Žydų istorijos institutas įsikūręs pastate, kuriame iki karo veikė pagrindinė judaistinė biblioteka Varšuvoje ir studijų centras. Antrojo pasaulinio karo metais jis apdegė, tačiau nesugriuvo, nors šalia visi pastatai buvo susprogdinti, taip pat ir didžioji sinagoga. Tokiu būdu naciai mėgino įrodyti, kad visiškai nušluoja žydų pėdsakus Varšuvoje.
Vos įėjus į institutą grindys atrodo, lyg būtų purvinos. Žydų istorijos instituto direktorius prof. Pawelas Spiewakas pasakoja istoriją: „Didžiąją sinagogą vokiečiai susprogdino 1943 m. gegužės 16 d., taip norėdami parodyti, kad tai žydų Varšuvoje pabaiga. Ugnis plūstelėjo ir į šį pastatą, liepsnos paliko šias žymes. Grindys buvo sunaikintos, tačiau akmuo išliko. Įsivaizduokite, kokia turėjo būti temperatūra, jeigu akmenį išlydė. Pastatas buvo išdegęs, bet nesugriuvo.“
Tai, kad sunaikinti visko nepavyko, liudija faktas, jog Žydų istorijos institutas turi sukaupęs 8 tūkst. žydų istorijos puslapių – dokumentų iš Lenkijos ir kitų šalių, taip pat Lietuvos. Pavyzdžiui, pasai žydų, kurie dar prieš karą išvyko į Palestiną. Taip pat visa Krokuvos vaivadijos dokumentacija nuo XVIII a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Yra dokumentų ir apie Lietuvos žydų gyvenimą. Institute sukaupta didžiulė žydų menininkų meno kūrinių kolekcija, knygų, judaikų.
Ringelblumo archyvas
Svarbiausi dokumentai čia atkeliavo po Antrojo pasaulinio karo – buvo iškasti iš žemės tikrąja šio žodžio prasme. Žydų istorijos instituto direktorius prof. Pawelas Spiewakas sako: „Bet svarbiausias yra Ringelblumo archyvas, kuris sukauptas Varšuvos gete. Ir tik dėl šio archyvo žinome, kaip atrodė okupacija. Tai tiesioginiai liudijimai. Medžiaga pradėta rinkti 1940 metų rudenį iki 1942 m. Tai piešiniai, nuotraukos, labai daug dokumentų.“
Šį archyvą paslėpė 19-metis vaikinas, kuris užkasdamas dokumentus parašė savotišką testamentą, žodžius, kurie ženklina instituto ekspozicijos pradžią: „Tai, ko negalėjome išrėkti pasauliui.“
Varšuvos getas buvo didžiausias Europoje, jame gyveno iki 450 tūkst. žmonių. 1942 m. liepos 22 d. pradėta vežti Varšuvos žydus į mirties stovyklas Treblinkoje, kur žuvo apie 320 tūkst. žmonių. Dauguma Varšuvos geto gyventojų buvo išvežti ir nužudyti. 1943 m. balandį čia gyveno vos apie 50 tūkst. žmonių ir tada prasidėjo sukilimas, po kurio getas galutinai sunaikintas, o visi jo gyventojai nužudyti.
„Tai buvo Varšuvos geto ir žydų Varšuvoje pabaiga. O archyve Ringelblumas su savo padėjėjais aprašė visą Varšuvos getą, kaip atrodė gyvenimas jame. Tas archyvas buvo užkastas žemėje, kur gulėjo iki karo pabaigos, išlaisvinimo, ir buvo surastas, o dabar yra mūsų rinkiniuose. Tik šių žmonių dėka žinome, kaip atrodė gyvenimas gete“, – kalbėjo prof. P.Spiewakas.
Iš Varšuvos geto išsigelbėjo tik apie 10 tūkst. žydų, o iš 26-ių archyvo kūrėjų išgyveno trys. „Ši grupė rėmėsi pasitikėjimu. Tai buvo mokytojai, laiškanešiai, rašytojai, istorikai, visi kartu dirbo. Galime kalbėti apie dvi pasipriešinimo formas: viena yra jėga, su ginklu rankose, o kita – knygomis, rašymu. Tai jie rašymu, dokumentuodami istoriją sukūrė tokią pasipriešinimo naciams dvasią“, – kalbėjo instituto direktorius.
