Kanadoje, Islandijoje, Kinijoje gyvenęs Ž.Žebrauskas (Instagram: @bigboy_z_) dabar dirba instruktoriumi Japonijos slidinėjimo kurorte. „Kai kurie atvykėliai sniegą mato pirmą kartą gyvenime, yra labai įdomu stebėti tokių žmonių reakcijas ir pojūčius“, – apie savo patirtis čia pasakojo jis 15min. Lietuviui yra tekę dirbti ir su labai garsiais bei turtingais žmonėmis.
Pokalbyje su Ž.Žebrausku – jo įspūdžiai iš dabar pandemijos ritmu gyvenančios Japonijos, patarimai keliautojams ir prisiminimai iš įstabiosios Islandijos. „Islandija, kaip ir Azija – stotis pakeliui, bet ne galutinis tikslas. Galutinė stotelė kol kas neaiški ir pačiam vairuotojui“, – apie savo gyvenimą pasakojo keliautojas.
– Japonija Jums ketvirta užsienio šalis, kurioje įsikuriate ilgesniam laikui. Kada supratote, kad nenorite sėslaus gyvenimo Lietuvoje? Nuo ko pradėjote pasaulio pažinimą?
– Dėl pasaulio pažinimo už Lietuvos ribų esu dėkingas savo mamai. Pradėjau keliauti nuo mažens, mama pasiimdavo į keliones po Europą. Dažniausiai keliaudavome du kartus per metus, išmaišėme nemažai Europos valstybių ir jų kalnų. Žiemą mane veždavosi slidinėti, vasarą irgi į kalnus ar į pažintinę kelionę. Pirmą kartą išvažiavome į Prancūzijos Alpes, kai man buvo 8 metai. Sulaukus pilnametystės sekė kelios tranzavimo po Europą vasaros.
Turiu daug įvairių pomėgių, niekada nemėgau pilkos rutinos, turbūt visada bandžiau nuo jos pabėgti, o keliaujant pradeda pūsti nauji vėjai, emocijos ir iššūkiai. Taip pat geriau susipažįsti su savimi, tampi atviresnis ir laisvesnis. Viskas ateina per patirtis, o išėjimas už paprasto kasdienio komforto ribų yra geriausia ir neįkainojama patirtis. Man toks gyvenimo būdas yra nesibaigianti mokykla, kuri leidžia augti ir tobulėti kaip žmogui ir asmenybei. Pastaruosius 6 metus keliauju vienas. Į Lietuvą visada be galo smagu sugrįžti, bet užsibuvus tampa nuobodu.
– Japonijoje, Kinijoje, Islandijoje dirbote turizmo srityje. Ar galėtumėte palyginti turistus, su kuriais teko susidurti visose trijose šalyse? Ar pastebite skirtumų?
– Tiek į Islandija, tiek į Japonija atvyksta labai įvairūs žmonės iš viso pasaulio. Žinoma, Islandijoje vyrauja europiečiai ir amerikiečiai, kadangi ji kažkur per vidurį ir lengvai pasiekiama skrydžiais iš abiejų žemynų, bet netrūksta ir turistų iš Kinijos. Dauguma važiuoja pamatyti ledynų, vulkanų arba šiaurės pašvaistės.
Vienas labiau išsiskiriantis dalykas Islandijoje yra tai, kad didžioji dauguma turistų yra iš kitų šalių, vietiniai keliauja sau ir turizmo sektoriaus paslaugomis naudojasi mažai, tuo tarpu Japonijoje ir Kinijoje yra daugybė vietinių žmonių, kurie sudaro nemažą pajamų dalį turizmo srityje. Tiesą sakant, Kinijoje vietinių turistų yra absoliuti dauguma, kadangi šalis yra milžiniška ir turinti vieną didžiausių populiacijų pasaulyje.
Islandijoje ir Kinijoje yra tekę dirbti ir su labai garsiais bei turtingais žmonėmis. Įsimintiniausia buvo dirbti su viena garsiausių pasaulio fotografių Annie Leibovitz Islandijoj. Ji „Moncler“ darė labai įdomią fotosesiją mūsų lagūnoje, ir aš su tuometiniu bosu plukdėm visą jų komandą ir navigavom laivus, kad viskas sklandžiai pavyktų.
Šioje nuotraukoje aš dešiniame laive prie variklio pasilenkęs:
Taip pat mano laivuose buvo keli aktoriai iš „Netflix“ serialų, yra pas mus į lagūną ir kavinę užsukęs Aaronas Paulas iš „Breaking Bad“.
