Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Žydų turistams Lietuvą rodantis Danielius: „Žmonės čia apsvaigsta nuo žinių ir vaizdų“

Julius Gurevičius ir jo sūnus Danielius yra vieni iš žydiško turizmo Lietuvoje pionierių, kurie po Nepriklausomybės ėmė vesti ekskursijas į šalį atvykstantiems žydams. Tėvas ir sūnus daugiau nei dvidešimt metų važinėja po Lietuvą ir kaimynines šalis, lanko miestelius ir kaimus, tiria kiekvienos vietovės istoriją, kad paskui atvykusiems svečiams pasakotų apie vietas gyvai.
Danielius Gurevičius su grupe turistų
Danielius Gurevičius su grupe turistų / Asm.archyvo nuotr.

1999 m. J.Gurevičius įkūrė turizmo įmonę „Jerulita“, šiandien jai vadovauja Danielius. Tėvas, sūnus ir visas kolektyvas dirba su atvykstamuoju žydų turizmu Lietuvoje ir kitose šalyse. Jie yra ta Lietuvos žmonių mažuma, kuri detaliai pažįsta mažiausius Lietuvos miestelius, kuriuose plika akimi nėra paprasta ką patrauklaus ar įdomaus pamatyti. Žinios, patirtis ir svečių, su kuriais dirba gidai, smalsumas iš tiesų atveria akis. Pilkoje ar skurdžioje vietoje atgyja gyvenimas ir spalvos. Apie visa tai – pokalbyje su Danieliumi.

– Papasakokite apie žydiško turizmo Lietuvoje pradžią, kai šalis dar ką tik buvo atgavusi nepriklausomybę.

– Mano tėvas mokėjo hebrajų kalbą. Kartą jo paprašė pavertėjauti į Vilnių atvykusiam mokslininkui. Iš tikrųjų jam teko ne tik vertėjauti, bet ir rodyti miestą. Tokia iš pažiūros maža pradžia, bet ji išsiplėtė į didelį žinomumą ir įkurtą įmonę. Žmonės greitai vienas kitam perdavė, kad Vilniuje yra žmogus, kuris pasakoja apie miestą. Tų, kurie kreipėsi į tėvą, daugėjo. Pradžioje tėvas buvo tik gidas, vėliau ėmėme siūlyti viską, ko atvykusiam reikia – viešbučius, gidus, transportą, muziejų lankymą ar maitinimą.

Asm.archyvo nuotr./Danielius Gurevičius su grupe turistų
Asm.archyvo nuotr./Danielius Gurevičius su grupe turistų

– Pažintis su miestu yra gyva kaip pažintis su gyvu žmogumi. Ji nesibaigianti. Papasakokite apie savo paties pažintį su Vilniumi.

– Net ir dabar aš visko apie Vilnių nežinau. Visų kampelių pažinti neįmanoma. Pažintį pradėjau nuo gidavimo. Buvau studentas ir dirbau gidu vasarą, lankiau gidų kursus, mokiausi iš tėvo. Daug skaičiau savarankiškai. Tik ilgainiui ėmiau suvokti, kad į Vilnių žiūriu jau kitaip nei iki tol. Man pasisekė, nes turėjau reiklius klientus. Jie reikalavo, kad pasakojimas būtų paremtas ne tik faktais, bet ir konteksto išmanymu. Klausimų gausa pradžioje man kėlė šoką, trūko patirties, tačiau tai skatino mokytis ir skaityti. Didelė mano sėkmė yra tai, kad aš buvau gidas žmonėms, kurie patys buvo savo srities ekspertai ir labai neretai istorijos profesionalai. Jie papildė mano žinias, ir aš galėjau mokytis iš jų. Esu dėkingas už laiką, praleistą su Lietuvos svečiais, kurie buvo Lietuvos istorijos žinovai.

Asm.archyvo nuotr./Danielius Gurevičius
Asm.archyvo nuotr./Danielius Gurevičius

– Ką galėtumėte pasakyti apie įvažiuojamojo žydiško turizmo raidą Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų?

– Pradžia buvo pavienių žmonių vizitai, kurie ilgainiui išaugo į turizmo srautus. Turizmas auga. Štai 2017 m. į Lietuvą atvyko 20 000 izraeliečių. Daugiau kaip 2000 jų vyko į Druskininkus. Kiti lankė šeimas. Mes kasmet aptarnaujame apie 3000 izraeliečių, visi jie užsisako pažintines keliones po Lietuvą. Lietuva yra pasikeitusi – išleistos knygos, gausu informacijos apie žydų paveldą, kuris Lietuvoje pažymėtas paminklais, o kelias į jį – kelio nuorodomis, turime muziejus.

Butrimonys yra tarsi žydiško miestelio muziejus po atviru dangumi.

– Žydiško turizmo geografija neretai apima mažus miestelius, kurie, skirtingai nuo didžiųjų miestų, gali būti silpniau pasiruošę priimti turistus. Papasakokite apie patirtis lankant mažus miestelius.

