Sakoma, jei jūs išvykstate į kelionę per lietų, tuomet jūsų laukia sėkminga kelionė. Dar sakoma, kad jei į ilgą kelionę išvažiuosite antradienį arba šeštadienį, tuomet kelionė bus sėkminga, naudinga ir prasminga. Kiti į kelionę įsideda šv. Agotos duonos, ji saugo keliautojus nuo nelaimių. Galima tuo tikėti, galima netikėti, bet kiekvienas turime savų prietarų ir talismanų.
Važiuojame į Čechy pod Kosirem karietų muziejų, kuris garsus ne tik Čekijoje, bet ir visoje Europoje, galbūt ten atrasime pamestą seną pasagą. Čechy čekų kalboje taip vadinama ne tik visa šalis, bet ir jos istorinė dalis – Bohemija. Netoli Olomouco neseniai lankytojams atverti XIX a. rūmai su didžiuliu parku ir pažintiniais takais.
Kita priežastis, dėl ko verta apsilankyti Čechy pod Kosirem, yra karietų muziejus. Tai didžiausias tokio pobūdžio muziejus Čekijoje ir vienas didžiausių Vidurio Europoje, kur karietos yra ne tik eksponuojamos, bet ir restauruojamos. Unikalioje kolekcijoje – 38 karietos, pagamintos 1750–1920 m. Vertingiausias muziejaus eksponatas – karieta, kuri pagaminta 1750 m. Prancūzijoje. Joje keleiviai jausdavosi lyg laive, nes ji laikosi ant odinių diržų.
Tačiau didžiausia šio muziejaus vertybė – jos įkūrėjas ir puoselėtojas Vaclovas Obr. Jis su dideliu užsidegimu pasakoja karietų muziejaus, pastatyto 2005 m., istoriją, eksponatų reikšmę ir vertę.
„Karietų muziejų pradėjau kurti savarankiškai, taigi pats ir finansavau jį iš savo gyvenimo santaupų, ir iš atliktų darbų, nes buvau ir vis dar esu amatininkas. Tai buvo labai sudėtinga tiek finansiškai, tiek fiziškai. 2008 m. man pritrūko pinigų, bet ne jėgų. Šią idėją – įkurti karietų muziejų – palaikė Čechy pod Kosirem savivaldybė, Olomouco regionas, Europos Sąjunga ir daugelis kitų privačių rėmėjų, kurie įrašyti granito plokštėje prie įėjimo į muziejų“, – sakė ponas Vaclovas.
Karietų muziejus yra unikalus, jis sukurtas dėl stiprios motyvacijos ir tikėjimo, kad šis paminklas išliks kaip istorijos simbolis ateities kartoms.
Palikę Ostravą, lankome kitą miestą, nutolusį apie 90 km, t. y. istorinę Moravijos sostinę Olomoucą, kuri įsikūrusi prie Moravos upės.
Olomoucas – studentų, istorinių aikščių ir senovinių gatvelių miestas.
Pravažiavęs šį miestą esu ne kartą, bet taip dažniausiai nutinka, kad įdomiausius dalykus atrandame vėliausiai. Po Ostravos – tai tikras kontrastas, nes šis miestas visai kitoks – šviesus ir jame nėra tiek daug industrinio palikimo. Tai vienas iš gražiausių Čekijos miestų, primenantis Prahą, tačiau mažesnis ir jaukesnis. Olomoucas – studentų, istorinių aikščių ir senovinių gatvelių miestas. Amerikiečių turistai sakė, kad jiems šis miestas buvo tikras atradimas.
Mieste gyvena tik 100 tūkst. gyventojų, o du dešimtadalius jų sudaro studentai. Olomouco universitetą 1573 m. įkūrė jėzuitai. Jis 6 metais vyresnis už Vilniaus universitetą, tai domino ir Nacionalinės ekspedicijos dalyvius, kurie čia lankėsi 2020 m.
Kaip sakė prof. Alfredas Bumblauskas, barokiniai Olomouco universiteto rūmai yra tikri Vilniaus giminaičiai – tai Vilniaus universiteto ištakos, nes mūsų universitetą įkūrė iš Olomouco atvykę jėzuitai.
Šiame mieste buvo pasirašyta Olomouco taika tarp karalių Motiejaus Korvino ir Vladislovo II Jogailaičio, vadinamo Varniečiu. Čia XIX a. imperatorius Ferdinandas I atsisakė Austrijos-Vengrijos-Čekijos sosto, perleisdamas jį Pranciškui Juozapui I, o miesto tvirtovėje buvo kalinti 1863 m. sukilimo dalyviai.
Lankome rotušės aikštę, kurioje yra garsioji Švč. Trejybės kolona, kuri įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Pagal prof. A.Bumblauską, visas senamiestis (su šia kolona ir fontanais) buvo vertas paskelbti pasaulinio paveldo objektu. Ši kolona – kaip padėka nuo maro XVIII a. pastatytas barokinis perlas, tai katalikiškosios aristokratijos prabangos ženklas.