Islandijoje esu ir 2018 m. kalbėjęs su šalies prezidentu per rankinio mačo pertrauką tarp Lietuvos ir Islandijos. Kolegės tėvas yra Islandijos rankinio lygos pirmininkas ir taip pat pažįsta prezidentą, tad jis ir parūpino VIP bilietus, o kolegė pasikvietė mane. Prezidentas irgi buvo varžybose ir sėdėjo tik per vieną eilę už mūsų - be apsauginių ir panašių dalykų.
Per ilgąją pertrauką ėjom pasivaišint užkandžių, ir kolegė nuėjo perduoti labų dienų prezidentui nuo tėčio (islandai labai labai paprasti ir šilti žmonės, tad ir kalbėtis su šalies vadovu nėra kažkoks kosmosas kaip kur kitur pasaulyje), tuo pačiu prisigriebė mane ir pristatė prezidentui. Paspaudėm rankas, aš dar, pamenu, vienoj rankoj vištos kulšį, kitoj - alaus butelį laikiau... Pakalbėjom porą minučių apie rankinį, šiaip niekus ir grįžom žiūrėti rungtynių.
O ir pačioje Japonijoje dirbu neeiliniam vadovui. Mano dabartinis viršininkas Robelis Zemichaelis Teklemariamas yra du kartus dalyvavęs žiemos olimpiadose ir gynęs Etiopijos garbę.
– Islandija tikrai ne vienam atrodo svajonių šalis gyvenimui. Kodėl ją iškeitėte į Aziją?
– Islandija man davė begalę daug vertingos patirties ir dar daugiau nuostabių vaizdų. Tačiau joje būdamas niekada neįsivaizdavau, kad tai galėtu būti mano namai. Galbūt per daug skirtinga gamtinė aplinka, galbūt per stiprūs vėjai ir lietūs, galbūt per ramus gyvenimas ar nuolatinis vienatvės jausmas. Gali nuskambėti juokingai, bet man reikia medžių ir miško, o Islandijoj šie dalykai beveik neegzistuoja. Kartu su kolegom islandais juokdavomės, jie man vis parodydavo keletą poros metrų dydžio krūmų samanų laukuose ir sakydavo, „Va, žiūrėk, giria!“
Apskritai Europoje jautiesi esantis tarp savų sienų, taisyklių ir žmonių. Viskas pakankamai paprasta, galbūt šiek tiek per daug paprasta. Norisi didesnio iššūkio. O Azija visai kitas pasaulis, visai kitos kultūros, gamta ir klimatas. Daugiau paslapties ir atradimų.
Islandija, kaip ir Azija – stotis pakeliui, bet ne galutinis tikslas. Galutinė stotelė kol kas neaiški ir pačiam vairuotojui.
Europoje jautiesi esantis tarp savų sienų, taisyklių ir žmonių. Viskas pakankamai paprasta, galbūt šiek tiek per daug paprasta.
– Ar sunku buvo susirasti darbą Kinijoje, Japonijoje? Gal net pramokote šiek tiek kalbėti kinietiškai ir japoniškai – ar to neprireikė?
– Kadangi esu kalnų slidinėjimo instruktorius ir „outdoors“ gidas, tiek Kinijoje, tiek Japonijoje darbo ieškojau šiose srityse. Tad paieškos buvo pakankamai specializuotos, tuo pačiu ir kur kas paprastesnės nei tiesiog ieškant darbo bet kokioje srityje.
Tačiau visada įdedu daug pastangų prieš priimdamas galutinį sprendimą, nes norisi būti tikram, kad radai geriausią įmanomą variantą.
Iš tiesų Japonijoje yra labai daug slidinėjimo kurortų ir mokyklų, tad licenciją turintis instruktorius darbą gali susirasti tikrai nesunkiai. Japonija yra populiariausia kalnų slidinėjimo šalis už Š.Amerikos ir Europos ribų. Dauguma čia dirbančių užsieniečių yra iš Australijos, N.Zelandijos arba Didžiosios Britanijos. Esminis dalykas – darbo viza. Japonija ir Lietuva praeitais metais atidarė „Working Holiday Japan“ programą, aš buvau vienas pirmųjų ja pasinaudojęs. Iki šios programos patekti į Japoniją dėl darbo buvo tikrai keblu.