– Prieš porą dienų buvau Butrimonyse ir Skaidiškėse. Šiaip turistui ten gal ir nėra ką veikti. Turiu pasakyti, Butrimonys man patinka. Jis turi išskirtinę trikampę centrinę aikštę. Ten pastatytas fontanas. Butrimonys yra tarsi žydiško miestelio muziejus po atviru dangumi. Jame tebestovi kadaise žydams priklausę namai.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Butrimomys
„Wikimedia Commons“ nuotr./Butrimomys

Žinoma, iš vienos pusės, galime apgailestauti, kad Lietuvos provincija nesikeičia sparčiau. Tačiau iš kitos pusės, turizmo prasme tokia situacija yra tobula. Viskas stovi taip, kaip senovėje. Jei viskas būtų perstatyta, nauja ir gražu, turistui ir paveldo tyrinėtojui jau nebūtų įdomu.

– Kokius klausimus dažniausiai užduoda Lietuvą lankantys svečiai?

– Yra standartiniai klausimai. Kaip žmonės gyvena Lietuvoje? Iš ko gyvena? Koks pragyvenimo lygis? Sunkesni klausimai yra istoriniai. Žmonės klausia apie procesus. Daugiau dėmesio sulaukia mūsų gyvenamajam laikotarpiui artimesnė istorija. Tai XX a., su kuriuo žmonės save labiau sieja, žino šeimos pasakojimus. Žinoma, žmonės klausinėja ir apie holokaustą, apie lietuvių dalyvavimą žudynėse. Tai sudėtingi klausimai. Nėra lengva, nes tenka kalbėti apie nusikaltimą, kuris vyko Lietuvoje. Prieš vykdami į Lietuvą žmonės skaito knygas ir užduoda klausimus būdami neblogai pasiruošę. Neretai atsiduriu aklavietėje ir negaliu duoti vienareikšmio, aiškaus atsakymo.

Lietuvoje jie praleido tik keletą dienų, o susidaro įspūdis, tarsi jie čia nugyveno gyvenimą. Žmonės apsvaigsta nuo žinių ir vaizdų.

– Ar būna, kad atvykęs žmogus jau turi išankstinę nuomonę apie Lietuvą kaip Rytų Europos šalį? Ar tenka išsklaidyti tam tikrus stereotipus?

– Aš visuomet stengiuosi pasakoti istoriją nuosekliai. Pradedu kiek iš tolo, kad žmonės matytų platesnį vaizdą, kas yra Lietuva, kaip ji keitėsi, kokius procesus šalis išgyveno. Lietuvos kaip valstybės istorija yra tas pagrindas, ant kurio aš lipdau žydų istoriją. Kadangi žmonės Lietuvą mato dar ir gyvai, jiems ima atrodyti, kad jie žiūri istoriją tarsi filmą. Išgirdę tiek daug ir taip giliai, žmonės neretai nusistebi. Lietuvoje jie praleido tik keletą dienų, o susidaro įspūdis, tarsi jie čia nugyveno gyvenimą. Žmonės apsvaigsta nuo žinių ir vaizdų.

– Ar teko patirti, kad Lietuvą aplankę žmonės ir tiek apie ją sužinoję, vėliau norėtų susieti save su šalimi draugystės ryšiais?

– Padaryti taip, kad jie išvažiuotų mūsų draugais, nėra lengva. Pavyzdžiui, holokausto istorija yra tamsi, ir niekur nedingsi. Dabartinės valstybės ir žmonių pastangos, santykiai su Izraeliu yra išskirtinai puikūs. Mes darome viską, kad žmonėms patiktų mūsų kraštas, net jei ir tenka minėti skaudžius faktus apie Lietuvą. Mūsų gidai rodo nuostabią mūsų krašto gamtą, architektūrą, kultūrą, kulinarijos paveldą. Manau, kad per šią pozityvią patirtį svečiai tampa draugais. Ne kartą esu girdėjęs žmones atsidūstant: „Ach, aš galėčiau čia gyventi“.

Asm.archyvo nuotr./Danielius Gurevičius su grupe turistų
Asm.archyvo nuotr./Danielius Gurevičius su grupe turistų

– Ką palinkėtumėte Lietuvai?

– Linkiu Lietuvai geriau susipažinti ir pateikti žydų istoriją iki holokausto. Džiaugčiausi Didžiosios Vilniaus sinagogos, Vilniaus žydų kapinių, kur stovi buvę Sporto rūmai, sutvarkymu. Suteikime buvusiai Didžiajai sinagogai ir kapinėms naujus veidus. Šiandien tos vietos yra liūdnos. O gali būti nepaprastai patrauklios visiems.

Lietuvai linkėčiau ne tik rimtumo, bet ir šviesesnio žvilgsnio į istoriją. Istorijoje, kaip žmogaus gyvenime, yra ir šviesių, ir tamsių dienų. Svarbu atminti okupacijas, karus ir praradimus. Bet nepraraskime lygsvaros. Atminkime ir žmogaus gebėjimą pakilti virš netekčių, skausmo ir kurti. Juk turime kuo didžiuotis. Linkiu neprarasti lygsvaros atmenant istoriją, atvirai diskutuoti, ieškoti sprendimų ir eiti į priekį.

Lietuvai linkėčiau ne tik rimtumo, bet ir šviesesnio žvilgsnio į istoriją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?