Aikštėje matome tikrą mergvakarį: merginos išsinuomojusios pedalais minamą atvirą autobusėlį, kuriame yra ir alaus gėrykla. Autobusėlį vairuotoja blaivi mergina, o tos, kurios gurkšnoja putotą gėrimą, jį mina... Dar neišsiaiškinau, koks ženklas sutikti mergvakarį ar bernvakarį, taip pat kuris labiau sėkmę nešantis ženklas. Manau, po kelionės šis momentas bus įvertintas ir įtrauktas į kelionės ženklų katalogą.
Garsus Olomoucas čia gyvenusiais žymiais žmonėmis. Mieste matome atminimo lentas su Zigmundo Froido, Gustavo Malerio, Volfgango Amadėjaus Mocarto ir netgi karaliaus Jono Sobieskio vardais. Pastarasis čia buvo apsistojęs prieš karą su turkais.
Olomoucas turėtų būti įdomus ir fortifikacijų mėgėjams. Ši karališkoji-imperatoriškoji tvirtovė buvo reikšminga įtvirtinimų sistema Vidurio Europoje. 1655 metais Olomoucas buvo paskelbtas miestu-tvirtove. Palaipsniui buvo pastatyta barokinė tvirtovė, o jos statybą užbaigė vadinamieji Teresės įtvirtinimai, pastatyti tarp 1742–1756 metų.
Olomoucas tapo vienu didžiausių ir sudėtingiausių žvaigždžių formos bastioninių tvirtovių ne tik Bohemijoje, bet ir visoje Habsburgų monarchijoje. Tvirtovė buvo išbandyta mūšiuose netrukus po jos užbaigimo, kai 1758 m. atlaikė 5 savaičių Prūsijos kariuomenės apgultį.
Ekskursijos po miestą metu karinių paminklų gerbėjai neturėtų praleisti XVIII a. unikalių Teresės vartų, kurių architektūra primena senovės romėnų Triumfo arką. Tai vieninteliai išlikę tvirtovės vartai, vis dar stovintys savo pradinėje vietoje. Olomouco tvirtovę sudarė miestą žiedu juosę 22 fortai, daugybė bastionų, baterijų ir atskirų redutų grupės, o centre buvo Karūnos citadelė, labiausiai įtvirtintoji tvirtovės dalis.
Mūsų viešbutis „Theresian“ yra visai greta Teresės vartų, todėl, vakarieniaudami viešbučio lauko grilio bare, grožimės puikiu fortifikacinės architektūros objektu.
Olomoucas garsus ir savo sūriais, jie taip pat įtraukti į vietinių įžymybių sąrašą. Kelionės pabaigoje važiuojame ragauti jų į sūrių gamyklą „Tvarg“. Pradžioje pamatome, kaip šie nedideli sūreliai brandinami. Degustacijos salėje jau paruošti sumuštiniai su garsiuoju sūriu bei svogūnais.
Olomouco sūrelių skonis ryškus, kvapas aštrus, spalva gelsva, jis gaminamas iš lieso karvių pieno, rūgščios varškės. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad imperatorius Rudolfas II mėgo šį Olomuoco skanėstą. Tačiau, vos paragavus sūrelių, vedami į gretimais esantį alaus cechą, čia degustuosime vietinio bravoro alaus.
Čekai – šmaikštuoliai, važiavome į sūrių degustaciją, kuri vis tiek pasibaigia alumi. Gal ir neblogai, juk čekų alus – tai jų pasididžiavimas, juk vienas sūris be alaus yra kaip vienas batas...
Jau „LOT Polish Airline“ skrydžio metu prisimenu, kad kai kurių rūšių sūrius įsinešti į lėktuvą draudžiama dėl specifinio jų kvapo. Greičiausiai, jis nepatenka į šį sąrašą, todėl nusiraminęs apžvelgiu mūsų kelionės rezultatus. Moravijos-Silezijos ir Olomouco kraštas turi kuo pasididžiuoti: gamta, pramoniniu, istoriniu, kulinariniu paveldu, o svarbiausia – darbščiais ir nuoširdžiais žmonėmis.
Susikalbėti angliškai Čekijoje nesunku , tačiau yra žmonių kurie supranta ir lenkiškai, tai gimininga kalba, nors, palyginimui, galėčiau pateikti jas kaip lietuvių ir latvių kalbas. Puiku, kad mus visą kelionę lydėjo ponia Marta – ne tik vertėja, tačiau ir lietuvių literatūros žinovė. Ji prašo rekomenduoti kokią nors lietuvišką knygą jai perskaityti. Siūlau jai paskaityti istorinį romaną „Ponas Zy“ ir prižadu atsiųsti jai savo knygą... Ši kelionė buvo kupina gerų ženklų, kuriuos skaitėme lyg knygą.
Atsisveikiname su Marta Grzesiak Varšuvoje iki kitų metų turizmo „Adventur“ parodos Vilniuje, kur, tikimės, savo paviljone „CzechTourism“ agentūra kvies žmones apsilankyti Čekijoje – modernioje šalyje, kurios gamtos grožis, nepaprasta kultūra ir įdomi istorija žavi turistus iš viso pasaulio.