Dokumentai buvo perrašinėjami, kad turėtų ne vieną kopiją, o 1942 m. užkasti.
Užkasė bidonuose
Institute stovi platus stalas, aplink kurį apėjus gali susipažinti su visais tais, kurie šiuos dokumentus surinko ir pasirūpino, kad jie išliktų bei papasakotų ateities kartoms, kas vyko Varšuvos gete vokiečių okupacijos metais.
Dokumentai jau po karo buvo surasti užkasti metaliniuose bidonuose. Vienas iš jų eksponuojamas institute – siauroje patalpoje aukštomis sienomis, kurios grįstos akmenimis ir kelia klaustrofobiją.
„Tai, sakyčiau, ženklas to rūsio, kur viskas ir buvo laikyta, paslėpta. Ir pabaigoje turime bidoną, kuris yra simbolis, nes jame ir išsaugota didžioji dalis archyvo. Tokių bidonų yra du. Šios spalvos, medžiagos rodo, koks buvo mūras, dalinęs žydiškąją Varšuvą nuo arijų Varšuvos. Tarp šių miesto dalių buvo 2 metrų mūras, pastatytas iš plytų, o ant jų padėtas stiklas, kad tikrai niekas negalėtų tos tvoros peržengti“, – kalbėjo prof. P.Spiewakas.
Tokių bidonų yra du. Šios spalvos, medžiagos rodo, koks buvo mūras, dalinęs žydiškąją Varšuvą nuo arijų Varšuvos, – sakė P.Spiewakas.
Instituto darbuotojai perskaitė visus rastus dokumentus, kai kuriems prireikė specialios įrangos, leidžiančios išnagrinėti tuos puslapius, kuriuose rašalas jau nusitrynė.
Laiškas apie Panerių žudynes
Anot prof. P.Spiewako, žydų Holokaustas prasidėjo Lietuvoje – nuo įvykių Paneriuose. Dokumentų iš Vilniaus yra ir institute, tai pranešimai apie žudynes Paneriuose.
„Turime originalų moters laišką iš Vilniaus, kuri išgyveno tik todėl, kad ją pridengė nužudytų žmonių kūnai. Tarp jų buvo ir tos moters vyras bei sūnus. Jai pavyko pabėgti iš tos vietos, net jos drabužius suėdė dezinfekantai. Tuo metu Varšuvoje dar nebuvo žinoma, ar žydų žudynės Paneriuose buvo platesnės operacijos pradžia, ar tai vyksta tik Vilniuje, kokie yra nacių planai“, – sakė profesorius.
Ringelblumo archyvas yra išleistas atskiromis knygomis, iš viso 38 tomai, dabar medžiaga verčiama ir į anglų kalbą.
Šis institutas yra pirmoji ir didžiausia žydų kultūrą tyrinėjanti įstaiga Rytų ir Vidurio Europoje, kuri pirmoji pasaulyje pradėjo tirti Holokaustą po Antrojo pasaulinio karo. Jame dirba mokslininkai, leidžiamos knygos, rengiamos edukacinės programos, ekspozicijos, ekskursijos po Varšuvą, renkama informacija apie žydus ir Holokaustą.
Prieš karą Lenkijoje gyveno apie 3,3 mln. žydų, išsigelbėjo tik apie 300 tūkst.
Žinutės ir apie Vilniaus žydus
Muziejuje „POLIN“ irgi galima atrasti lietuviškų ženklų – iš pradžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pėdsakai Abiejų Tautų Respublikoje, vėliau atsiranda Vilnius, tarpukariu buvęs Lenkijos dalis.