O su Kinija taip išėjo, kad gavau pasiūlymą iš ten esančios tarptautinės kompanijos, su kuriuo sutikau. Sunkiausia dalis buvo viza. Tai tikrai ilgas, sudėtingas ir painus procesas. Užtruko keletą mėnesių, kol viską susitvarkiau – labai daug popierizmo ir sėkmės faktoriaus. Beje, Kinijoje 2022 metais bus žiemos olimpinės žaidynės, tad šiuo metu kalnų slidinėjimas klesti, ir tai yra labai įdomi vieta būti ir matyti visą pasiruošimą žaidynėms. Vyksta didžiulės viešbučių, naujų traukinių maršrutų ir apskritai visos infrastruktūros statybos. Atsidaro daug naujų vietų, vyksta masinis bumas.
Mano darbo kalba ir aplinka yra anglakalbė, tad mokytis kiniškai ar japoniškai būtinybės nebuvo, bet išmokti keletą žodžių ar frazių, žinoma, kad pavyko.
– Papasakokite apie savo darbą Japonijoje – kuo dabar užsiimate?
– Esu slidinėjimo instruktorius Shiga Kogen kurorte, tai yra didžiausias slidinėjimo kurortas visoje Azijoje. Čia vyko dalis 1998 Nagano žiemos olimpinių žaidynių. Tuo pačiu tai ir nacionalinis parkas, kuriame pilna gyvūnų – nuo sniego beždžionių iki meškų. Gyvenu labai ramioje vietoje, gamtos apsuptyje, izoliuotoje nuo miestų. Daugiausiai dirbu su anglakalbiais klientais iš užsienio, dažniausiai tai turistai iš Singapūro, Honkongo, Australijos ir kitų Azijos bei Okeanijos šalių.
Kai kurie atvykėliai sniegą mato pirmą kartą gyvenime, yra labai įdomu stebėti tokių žmonių reakcijas ir pojūčius. Tiesa, balandžio 19 buvo paskutinė diena, kai kurortas dirbo. Sezonas baigtas. Sniego dar yra pakankamai, bet viruso situacija neleidžia tęsti veiklos.
– Kokia dabar situacija Japonijoje? Ar jūsų darbą paveikė koronaviruso pandemija?
– Situacija panaši kaip ir didžiojoje pasaulio dalyje. Per pastarąjį mėnesį, po nukeltų vasaros Olimpinių žaidynių stipriai padaugėjo užsikrėtimo atvejų. Mano darbas irgi buvo paveiktas, dauguma turėjusių atvykti užsieniečių atšaukė savo skrydžius į Japoniją, tad nuo kovo vidurio slidinėjau ir treniravausi vien tik savo malonumui.
Taip pat man buvo atšauktas vasaros darbo pasiūlymas kalnų kanjonuose.
Sniego dar yra pakankamai, bet viruso situacija neleidžia tęsti veiklos.
– Kokių priemonių ėmėsi Japonija, siekdama suvaldyti koronaviruso plitimą? Kokios nuotaikos vyrauja šalyje?
– Visai neseniai Japonijos premjeras Shinzo Abe paskelbė nepaprastąją padėtį visoje Japonijoje. Prieš tai nepaprastoji padėtis buvo paskelbta labiausiai infekuotuose prefektūrose. Tačiau kol kas neatrodo, kad Japonija labai stengtųsi su draudimais bei visuotiniu žmonių testavimu.
Yra daug rekomendacijų, ko nedaryti, bet griežtų draudimų ar karantino sąlygų – ne. Japonija ir dėl politinės struktūros bei istorijos nelabai ir gali griežtai apriboti visuomeninio gyvenimo. Kol kas viskas priklauso nuo pačių gyventojų sąmoningumo ir valstybės rekomendacijų.
– Ar kilus pandemijai nekilo minčių grįžti į Lietuvą? Nemažai Azijoje net ir jau ilgai gyvenančių lietuvių susikrovė lagaminus ir parskrido atgal.
– Visas turizmo sektorius buvo stipriai paveiktas viruso ir vasaros sezonas turi labai daug klaustukų, tad yra grįžimo variantas ir mano galvoje. Viskas spręsis per kelias ateinančias savaites.
– Kuo Japonija Jus labiausiai sužavėjo? Jeigu tektų išvykti, ko labiausiai pasiilgtumėte?
