Taip pat buvo smalsu, ar vietnamiečiai tebejaučia kartėlį ten pusšimtį metų karaliavusiems prancūzams, ar griežia dantį ant šalį nualinusių amerikiečių, ar tikrai Vietnamo pietūs skiriasi nuo šiaurės. Galiausiai, kokia ta, taip išgirta, vietnamietiška virtuvė.
Šiauriečiai mato mažiau saulės, todėl šypsosi rečiau
Vietnamo pažinimą pradėjome nuo šiaurinės šalies dalies – čia mus pasitiko lietus, šaltis, stiprus vėjas ir rūškani veidai. Žmonės atrodė santūrus ir kiek užsidarę, kartais išspaudžiantys vangų šypsnį.
Nutarėme pasinerti į istoriją, kad sužinotume, dėl ko nuo šiaurės vietnamiečių veidų dingo taip Pietryčių Azijai būdinga šypsena.
Muziejai, istoriniai objektai, tokie kaip senovinė hinduistų šventykla My Son, šventyklų kompleksas Marmuriniuose Kalnuose, požeminiai tuneliai, kur karo su JAV metu slėpėsi sukilėliai – tikrai verti dėmesio. Tačiau jie dažnai būna sausakimši.
Žmonės šiaurėje mato mato mažiau saulės, todėl tiek ir nesišypso, – atsakė Kim į mūsų klausimą apie rūškanus žmonių veidus.
Kad išvengtume organizuotų brangių turų bei spūsčių, keldavomės su saule (kai dauguma turistų dar saldžiai pūsdavo į ūsą), sėsdavome į vietinį transportą ar keliasdešimt kilometrų mindavome dviračiais.
Taip pat atradome, kad verta vietinių paklausti, gal yra kitas įėjimas į objektus?
Paprastai toks yra, tik turistams nerekomenduojamas, nes būna toliau ir „neišpuoštas“ (pavyzdžiui, veda per dulkėtus keliukus).
Aplankytos vietos, pakeliui sutiktų vietinių pasakojimai, rastos knygos bei internetas padėjo susidaryti žymiai geresnį šalies, jos žmonių bei papročių paveikslą.
Tačiau‚ visus taškus ant „i“ padėjo sudėti su mumis dieną praleidusi vietinė studentė Kim, kuri savanoriauja nemokamų vaikščiojimo turų centre.
Susidarėme įspūdį, kad vietnamiečiai negyvena praeitimi – amerikiečiai čia vieni dažniausių svečių, prancūzus pasitinka čia veikianti ne viena prancūziška kavinė, o vietiniai (ypač jaunimas) labiau linkę diskutuoti apie dabartinę socialistinę šalies santvarką ir jos pliusus bei minusus.
Žmonės Vietnamo šiaurėje konservatyvesni, bet jie mato mato mažiau saulės, todėl tiek ir nesišypso, – atsakė Kim į mūsų klausimą apie rūškanus žmonių veidus.
Priešingybė šiaurei – Vietnamo pietūs
Karščiu alsuojantys, pilni šypsenų ir rusiškai kalbantys – taip mus pasitiko Vietnamo pietinės dalies gyventojai.
Aplankę istorinį miestą Hue, patraukėme į pietų pusę ir laimingi slėpėme striukes ir lietaus gaubtus giliai kuprinėse – čia kasdien lepino saulutė, o švelnus vėjas tik lengvai atgaivino.
Vietnamo pietūs pasitiko sultingais vaisiais: papajos, mangai, ananasai, žvaigždiniai obuoliai – kaimelių turgeliuose vos už kelis dolerius smaguriai džiaugsis pilnais maišais gėrybių.
Daugiau sužinoti apie vietnamietiškus vaisių auginimo ypatumus lindome gilyn į pietus ir mūsų kita stotele tapo Mekongo upės delta.
Čia apsistojome pas poną Tajų, kuris gimęs ir augęs deltoje, tuo labai didžiuojasi ir su didžiule aistra pasakojo apie kasdienius čionykščių žmonių darbus bei gyvenimą.
O jis čia atrodo ramus ir idiliškas – vaisių apsuptyje, gigantiškų lapų pavėsyje darbas užverda jau ankstyvą rytą, tačiau pietų metu ima siūbuoti hamakai su snaudžiančiais vietiniais.