Vienas iš informacinių plakatų skelbia: „Tarpukario Vilnius buvo daugelio kultūrų miestas, visų pirma – lenkų ir žydų. Vietiniai žydai, vadinami litvakais, sudarė apie trečdalį gyventojų. Aneksijos metu jie buvo stipriai paveikti rusų. Kai Vilnius tapo Lenkijos dalimi, iš pradžių ypatingai nesidomėjo lenkų kultūra. Tarp intelektualių žydų elito atstovų tuo metu gimė projektas padaryti jidiš kaip priemonę kovoti už žydų tautines teises. Jidiš, tautos kalba, turėjo tapti žydų kultūros, mokslo, visuomenės, politikos gyvenimo kalba.“
Lietuviškų akcentų čia galima rasti ir daugiau. O visas šis muziejus – lyg kelionė per tūkstančio metų istoriją. Pats pastatas stovi Varšuvos dalyje, kur nuo seno gyveno žydai, Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo geto teritorija.
Tūkstantis metų
Muziejuje veriasi žydų istorijos klodai, nuo to, kas vyko prieš tūkstantį metų, iki šių dienų žydų visuomeninio gyvenimo atgimimo. Ir viskas čia interaktyvu, galima sustoti, paliesti ekraną, perskaityti aprašymą, o tada keliauti per šimtmečius tolyn.
Kaip sako muziejuje pasitikusi direktoriaus pavaduotoja Jolanta Gumula, mintis Varšuvoje turėti tokį muziejų atsirado prieš du dešimtmečius. „Tada gimė toks sumanymas, kad reikia suorganizuoti tokį muziejų. Idėja stiprėjo, įtraukta asociacija „Žydų istorijos institutas“ (nepainiokite su Varšuvoje veikiančiu Žydų istorijos institutu), jis pradėjo rinkti visame pasaulyje lėšas tokiam muziejui įkurti“, – apie pačią muziejaus pradžią pasakojo J.Gumula.
Viduje architektūra dinamiška, kai kas net simboliškai šias architektūros linijas sieja su Raudonąja jūra, kuri prasiskiria leisdama žengti žydų tautai sausuma, – pasakojo J.Gumula.
Lėšų rinkimas tebuvo viena dalis pasiruošimo turėti tokį muziejų. Antroji dalis – nuo pat pradžių dirbta su medžiaga nuolatinei ekspozicijai. Pats muziejus yra sukurtas remiantis valstybės ir privataus kapitalo bendradarbiavimu. Jo dalininkai – trys: Vyriausybė, o tiksliau – Kultūros ir istorinio paveldo ministerija, Varšuvos savivaldybė ir privati asociacija „Žydų istorijos institutas“.
Išlaikymo biudžetas irgi dalijamas, tik ne į tris dalininkų dalis, bet į keturias – ketvirtadalį sudaro paties muziejaus pajamos.
Unikalus statinys
„Pirmiausia iškilo pastatas, jį atidarėme 2013 metų spalį, pastatui pinigus skyrė Valstybė. Sklypą padovanojo Varšuvos miestas. Architektūrinį konkursą laimėjo suomių architektas Raineris Mahlamakis. Iš išorės tai toks labai paprastas stačiakampis kvadratas, o viduje architektūra dinamiška, kai kas net simboliškai šias architektūros linijas sieja su Raudonąja jūra, kuri prasiskiria leisdama žengti žydų tautai sausuma“, – pasakojo J.Gumula.
Nuolatinė ekspozicija buvo atidaryta lankytojams praėjus metams po pastato atidarymo, 2014 metų spalį. „Įdomu tai, kad pastatas buvo derinamas prie ekspozicijos, nes ji atsirado anksčiau, todėl projektuojant statinį teko kreipti dėmesį į parodos dydį, kokios patalpos jai reikalingos ir t.t. Parodos parengimą finansavo asociacija „Žydų istorijos institutas“, – teigė muziejaus direktoriaus pavaduotoja.
Ši ekspozicija pasakoja tūkstantmečio žydų istoriją Lenkijoje. Nuo seniausių laikų, kai žydai atrado šią žemę ir pavadino ją Polin, iki pastarųjų dešimtmečių, kai nuvertus komunistinę valdžią vėl prisiminti skaudūs žydų istorijos puslapiai.
Žurnalistų kelionę į Lenkiją organizavo Lenkijos institutas Vilniuje.