– Pagarba gamtai ir švara išties maloniai stebina. Labai svarbus rūšiavimas, čia jis aukščiausio lygio. Pavyzdžiui, plastikinis butelis yra išrūšiuojamas per tris šiukšliadėžes – kamštelis, etiketė ir pats butelis. Taip pat verta paminėti išskirtinį japonų nuolankumą.
Jeigu tektų išvykti labiausiai būtų gaila netekti galimybės pamatyti ir patirti daugiau, nei teko iki šiol.
– Japonijos virtuvė – viena įdomiausių ir labiausiai gurmanų pripažintų. Kokie patiekalai Jums labiausiai patinka? Ar yra tokių, prie kurių ten ir nepripratote? Ar apsilankęs Lietuvoje eisite į japoniškus restoranus čia?
– Aš nesu labai išrankus, tad man yra lengva mėgautis daugybe įvairaus maisto. Svarbiausia, kad maistas ir jo pagaminimas būtų kokybiškas. Turbūt labiausiai žavi japoniškas barbekiu, kai pats restorane ant liepsnos turi kepti mėsą, tikras, didelis, gardus ir kvepiantis ramenas bei sušių pasirinkimų gausa.
Lietuvoje visada apsilankydavau japoniškose, azijietiškose ir fusion restoranuose, tad neplanuoju sustoti ir toliau. Vienas dalykas, kurio nevalgau nei Japonijoje, nei kur kitur pasaulyje – wasabi ir bet kokie kiti krienai.
– Ar sunku buvo priprasti prie kitos kultūros Kinijoje, Japonijoje? Kokie didžiausi iššūkiai europiečiui?
– Kultūra tikrai labai skiriasi nuo europietiškos. Kiek esu gyvenęs Azijoje, čia viskas labiau paremta kolektyvumu, tuo tarpu Europoje pasireiškia kur kas didesnis individualizmas. Tačiau nesinorėtų generalizuoti, nes Kinija ir Japonija tarpusavyje irgi be galo skirtingos šalys. Turbūt čia niekada iki galo ir nepriprasi, jeigu esi atėjęs iš kitos kultūros, visada pastebėsi tai, ko nepastebi vietiniai ir atvirkščiai. Manau esminis dalykas – būti kantriu ir pagarbiu kultūrai, kurioje esi, ir mandagiu žmonėms aplinkui. Niekada neskubėti įvedinėti „savo“ tvarkos, tai neveikia.
– Japonai pagarsėję kaip keistenybių mėgėjai... Ar buvo dalykų, kurie Jus čia šokiravo? Kam turi būti pasirengę keliautojai?
– Kaip ir su maistu, mane šokiruoti nėra lengva, esu atviras žmogus. Kitas esminis dalykas – aš gyvenu kalnuose ir gamtoje, bendrai sudėjus esu keliavęs po „kitą“ Japoniją tik kelias savaites, kurias daugiausiai praleidau gamtoje ir mažesniuose miestuose, o garsieji keistieji dalykai yra didžiuosiuose miestuose. Į juos planavau keliauti po sezono.
Esminis dalykas – būti kantriu ir pagarbiu kultūrai, kurioje esi. Niekada neskubėti įvedinėti „savo“ tvarkos, tai neveikia.
Žinoma, teko matyti nemažai parduotuvių tik suaugusiems su labai populiaria Japonijoje pieštine manga tematika, barų ir užeigų, kurių finalinė paskirtis nėra išgerti bokalą ar kokteilį. Bet tikrai keistų ir labiau paslėptų dalykų pamatyti nespėjau. Vienas tikrai linksmas epizodas, lydėjęs visą sezoną, tai kiekvieną savaitgalį trasose labai aiškiai matomas didelis tvirto sudėjimo vyras, persirengęs anime moters su ilgais plaukais ir mini sijonu personažą bei su snieglente lekiantis greičiau ir geriau už daugumą slidininkų žemyn kalnais. Vietinė įžymybė...
Manau, kad Japonija gali būti visokia, tad jeigu keliautojai nėra pasirengę išvysti ar patirti kažko kitokio, tai jokia bėda, nes į akis šie dalykai tikrai nekrenta.
– Kalbant apie Japonijos visuomenę, nepavyktų išvengti temos apie vienatvę ir vienišumą. Sakoma, kad tai jau tampa ne tik senolių, bet ir jaunimo problema. Kokie jums pasirodė japonai? Ar jie išties tokie užsidarę?
