Štai kodėl buvau taip nustebęs, kai pirmą kartą apleistame mieste išgirdau tą šiurpą keliantį, mechaninį garsą. Jis buvo girdimas visur, kartojosi periodiškai ir priminė siaubo filmų garso takelio epizodą.
Ėmiau klausti aplinkui stovinčių žmonių, ar jie girdi tą patį. Niekas nieko negirdėjo, kol nepaprašiau nutilti ir įsiklausyti. Po kelių minučių keista melodija vėl sklido apleistomis gatvėmis ir dabar ją girdėjo visi.
Jis buvo girdimas visur, kartojosi periodiškai ir priminė siaubo filmų garso takelio epizodą.
Tačiau garso šaltinis buvo per toli, jog pavyktų įrašyti mobiliuoju telefonu. Ėmėme klausinėti vietinių, iš kur šie garsai, kokia jų paskirtis, tačiau konkretaus atsakymo negavome.
Vieni taip ir neįstengė išgirsti iš tolumos sklindančio „mechaninės Sirenos balso“, kiti tiesiog spėliojo, ar juokavo.
Pavyzdžiui, Černobylio zonoje dirbantis Genadijus įsiklausęs prisiminė garsųjį serialą „The Walking Dead“, kurio pagrindiniai veikėjai, regis, buvo sukonstravę panašų garsą skleidžiantį įrenginį skirtą vilioti klajojantiems zombiams. Gardžiai pasijuokėme ir tiek.
Vakare, visai sutemus, garso nebegirdėjome. Pamėginau papasakoti Černobylio zonoje seniausiai dirbančiam Sergėjui, ką girdėjau dieną.
Regis, jis nelabai suprato, ką turėjau omenyje, tačiau vos tik man paminėjus žodį „fenomenas“, jis prisiminė asmeninį nuotykį Černobylio kapinėse.
Vieną naktį Sergėjui teko pėsčiomis keliauti per visą Černobylio miestelį į butą, kuriame jie su žmona gyvena, kol dirba savo pamainą zonoje.
Jis nusprendė kirsti kampą ir, užuot ėjęs gatvėmis ar pramintais takais, pasuko per apleistas Černobylio kapines.
Sergėjus neturėjo jokio prožektoriaus, kelią švietė tik mėnulis. Staiga iš už krūmų išlindo neregėtas sutvėrimas. Gal šuns dydžio, bet plikas. Stovėjo ant dviejų kojų, beveik kaip kengūra.
Akys buvo siauros ir tamsios. Padaras buvo vos už 5 metrų nuo Sergėjaus, tad vyras susizgribo savo telefono, kad galėtų jį nufilmuoti. Tačiau per tą laiką baidyklė pabėgo. Grįžęs namo Sergėjus viską papasakojo savo žmonai, o ši sakė, kad anądien per žinias matė reportažą, esą Ukrainoje buvo pastebėta čiupakabra – mistinis gyvūnas. Taigi, dabar Sergėjus įsitikinęs, kad matė tikriausią čiupakabrą.
Kai kitą dieną mėginau pajuokauti apie tai, jam tai akivaizdžiai nepatiko.
Sužinojęs apie Černobylio zonos čiupakabrą, bet taip ir neišsiaiškinęs šiurpaus garso šaltinio, tą kartą išvažiavau iš evakuotos zonos. Tačiau grįžęs namo ėmiau ieškoti informacijos, visaip aprašinėdamas tai, ką girdėjau, internetiniams paieškos varikliams.
Pavyko išsiaiškinti apie JAV vykdomą jonosferos tyrimų programą HAARP. Ir tai, kad grupelė sąmokslo teorijų mėgėjų įsitikinę, jog HAARP, tai slaptas -akustinis ginklas, kurio paskirtis plauti žmonių smegenis.
Paslaptis atskleista
Kitos kelionės į Černobylį metu, vos numetęs kuprinę nakvynės vietoje, paprašiau vairuotojo sekti paskui keistąjį garsą. Važiavome pagrindine Černobylio gatve, tuomet stabtelėjome, pasiklausėme ir pasukome į dešinę, Školnaja gatvės kryptimi.
Dar keli šimtai metrų pro apleistas trobas ir krūmynus, kol galiausiai kelias baigėsi. Čia išlipome iš automobilio ir ėjome link stiprėjančio garso.
Ant blokų viršaus nutiesta spygliuota viela. Buvo akivaizdu, kad aparatas saugomas ir prižiūrimas. Jo skleidžiamas garsas čia buvo dar šiurpesnis, nei kur nors Černobylio pakraštyje.
Prasibrovę pro šakas ir aukštą žolę priėjome nedidelį, baltai išdažytą gelžbetonio statinį. Tai buvo paprasčiausi betoninės tvoros blokai, sustatyti kvadratu, kad suformuotų uždarą 10x10 metrų plotą.
Ant blokų viršaus nutiesta spygliuota viela. Buvo akivaizdu, kad aparatas saugomas ir prižiūrimas. Jo skleidžiamas garsas čia buvo dar šiurpesnis, nei kur nors Černobylio pakraštyje.
Atidžiau apžiūrėjęs objektą, supratau, kad tai kažkoks tyrimų įrenginys. Juolab, kad visai netoliese veikia Černobylio gamtos tyrimų stotis.
Logiško paaiškinimo apie šį keistą daiktą sulaukiau ne iš vietinių ukrainiečių, bet iš atsitiktinai sutiktų lietuvių. Pasirodo, Černobylio zonoje jau kurį laiką dirba viena lietuvių įmonė vykdanti fizikinius radiacinės taršos tyrimus.
Pietaujant vietos valgykloje šios įmonės fizikai paaiškino, kad mane sudominęs aparatas ne „zombių atbaidymo mechanizmas“, o meteoradaras. Tiksliau akustinis skaneris, kuriuo tiriami tam tikri atmosferos sluoksniai.
Aparatas skleidžia tą įkyrų garsą, kuris pasiekęs tam tikrą atmosferos sluoksnį grįžta atgal ir yra matuojamas, siekiant nustatyti įvairius meteorologinius reiškinius.
Tai – šeštasis ciklo „Savanoriai į Černobylį“ tekstas. Visus juos rasite čia.