Ūkiuose – vaisių rojus ir amerikiečiams užauginta žuvis
Vieną rytą Tajus mums pasiūlo į deltos gyvenimą pažvelgti iš arčiau: lyg gyvačiukais vingiuojančiais takeliais keliavome po kokosų bei bananų giraites, raškėme nuo medžio iki tol neregėtus vaisius – rambutanus, gardžiavomės saldžiu prieš akis pjaustomo stambiojo duonmedžio (angl. jackfruit) kvapu bei skanavome ambarelas.
Atradome ir kakavmedžių. „Oho, net ir šokoladą čia gaminate?“ – nustebę klausėme Tajaus, kuris suskubo nuraminti:
– Oi, ne! Kakavos pupeles mes parduodame. Mums patiems patinka baltas minkštimas, kuris supa pupeles. Jis tikras delikatesas!
Prie vieno iš keltų per upę pamatome didžiulį rezervuarą su, matyt, daugiau žuvų negu vandens.
„Čia amerikiečiams žuvis augina, – paaiškina Tajus, – mes tokių nevalgome, neorganiškos, juk matote kaip jas augina, o ir šeria specialiu maistu, kad greičiau augtų.“
Vietnamo pietuose mus itin stebino Rusijos ženklai: akys vis užkliūdavo už rusiškų reklamų, parduotuvių pavadinimų, o vietiniai kartais net iš tolo šaukė „Privet!“ (rus. labas).
Vietnamietiškos virtuvės ypatumai: gyvatiena, varliena ir vėžliena
Daug teko girdėti, kad Vietnamo virtuvė nė kiek nenusileidžia garsiesiems Tailando patiekalams. Po kelionės po šią šalį tą patvirtinti galime ir mes.
Vietnamo virtuvės pažiba – jautienos sriuba su plokščiais ryžių makaronais Pho Bo. Jos nesunkiai rasite visoje šalyje, tačiau šiaurėje valgyta Pho Bo labai skirsis nuo pietuose skanauto šio patiekalo.
Šiaurinėje šalies dalyje, dar nepriėjus šeimininkės stendo, nosį jau iš tolo kutena švelnus kardamono, cinamono ir gvazdikėlių kvapų ansamblis.
Čia sriuba bus patiekta su keliomis skiltelėmis žaliųjų citrinų, čili padažu bei aliejuje virta duonele.
Pietuose Pho Bo kiek paprastesnis, vienintelis prieskonis tėra pipiras, tačiau vietoj duonelių patiekiama dosni lėkštė salotų.
Pusryčiams nesunkiai rasite keptų kiaušinių Opla – jie patiekiami karštoje keptuvėlėje su dar skystu tryniu, kad galima būtų lyg į kokį padažą mirkyti duoną.
Blynų mėgėjai taip pat nenusivils, tiesa, kaip ir galima tikėtis Azijoje, jie čia maišomi iš ryžių miltų bei valgomi ne su uogiene, bet su aštriu žuvies padažu.
Autentiškų patiekalų mėgėjams siūlome paragauti sraigių sriubos Bun Oc, vėžlienos (ypač šiaurėje) bei vietnamietiškų pyragėlių Vietnamese Cake. Ne, su pyragais šis patiekalas nieko bendra neturi – tai lipnių ryžių ryšulėlis su per vidurį įvyniotomis krevetėmis.
Pas jau minėtą poną Tajų paragavome ir dar kelių vietnamietiškų delikatesų – gyvatienos ir varlienos. Savo paskutinį vietinį delikatesą ragaujame su mus aplankiusiais draugais Tadu ir Rūta.
„Negi liksite neparagavę neišsiperėjusių virtų kiaušinių – jie man patys mėgstamiausi! – bando mus įkalbėti Kim. – Galit žąsų ar vištų. Labai skanūs.“
Padėkoję ir atidėję šį delikatesą kitam kartui klausiame Kim, koks skonis?
„Kaip kiaušinio ir paukštienos kartu sudėjus. Nesijaudinkit, paukščio beveik nesimato, na nebent akytę galit rasti, jei pasiseks“, – mandagiai paaiškina naujoji draugė.
Po tokio pristatymo Gytis su Tadu jau lupa po kiaušinį, o mes su Rūta nerimastingai susižvalgome. Po kelių padrąsinimų irgi lupame savuosius. Man „pasiseka“: tik pralupus lukštą į mane žvelgia juodas taškelis.
Dedu į burną, bet galvoje nenustoja suktis mintis apie visai netrukus laukiančią 16 valandų kelionę autobusu į Kambodžą...
Kiti mūsų įspūdžiai – iš laukinės Kambodžos, kur mokomės virti skruzdžių sriubą, naktį gaudyti varles, pasigaminti puodą iš bambuko stiebo bei kitaip išgyventi džiunglėse.
