Tačiau, kokia sudėtinga bebūtų Kijevo šiandiena, miestas gali didžiuotis spalvinga istorija ir giliais kultūros klodais. Kijevo praeities didybės liudininkai – nuostabūs religinės architektūros paminklai, ir, net jei religinė architektūra nėra jūsų prioritetas keliaujant po svečias šalis, Kijevo vienuolynai ir cerkvės tikrai paliks stiprų įspūdį. Visų lankyti nebūtina, bet bent keletą pamatyti – privalu.
Absoliučiai būtina aplankyti visos Ukrainos pasididžiavimą – Pečerska Lavra vienuolynų ir cerkvių kompleksą. Pirmasis vienuolynas čia buvo įkurtas dar XI amžiuje, ir šis architektūros paminklas laikomas viena svarbiausių stačiatikių religinių vietų, įtrauktas į UNESCO architektūrinio paveldo sąrašą.
Pečerska Lavra – ant kalvos pasklidęs pastatų kompleksas, apsuptas gynybinės sienos, kuriame – keletas varpinių, cerkvių, vienuolynas bei klaidi požeminių olų sistema. Labai įspūdinga puošni didžioji Lavros varpinė. Ji – net 96,5 metrų aukščio – suprojektuota architekto Johanno Gottfriedo Schädelio, vienu metu buvo aukščiausia varpinė Europoje.
Šios šventos vietos istorija siekia XI amžių, kai čia atklydo stačiatikių vienuolis vardu Antanas ir įsikūrė oloje. Antanas subūrė pamaldžių mokinių bendruomenę, sparčiai kuri augo, ir netrukus šių žemių valdytojas atidavė vienuoliams visą kalną, o pirmąjį vienuolyną suprojektavo architektai iš Konstantinopolio.
Žinoma, labiausiai intriguoja Pečerska Lavros katakombos. Senais laikais sklandė legendos, jog požeminiai tuneliai raizgosi iki pat Maskvos! Maskvos tuneliais nepasieksite, tačiau juose tvyranti atmosfera tikrai paliks įspūdį. Viduramžiais čia mirusių stačiatikių asketų kūnai nesuiro, o savaime mumifikavosi unikalios urvų mikroklimato dėka – čia labai sausa ir palanki mumifikacijai temperatūra. Regėdami tokį neįprastą reiškinį, žmonės dar labiau įtikėjo vienuolių šventumu.
Lubos žemos, vietos nedaug, tamsu, paslaptinga ir kiek baugu, tačiau kokia atmosfera! Tunelių nišose saugomi mumifikuoti stačiatikių šventųjų ir iškilių Ukrainos istorijos asmenybių palaikai, pridengti siuvinėtomis drobėmis. Nenuostabu, kad tikintieji čia plūsta atiduoti pagarbos žymiems žmonėms – katakombose palaidoti tokie svarbūs veikėjai kaip legendinis ukrainiečių didvyris Ilja Muromietis, popiežius Klemensas I, ir, staigmena...Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikas, kunigaikštis Skirgaila.
Atmosfera tikrai užburianti, ypač apsilankius sekmadienį, kai vienuolyne ir cerkvėse gaudžia giesmės ir maldos, o žmonės plūsta į apeigas ir atiduoti pagarbos šventiesiems. Čia karaliauja dievobaimingumas ir stačiatikiškos tradicijos – vilkimi kūną dengiantys drabužiai, moterys slepia plaukus po skaromis (turėkite galvoje, kad vienuolynuose ir cerkvėse šortai, trumpi sijonai, nuogi pečiai – tabu, nebūsite įleisti), o stačiatikių šventikai akivaizdžiai labai gerbiami, kone sudievinami – teko matyti paskui rimtus barzdočius sekančias vis besilankstančias moteriškes, besitaikančias jiems pabučiuoti ranką ar paliesti rūbo kraštelį…
Po olas galima pasidairyti savarankiškai, tiesa, pateksite tik į nedidelę tunelių dalį, skirtą turistams, o tikintieji, norintys pasimelsti prie kiekvieno šventojo palaikų, arba smalsesni lankytojai eina su gidu. Kaip paaiškino muziejaus darbuotoja, vienam negalima, nes antraip rizikuojate paklysti požeminiuose labirintuose.
Kitas religinis paminklas, kuriuo kijeviečiai labai didžiuojasi – barokinė italų architekto suprojektuota Šv. Andriaus cerkvė ant kalvos.
Pasak legendos, čia atklydęs apaštalas Andrius (kuris Ukrainoje laikomas krikščionybės nešėju, jo dėka šie kraštai priėmė krikštą) užlipo ant kalvos, apžvelgė plačią panoramą, ir į žemę įsmeigęs kryžių išpranašavo, jog šioje vietoje iškils didingas mietas. Cerkvė ne tik labai graži, bet ir yra vienoje žaviausių Kijevo dalių – istoriniame bohemiška dvasia garsėjančiame Podil rajone.
Podil – savotiškas Kijevo Monmartras, taigi čia rasite viską, ko ir tikėtumėtės iš tokio rajono – daug prekeivių suvenyrais, jaukių kavinukių, turistams skirtų restoranų, fotogeniškų kampelių, o nuo Šv. Andriaus kalvos atsivers nuostabi panorama. Į kalvą galima kilti funikulieriumi arba rinktis romantišką pasivaikščiojimą stačia vingiuota Andreiskij Uzviz gatvele.
Pagaliau, jei akis pavargsta nuo aukštų katedrų ir cerkvių didybės, nueikite pasivaikščioti Dniepro paupiu, ir užsukite į Šv. Mykolo Stebukladario cerkvę (nuotr. straipsnio viršuje). Ji ypatinga tuo, jog stovi… vandenyje. Tai vienintelė tokia bažnyčia mieste. Tiesa, visai šalia kranto, ir į vidų galima patekti tilteliu.
Ši šventovė pastatyta upėje ne šiaip sau – ji skirta II Pasaulinio karo jūrų mūšiuose žuvusių ukrainiečių atminimui. Tikra ramybės oazė šurmuliuojančiame mieste. Bažnytėlė – nedidukė, grakšti, vandenyje atsispindi jos paauksuoti stogai, šalimais meškeres į upę merkia žvejai, nuo kranto matyti ir plati Dniepro juosta, ir žaliuojanti sala su smėlėtais krantais, ant kurių karštomis dienomis kijeviečiai deginasi išsitiesę ant smėlio – kone tikras paplūdimys, tik maudynėms upė netinka. Įdomus kontrastas tarp čia pat esančių plačių triukšmingų gatvių ir vandens ramybės bei žalios gamtos kitame krante.
