Beveik mėnesį keliaudami po Mianmarą stengėmės išragauti kuo daugiau visokių vietinių gardėsių: valgėme gatvėse, pekelėse, turgavietėse, vis dairydamiesi, kur vietiniai rikiuojasi – juk ten būna ir skanu, ir šviežia.
Mianmariečių, kaip ir kitų Pietryčių Azijos gyventojų, raciono centre – ryžiai. Kaimuose ši Mianmaro „duona“ valgoma net tris kart per dieną: pusryčiams – su keptais kiaušiniais ar trintu avokadu, pietums ir vakarienei – su šviežiomis bei troškintomis daržovėmis ir mėsa.
Tiesa, pastarosios patiekiama ypač nedaug, mat ji labai brangi. Mianmariečiai patys retai augina gyvūlius pjovimui, o importuoja mėsos labai nedaug.
Tik atvykus į Mianmarą, kai to dar nežinojome, gatvėje prisėdome pietų – gavome kalną ryžių, daug šviežių daržovių bei vos matomus du gabalėlius vištienos.
„Čia lyg alkanam tigrui duotų vieną šprotą ir dar lieptų dalintis...“ – tempė lūpą Gytis.
Paprašius dar vienos vištienos lėkštelės, ją atnešęs berniukas įspėjo, kad ji kanuos beveik tiek pat, kiek visas patiekalas. Abu pagalvojome, kad pasigirdo ir kainos paklausėme dar kartą, o gavę tą patį atsakymą, burbtelėjome, kad mus, matyt, apgavo.
Tačiau vėliau įsitikinome, kad mėsos mėgėjų Mianmaras nelepina, ir ji čia tikrai labai brangi.
Prie savo pietų ar vakarienės visada gaudavome žalios arba ryžių arbatos, nedidėlę lėkštelę sriubos bei žuvies padažo mirkyti šviežioms daržovėms. Žuvies padažas gaminamas iš vieno populiariausių Mianmaro prieskonių – žuvies arba krevečių pastos ngapi.
Ja dažnai gardinamos ir troškintos daržovės bei sriubos. Deja, mūsų ngapi nesužavėjo – iš pradžių galvojome, kad pripras skonio receptoriai, bet vėliau tekdavo apuostyti visus puodus, kad įsitikintume, jog šio prieskonio nėra pridėta.
Įdomiausi patiekalai
Mianmare išragavome ne vieną autentišką patiekalą, tačiau kelis galime išskirti kaip pačius įdomiausius. Liksmiausia tai, kad juos aptikome visiškai netyčia. Pavyzdžiui, garuose verdamus ryžių blynelius.
Apie karštus sūrius (Moun pyar thalet) arba saldžius (Bein moun) ryžių blynus girdėjome iš kelių Mianmare sutiktų keliautojų bei skaitėme kelionių knygose – visur minima, kad paragauti jų būtina.
Vieną vakarą Jangono turguje aptikę moteriškę maišančią blynų tešlą, pagalvojome, kad čia bus garsieji blynai. Paprašėme mums iškepti po vieną ir stebėjomės, kai idėjusi juodo įdaro, moteris blynus virė garuose.
Skonis buvo fantastiškas – trapus ryžių apvalkalas su saldžia juodųjų pupelių koše pradžiugintų kiekvieną smaližių! Po kelių dienų supratome, kad mus sužavėjo kitas patiekalas.
Karštieji sūriai žymiai didesni, kepami keptuvėje ant labai karštos ugnies ir pagardinami arba avinžirniais ir druska arba kokoso drožlėmis bei kondensuotu pienu. Nors pastarieji kepiniai irgi buvo labai gardūs, neprilygo mūsų garinių blynelių atradimui.
Kitą gardėsį atradome, kai karštą popietę žingsniavome Jangono gatvėmis apžiūrėti ten esančių šventyklų. Buvome ir ištroškę ir išalkę, todėl dėmesį patraukė itin gaiviai atrodanti sriuba – ledinis kokosų ir kondensuoto pieno mišinys, pagardinamas vyšnių bei persikų žele bei salžios duonos riekele.
Abu juokėmės, kad čia kaip mūsų numylėti šaltibarščiai – nors ir kiek netikėtas ingridientų derinys, tačiau gardu be galo.
O štai bananų žiedų salotas ragavome, kai būdami senovinių šventyklų papuoštame Bagane pakelėje sustojome pavakarieniauti vienoje užeigėlėje.
