukti lankytojus, organizuojami tetralizuoti vaidinimai, kviečiantys lankytojus pajusti viduramžių dvasią. Tyn nad Bečvou miestelyje, kuriame stūkso Helfštyno pilis, mūsų laukė tikri princas ir princesė – jaunavedžiai, kurie šioje pilyje atliko jungtuvių ceremoniją.
Čekijoje priskaičiuojama apie 2 tūkst. pilių, tvirtovių, dvarų ar jų griuvėsių.
Smagu matyti laimingų žmonių veidus, kaip jau minėjau, tai geras ženklas kelionėje. Vėliau bevaikštant po pilies galerijas visur juos sutikdavome besifotografuojančius, jie buvo kaip iš pasakos. Kolegė paklausė manęs ar norėčiau tokios šventės pilyje, atsakiau, kad man iki princo, kaip iki namų pėsčiomis...
Kita pilis, kurią lankėme buvo Štramberko miestelyje. Čia gyvena tik 3 500 žmonių, bet jis turi visą infrastruktūrą kaip rimtas miestas: rotušę, bažnyčias, fontaną, bravorą, kepyklą ir, aišku, Štramberko pilį, tiesa nedidukę, tačiau aukštu cilindriniu bokštu vadinamu Truba.
Štramberkas saugomas kaip urbanistikos paminklų rezervatas. Jis įsikūręs Beskidų kalnų prieigose, net mena mongolų-totorių antplūdžius. Kuomet totoriai žygiavo per Moraviją, buvo 1241 m. Jie siaubė miestus ir kaimus, o kaip savo ištikimybės įrodymą chanui, siųsdavo krikščionims nupjautas ausis. Galbūt šiam įvykiui atminti miestelio gyventojai ėmė kepti sausainius primenančius ausis ir pavadino juos „Štramberskéuši“, jie yra įtraukti į vietinį kulinarinį paveldą.
Lankomės vietininėje kepyklėlėje pas poną Ladislavą Hezky, kur dvi moterys gamina „auseles“. Viskas atliekama rankomis, tik tešlą plonu sluoksniu iškočioja volas. Per dieną moterys pagal senovinį receptą pagamina 35 tūkst. vienetų. Klausiu, ar tai proginis produktas ar perkamas ištisus metus? „Štramberskéuši“ nesusijęs su kokiomis nors šventėmis, turistai, atvykę į šį miestelį, visuomet noriai perka šį vietinį gardėsį. Medus, miltai, kai kurie prieskoniai ir aišku istorija, juos padaro išskirtiniais ir patraukliais. Jie valgomi vieni be įdaro, užgeriant arbata ar kava.
Trečioji pilis, kurioje teko apsilankyti, patenka į Čekijos pilių TOP 10, užimanti 8 vietą, tai – Bouzovo pilis. Jau iš tolo šviečianti savo bokštais ji priminė Alpių kalnuose Noišvanšteino pilį, tačiau kur kas mažesnę. Bouzovo pilis laikoma viena romantiškiausių pilių Čekijoje. Joje buvo filmuotas ne vienas filmas, nuo čekų pasakų iki Holivudo Indiano Džounso personažų. Pastatyta XIII a., laikoma tobula viduramžių pilimi, tačiau dabartinę išvaizdą įgavo tik XIX a., kuomet jos savininku tapo paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras erchercogas Eugenijus Habsburgas (1894–1923 m.). Kryžiuočių ordinas nustojo gyvuoti tik 1939 m. Karo metu pilį buvo įsigijęs gestapo vadas R.Himleris.
Ir čia mes sutinkame kitą vestuvių ceremoniją – matyti, pas čekus populiaru tuoktis pilyse. Pastebiu, kad jaunavedžiai, ne tokie jau ir jauni, tačiau pilies atmosfera juos tarsi pajaunina, o ir pati rolė visada juos padaro tik „jaunaisiais“, nesvarbu kokio jie bebūtų amžiaus. Moravijos-Silezijos kraštas pasakiškas, ačiū „CzechTourism“ agentūrai už gerų ženklų kolekciją kelionėje, kuri dar turi tęsinį.
