10236 Charing Cross Road. Tokią nuorodą gavęs GPS vedlys atvingiuos jus prabangaus Los Andželo rajono kalvomis iki aukštų juodų vartų. Kairėje stūkso didelis granito luitas su įmontuotu garsiakalbiu. „Labas rytas, pas ką atvykote?“ – sudžeržgia vyriškas balsas iš akmens. Paaiškinu, kad manęs jau laukia ponia Charlotte, kuri mums aprodys garsiojo dvaro valdas. Pasitikrinęs mūsų vardus ir pašlaminęs popieriais nematomo balso šeimininkas atveria aklinus vartus.
Siauras kelias suka į dešinę ir kyla į kalną. Virš galvų – seni vešlūs medžiai, už jų – tarsi manikiūro žirklėmis nušienautos vejos. Mašiną paliekame tiesiog po Hefo langais – iš anksto buvome įspėti, kad šeimininkas tvarko reikalus Las Vegase, todėl mus lydės jo pirmoji asistentė. Mums pasisekė – per metus tokių ekskursijų „Playboy“ sodyboje surengiama mažiau nei 20. Juolab, tokiu metų laiku – užsukome per patį pasirengimą Helovino vakarėliui.
Norite nuogų panų?
Iškart buvome įspėti nefotografuoti šeimininko merginų, kurios nenori, kad jas kas nors matytų privačioje aplinkoje. Užtat visa kita – prašome. Charlotte, šarminga linksmų plaučių moteriškė, pasisveikinusi lietuvišku „Labas“, mirktelėjo akį ir išsitraukė baltą lapą su mūsų kalba užrašyta fraze: „Ar nori pamatyti nuogų panų?“. Tuomet nusijuokusi paaiškino, kad jos draugė yra lietuvių kilmės, todėl išgirdusi apie svečius iš Lietuvos paruošė mums staigmenų. Įteikia mums po mineralinio vandens buteliuką su garsiojo triušio galva ir pakviečia apžiūrėti žymųjį dvarą.
Pirmiausia, kas krinta į akis – angliškos sodininkystės kultūra, aiškiai paveikusi šių namų šeimininką. Tujos ir kiti spygliuočiai iškarpyti taip, tarsi čia kažkur aplink šlaistytųsi pats Edvardas Žirkliarankis. Dviejų hektarų sklype išties yra į ką pasidairyti, net jeigu užrašas ant lapo buvo tik pokštas.
Gotiško Tudorų stiliaus namas, kurį H.Hefneris prieš 40 metų nusipirko už milijoną dolerių, dabar vertas penkiasdešimt kartų daugiau, bet didžiausia jo vertė – ne pinigai, o istorija, čia pabuvojusių žmonių palikti pėdsakai. Nuo Andy Warholo ir Elviso Presley iki visų žymiausių šių laikų aktorių, režisierių, kitų menininkų.
Tujos ir kiti spygliuočiai iškarpyti taip, tarsi čia kažkur aplink šlaistytųsi pats Edvardas Žirkliarankis.
Tačiau metai, kad ir kokie spalvingi, bėga, šeimininkas sensta, o dvaras – kartu su juo. Tos slegiančios metų naštos neužmaskuoja net sodininkų ir tarnų armija, šmirinėjanti žaliose valdose ir pilko kalkakmenio pastatuose. „Teri. Mano mylima beždžionėlė. 1969–2002“ – liudija antkapio užrašas vejoje. Čia gyvena daug žvėrelių, kuriuos globoja Hefo pasamdyti tarnai, o kartais – ir jis pats.
Ropliai ir moliūgai
Charlotte su pasididžiavimu rodo mums beždžionių narvus, ant varinių žiedų už grotų besisupančius Kosta Rikos tukanus ir Amazonės baseino aras. Krūmuose krebžda balti triušiai, čeksi sodininko žirklės, klykteli povas. Įkyriai spygauja beždžionės, energingai tvatindamos užtvaros virbus. Tiesiog kažkoks privatus zoologijos sodas, o ne erotikos muziejus.
Dar keli pastatai. Vienas dunkso po didžiuliu platanu. Prie durų – keli didžiuliai moliūgai. Čia gyvena mėnesio merginos, o už jų miegamojo sienos įrengtas terariumas ropliams. Pas merginas negalima, o štai apžiūrėti iguanas – mielai prašom. Čia inkubatoriuje šildomi jų kiaušiniai, o štai ir patys driežai – gražūs, linksmi, nerūpestingi – tikri kaliforniečiai.
Hefo dvare nuolat gyvena 3–4 merginos. Dienos jų – nerūpestingos, svarbiausias uždavinys – rūpintis savo grožiu. Galima po sodą vedžioti mažus šunelius, maudytis garsiojo groto baseine, arba degintis nesibaiminant pašalinių žvilgsnių – tokie kaip mes į sodybą retai užklysta.
Lemtingi penki doleriai
Štai žaidimų kambarys su dideliu biliardo stalu, žaidimų automatais ir gausybe dovanų, įteiktų, atsiųstų šeimininkui, kuris pats jau nepamena, kas ir kada jam tuos daiktus paliko. Garbingiausioje vietoje – didelis penkių dolerių plakatas su H.Hefnerio atvaizdu ir užrašu „Esquire“. Jis simbolizuoja sumą, kurios prieš daugelį metų jaunasis Hefas prašė šio vyrų žurnalo redaktoriaus pakelti jam algą. Gavęs neigiamą atsakymą supyko, metė darbą ir įkūrė „Playboy“. Prie kito namo durų – žvaigždė su H.Hefnerio pavarde. Tai – kopija iš Holivudo šlovės alėjos.
Tolumoje šmėkšteli kelios „pleimeitės“, bet skubiai neria į Hefo apartamentus. „Jos nepasidažiusios, drovisi“, – šelmiškai akį vėl mirkteli mūsų palydovė.
Tikrosios linksmybės įvyks netrukus mums išvykus. Vyrukai iš balto furgono iškelia dar vieną monstrą – žvynuotos kojos dunksteli į baltą takelio žvyrą. Aplink mus tikras goblinų, orkų, zombių ir šiaip nemielų tipų paradas.
Visi jie rikiuojami makabriškai rudens šventei legendiniame name. Kai susirinks svečiai, už bilietą sumokėję nuo tūkstančio iki 10 tūkstančių dolerių, juos pasitiks amžinojo pleibojaus merginos. Jau su makiažu, gražios ir visiškai nedrovios. Tuomet ateis laikas nutraukti skraistę ir nuo milžiniškos gorgonos, susirietusios ant stogo kraigo.
Bus siaubingai linksma, apie tai rašys visi Los Andželo paskalų laikraščiai ir portalai. Bet mums tai nelabai rūpi – mums metas tolyn, į Vakarus. Laukia Okeanijos salos, kuriose paukščiai ir ropliai gyvena miške, o ne auksiniuose narvuose.
 |
| L.Dapkus/Playboy |