Maistas pasirodė be galo gardus – nors valgėme tik ryžius su daržovėmis, bet jos taip gardžiai buvo pagamintos, kad šeimininkei žėrėme komplimentus.
Raustelėjusi moterėlė šypsojosi, o vėliau į virtuvę išskubėjo. Mes susigėdome – gal nepatogiai jaustis privertėme... O ji po kelių minučių grįžta su lėkštele – nutarė mus bananų žiedų salotomis pavaišinti.
Netylančios turgavietės
Turgavietės – neatsiejama Minamariečių gyvenimo dalis. Ten dažnai prasideda ir baigiasi diena, leidžiamos kaitrios popietės, vyksta susitikimai ir net miegama, kai paskutiniai prekeiviai susipakuoja savo gėrybes.
Visi Mianmaro miestai ir miesteliai turi bent po vieną turgavietę – gyvenimas čia verda nuo ankstyvo ryto: apie 4 val. pirmieji prekeiviai jau dėlioja vaisius ir daržoves, o po kelių valandų pasirodo žvejai su ankstyvu laimikiu.
Turgavietės centre – kunkuliuojantis didžiulis puodas su žuvies sultiniu, o aplink susėdę prekeiviai prie to sultinio siūlo pačių įvairiausių formų ryžių makaronų.
Šis sultinys mohinga – vienas populiariausių patiekalų pradėti dieną. Netoli turgavitės centro galima surasti ir kavinukę ant ratų su keliais plastikiniais staliukais, kur galima paskanauti mianmarietiškos kavos – tai nedidelis kiekis nestiprios kavos su labai daug sutirštinto pieno – tikras džiaugsmas smaližiams.
Nors landžioti po turgavietės užkaborius, ieškoti įdomybių ir bendrauti su prekeiviais tikrai smagu, tai neprilygsta tai jausmui, kai apsiprkti atlydi vietinį žmogų.
Vieną rytą, netoli Inle ežero, gavome progą po ten esančią turgavietę pavaikštinėti su vietiniu vyruku, kuris mums pasakojo apie tionykščius vaisius ir daržoves, aiškino kokius patiekalus iš jų gamina bei kaip juos valgo.
Rytmečio džiaugsmas, kinietiškų garstyčių lapai, kepinti bambukų stiebai, marinuoti žaliosios arbatos lapeliai – tai tik maža dalis niekad neregėtų ir negirdėtų ingridientų, su kuriais tą dieną susipažinome.
Priėję prieskonių skyrelį, pagal kavpus spėliojome, kuo gi mianmariečiai pagardina savo valgius, – atpažinome ciberžolę, cinamoną, kardamoną, maltą papriką. Tačiau kai akis užkliuvo už baltų, į druską panašių drožlelių, sužiurome į savo kompanijoną, o jis tik šyptelėjo ir paaiškino:
„Čia super prieskonis arba MSG (MonoSodium Glutamane). Juo pagardintas bet koks patiekalas bus dešimt kartų gardesnis. Geros šeimninkės labai didžiuojasi, kad jo nenaudoja, mat sugeba puikiai skonius suderinti“.
Nebijokite domėtis ir ragauti
Per kelis mėnesius trunkančią mūsų kelionę spėjome įsitikinti, kad šalies virtuvė, kaip ir jos kalba, neatsiejama kultūros dalis. Sūlome ir jums keliaujant pajusti vietinę virtuvę – domėtis, kaip gamina ir valgo vietiniai žmonės, kokius produktus naudoja, kaip juos apdoroja.
Stenkitės plėsti akiratį ir priartėti prie vietinės kultūros: prisėskite pietų ant nepatraukliai atrodančių mažų plastikinių kėdučių dulkėtoje gatvėje, užkalbinkite šalia sėdintį vietinį bei pagirkite šeimininkę, jei buvo skanu.
Pažadame, patirsite ne vieną nuotykį ir parsivežite nuostabiausius kelionių įspūdžius.
Jeigu visgi neramu dėl vietinių maisto bakterijų, išgerkite šiek tiek stipraus alkoholio po valgio, kol skrandis apsipras, – mums padejo. Skanaus!
Kita mūsų stotelė – savo istorija užbūręs Vietnamas. Čia tarp turistų išmintų takų ieškome neturistinių pramogų bei pažinti tikrąjį Vietnamą.
