Navigacija sakė, kad kelionė automobiliu iš Meino valstijos iki vakariau esančio Niagaros krioklio turi trukti aštuonias su puse valandos. Taigi, galvojome, atsikelsime anksti, nuvažiuosime iki krioklių, viską pamatysime, pernakvosime ir kitą dieną grįšime į Meiną.
Gražus planas pradėjo žlugti tik užgimęs, nes, kaip visada – atsikėlėme vėlai, išvažiavome dar vėliau ir net važiuojant navigacijos numatytu laiku jau nebūtume spėję pasiekti Niagaros iki tamsos. Žodžiu, mamos automobiliu iš Portlando išvažiavome neskubėdami ir atsipalaidavę.
Netrukus pamatome, kad šis linksmas važiavimas gerokai užsitęsia. Jau važiuojame penkias valandas, o dar nėra nė pusės kelio. Linksmybės po truputį blėsta. Mūsų vairuotojas Rexas, mano manymu, važiuoja gerokai per lėtai. Reikalauju, kad leistų man vairuoti. Rexas pasimarksto kaip kurmis, ir mes apsikeičiame.
Pradeda temti, lynoti, greitkelyje automobilių daugėja ir vairuoti darosi sunku. Visgi šiaip ne taip pasiekiame JAV pabaigą. Kažkiek užtrunka pervažiuoti sieną. iš viso mūsų kelionė trunka apie dvylika valandų, ir apie vidurnaktį pagaliau pasiekiame Niagaros Folso miestą Kanadoje.
Niagaros krioklių pavadinimas kilęs iš Niagaros upės, tekančios tarp Ontarijo ir Erio ežerų. Niagaros krioklys skiria JAV ir Kanadą, atlikdamas natūralios valstybės sienos funkciją. Abiejose upės-sienos pusėse yra pastatyti miestai dvyniai, kurie vadinasi taip pat – Niagara Folsas.
Abu miestai yra pakankamai nauji ir daugiausia gyvena iš pajamų, gautų iš Niagaros krioklių pažiūrėti atvykusių turistų. Kaip matome, galvodama pavadinimus naujiems miestams nė viena pusė per didele fantazija nepasižymėjo. Ir miestus pastatė taip, kad vargšas Niagaros krioklys, anksčiau buvęs laisvas kaip vėjas, dabar krinta tiesiog miesto centre visiškai neturėdamas privatumo, nes jį dieną naktį iš visų pusių stebi miestiečiai ir svečiai.
Patį Niagaros krioklį sudaro trys kriokliai – Pasagos krioklys, Nuotekos šydo krioklys ir Amerikos krioklys. Amerikos ir Nuotakos šydo kriokliai krinta JAV teritorijoje, o pačiu didžiausiu ir įspūdingiausiu Pasagos kriokliu dalijasi abi valstybės. Dėl tokio išsidėstymo stebėti krioklius geriau iš Kanados pusės, nes tada jie matomi visi trys.
Nenuostabu, kad kanadietiškas Niagara Folsas yra kiek didesnis, populiaresnis ir šiaip patrauklesnis akiai nei jo amerikietiškas dvynys. Naktį jis spalvotai šviečia tarsi Las Vegasas. Jame pastatyta galybė viešbučių, lošimo namų, parduotuvių, restoranų ir kitų pramogas turistams siūlančių įstaigų. Miestas puikiai išnaudoja turistų srautus ir daro iš jų pinigus.
Mane tik gerokai nustebino, kad tokiame iš krioklio pajamas semiančiame mieste paties Niagaros krioklio stebėjimas yra visiškai nemokamas. Vaikščiok sau krantine ir grožėkis kiek širdis geidžia nemokėdamas nė cento. Kita vertus, gal būtų kiek ir perspausta, jei kanadiečiai kažkokiu būdu užtvertų upės krantinę ar kažkaip blokuotų vaizdą, kad negalėtum nesusimokėjęs pamatyti krioklio.