– Japonai, su kuriais man teko bendrauti, pasirodė smagūs, besišypsantys ir labai paslaugūs. Galbūt tai tik kaukė, bet to tikrai nesijautė. Net jeigu ir neišeina susikalbėti viena kalba, jie vistiek bandys pakalbinti, paklausinėti ir pasijuokti kartu. Sutikau tikrai nemažai nuostabių ir draugiškų žmonių. Nemaža dalis buvo labai susidomėję atvykėliu iš Lietuvos, nes daugumai buvau pirmasis lietuvis, su kuriuo bendrauja. Didžioji dauguma mūsų šalį žino neblogai, ypač senoji karta, jie apie Lietuvą šneka su pagarba ir yra susidomėję dabartine padėtimi.
Manau, kad jūsų minėtos socialinės problemos tikrai čia egzistuoja, bet tikriausiai tai yra tam tikras žmonių segmentas, su kuriuo nesusidūriau. Kaip ir daugelyje pasaulio vietų, čia yra labai įvairių žmonių.
– Japonija toli gražu nėra pati populiariausia lietuvių keliautojų kryptis. Ką sakytumėte žmogui, jeigu norėtumėte jį įtikinti aplankyti Japoniją?
– Kadangi Japonija yra labai toli nuo Lietuvos, manau, kad žmogus pats jau turi turėti norą ar svajonę ten apsilankyti. Galėčiau nebent padėti įtikinti pasakydamas, jog čia galima rasti įvairiausios gamtos – ugnikalnių, džiunglių, subtropinių salų, bambukų miškų, kalnų upių ir ežerų. Galima pajausti senosios Japonijos kultūros palikimą – įspūdingas šventyklas, zen sodus, samurajų pilis. Bei patirti, ką reiškia įsilieti ir ištirpti viename moderniausių ir didžiausių neoninių šviesų pasaulio megapolių gyvenime. Viskas vienoje šalyje – Japonijoje, įdomiausioje praeities ir ateities sintezėje.
– Ar sulaukiate Japonijoje klientų iš Lietuvos?
– Deja neteko sutikti nei vieno, tačiau žinau, kad lietuviai, nors ir nedideliais kiekiais, atvyksta slidinėti į Japoniją.
Viskas vienoje šalyje – Japonijoje, įdomiausioje praeities ir ateities sintezėje.
– Šalis didelė, visko pamatyti per vieną kelionę tikrai nebūtų suspėta. Kokias vietas, patirtis, būtinai rekomenduotumėte keliautojams Japonijoje?
– Prieš vykstant labai stipriai rekomenduoju gerai atlikti namų darbus ir susidėlioti bent preliminarų maršrutą ir vietas, kurias norisi pamatyti. Pasirinkimų čia yra begalės tiek gamtos, tiek kultūros ir civilizacijos atžvilgiu. Kiekvieno poreikiai irgi skiriasi, tad svarbu žinoti, kur vyksti ir ko nori.
Pamatyti didžiosios dalies vis vien nepavyks, nes visus apriboja laikas. Kita situacija – jeigu atvyksti čia pagyventi, tada viskas lėčiau ir paprasčiau.
Kadangi mėgstu balansą, nuo savęs galėčiau rekomenduoti miesto ir gamtos apjungimą kelionėje. Neužsibūkit pernelyg ilgai vienoje vietoje, patyrinėkit kalnus, miškus, šventyklas ir galiausiai pasinerkit į didmiesčio šurmulį.
– Kokie artimiausi Jūsų planai? Ketinate likti Japonijoje? Save pristatote pasaulio piliečiu. Neįsivaizduojate savęs grįžtančio gyventi į Lietuvą?
– Planavau Japonijoje praleisti metus, tada pakeliauti po Aziją ir pradėti naują slidinėjimo sezoną kitoje šalyje. Bet šioje situacijoje viską reikia vertinti objektyviai, tad kol kas konkrečiai pasakyti negaliu.
Taip pat turiu planų porai ateinančių metų. Galvoje – keletas europiečiui ne visai standartinių, bet labai įdomių vietų per kelis žemynus, kur norėčiau praleisti daugiau laiko ir padirbėti kalnuose.
Galbūt kada grįšiu gyventi ir į Lietuvą, nesu kategoriškas. Maišau pasaulį, kol jaučiu malonumą ir turiu vidinę varomąją jėgą. Kai to nebeliks – kodėl gi ne. Gaila, tik kalnai pas mus neužaugs.