Atvykę naktį, sumetėme daiktus viešbutyje ir išlėkėme žiūrėti naktinių krioklių. Šis sprendimas buvo geras, nes naktį kriokliai apšviesti ir dieviškai gražūs. Mūsų bendrakeleivis Rexas sutingo ir pasiliko viešbutyje. Jis jautėsi pasielgęs protingai, kol ryte nepamatė mūsų naktinių nuotraukų. Tuomet akivaizdžiai surūgo ir kurį laiką su mumis nekalbėjo.
Iš mokamų paslaugų bene populiariausia, kainuojanti apie 20 JAV dolerių, yra plaukimas Niagaros upe iki Pasagos krioklio ir jo stebėjimas iš apačios. Laivas priplaukia gana arti, bet ne pernelyg, kad krintantis vanduo jo neapverstų. Laivu plaukė tik Rexas ir po pramogos springdamas dievagojosi, kad tai geriausiai jo gyvenime išleisti pinigai. Žinant, kaip amerikiečiai moka pagražinti dalykus, aikčiojimas dėl geriausiai išleistų pinigų gal ir buvo kiek perdėtas, bet kad vaizdas nuostabus – abejoti nereikėtų. Ir dar manau, kad jis taip aikčiojo vis dar jausdamas apmaudą dėl pramiegoto naktinių krioklių vaizdo.
Atėjus prie Pasagos krioklio, gali prireikti neperšlampamų drabužių. Vandens purslų debesys būna tokie, kad dengia saulę. Jei vėjas pūs į jūsų pusę – permirksite kiaurai. Atrodo, oras giedras, šviečia saulė, o ant tavęs lyja. Turistų informacijos centras, pastatytas prie pat krioklio, yra merkiamas lietaus dieną naktį. Kiek jis taip išstovės nesugriuvęs, kažin?
Labai geras jausmas yra prieiti prie pat Pasagos krioklio vandens kritimo vietos. Žiūrint į tą greitai tekantį ir tuoj nukrisiantį vandenį, net šiurpuliukai per odą eina. Skaičiau, kad buvo visokių bandymų įveikti krioklius statinėse, bet ne visi jie baigėsi sėkmingai.
JAV ir Kanadą Niagaros Folso mieste jungia Vaivorykštės tiltas. Juo galima kirsti valstybių sienas tiek automobiliu, tiek pėsčiomis. Mes į Kanadą įvažiavome per kiek toliau už miesto esantį pasienio postą, o į JAV grįžome miestu.
Abiem kartais eilių pasienyje nebuvo, ir sienų kirtimas neužtruko. Tik važiuojant pirmyn Kanados pasienietis buvo piktas, įtarus ir priekabus. JAV pusėje jokių nesklandumų apskritai nekilo. Turbūt kanadiečiai jaučia jaunesniojo brolio sindromą ir nori susireikšminti bei pasimaivyti prieš užsieniečius. Amerikiečiai, kiek teko su jais bendrauti, dažnai į dalykus žiūri paprasčiau ir nedaro problemų ten, kur jų iš tikrųjų nėra.
Malonu buvo grįžti į JAV. Taip sakau ne dėl to, kad nepatiko Kanadoje, o todėl, kad man šiaip visada malonu grįžti į JAV.
Manau, kad norint neskubant pasimėgauti Niagara Folso siūlomais džiaugsmais jame reikėtų praleisti bent dvi dienas. Tą supratome tik atvažiavę, todėl atsisakėme ankstesnių planų pasigrožėjus kriokliu visą dieną važiuoti atgal į Meiną. Pabuvome Kanadoje iki vakaro ir grįždami stojome nakvoti Niujorko valstijos sostinėje Olbanio mieste. Čia gimė nauja idėja – į Meiną grįšime vėliau. Dabar vyksime aplankyti miestų miesto ir pasaulio sostinės – Niujorko.