Ulmų muziejus, kaip trumpai jį vadina net ir jame dirbantys muziejininkai, pirmiausia traukia savo keista forma ir aplinka. Iš autobusų stovėjimo aikštelės eiti tenka pieva, kurioje prismaigstyta stiklinių lentelių su tarpukario Lenkijos vietovių pavadinimais – taip įamžinti miestai ir miesteliai, kur persekioti, žudyti žydai.
Siena prie įėjimo į muziejų iškabinėta lentelėmis su žmonių pavardėmis. Kaip sako šio muziejaus Tyrimų ir dokumentų specialistas Kamilis Kopera, čia įamžinta tūkstantis žmonių, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių žydus. Visi jie – iš Pakarpatės vaivadijos teritorijos. Dvi šeimos gavo Pasaulio tautų teisuolių vardus.
Lyg primityvi troba
O pats muziejaus pastatas atrodo simboliškai – lyg paprasta lenkiška troba, į kurią įėjus skleidžiasi paslaptys. Taip būdavo ir žydus gelbėjusių tiek lenkų, tiek kitų tautų atstovų namuose, kai eilinio namo durys kruopščiai slėpdavo paslaptis, nes žmonės slėpėsi palėpėse, rūsiuose, giliausiuose užkaboriuose.
Iš lauko ši erdvė yra kaip namas, paprasta lenkiška troba, gana primityvi, o viduje ji slepia pasakojimą apie lenkus, kuriems kilo grėsmė, bet jie vis tiek gelbėjo savo kaimynus žydus, – sakė K.Kopera.
„Muziejus buvo įrengtas taip, kad kuo mažesnėje erdvėje galima būtų išeksponuoti kuo daugiau istorijos. Tai tikrai labai nedidelė patalpa, bet lankytojas turėtų numatyti apie 3–3,5 val., norėdamas apžiūrėti visą ekspoziciją. Ji išdėstyta tam tikrais blokais, tad turime pasakojimą apie prieškarį, lenkų ir žydų bendrą gyvenime Markove, apie vokiečių atėjimą ir apie Holokaustą, žmonių likimus, tiek lenkų, tiek žydų, kurie buvo susiję, o kartais ir kartu žūdavo, kaip Goldmanų ir Ulmų šeimos. Muziejaus pastatas atspindi tam tikrą šios erdvės charakterį: iš lauko ši erdvė yra kaip namas, paprasta lenkiška troba, gana primityvi, o viduje ji slepia pasakojimą. Pasakojimą apie lenkus, kuriems kilo grėsmė, bet jie vis tiek gelbėjo savo kaimynus žydus“, – pasakojo K.Kopera.
Juzefas ir Wiktoria Ulmos buvo viena iš daugelio Markovo apylinkių šeimų: čia gyveno, dirbo, augino šešetą vaikų. Ir nepabūgo gelbėti kaimynystėje gyvenusių žydų, tačiau vadinamosios Mėlynosios policijos, pavaldžios naciams, policininkas juos išdavė.
„Ulmų šeima Markove tam tikru okupacijos momentu, apie 1943 metų pradžią, priėmė į savo namus aštuonis žydus, tai buvo jų pažįstami, kaimynai, žmonės, kuriais jie tam tikra prasme galėjo pasitikėti. Tas bendras gyvenimas, slapstymasis truko iki 1944 metų, kai kovo mėnesį vokiečių valdžiai buvo pranešta, kad čia slepiasi žydai. Naciai pasiruošė baudžiamajai ekspedicijai ir naktį iš kovo 23 į 24 d. nužudė tiek žydus, tiek ir juos slėpusius lenkus. Iš viso čia žuvo 17 asmenų: aštuoni besislapstę žydai – penki vyrai iš Goldmanų šeimos ir dar dvi moterys bei mergaitė, du suaugusieji Ulmos – Juzefas ir Wiktoria bei šeši jų vaikai, auka tapo ir dar negimęs Wiktorios kūdikis“, – glaustai istoriją nupasakojo K.Kopera.
„Taip žūsta lenkų kiaulės“
Įvykiai buvo kur kas žiauresni, nei skamba šiame trumpame apibūdinime. Informaciją apie besislepiančius žydus naciams perdavė kaimyniniame kaime gyvenęs žmogus, kuris, artėjant sovietams, išsigando, kad Godlmanai gali jį įskųsti kaip tą, kuris žudė ar įdavinėjo žydus. Tad pasidomėjęs netruko sužinoti, kur jie gali slėptis. Muziejuje eksponuojama nuotrauka, kurią šis žmogus padarė, joje – Goldmanai dirba Ulmų kieme. „Tai rodo, kad kaimynai žinojo apie pas Ulmas besislapstančius žydus, šie nevengė padėti ūkyje“, – pasakojo K.Kopera.
Naciai įsiveržė į Ulmų namus naktį, kai šeima ir besislapstantys žydai miegojo, ir pradėjo šaudyti į lubas – žinojo, kad slėptuvė yra palėpėje. Nuo pirmų šūvių žuvo du ten miegoję žmonės. Kiti buvo išvilkti ir nušauti. Tada atėjo eilė šeimininkams. Pirmi išvesti į lauką ir sušaudyti suaugusieji. Kai kaimo seniūnas paklausė, kas nutiks vaikams, nacių kariškis atsakė, kad mirti turi visi. Šūviai pakirto ir juos. Prie aukų priskaičiuoti reikia ir dar negimusį kūdikį, kurio laukėsi Wiktoria.
Liudininkų teigimu, žudydamas jis šaukė: Žiūrėkit, kaip žūsta lenkų kiaulės, kurie slėpė žydus.
Vienas iš žudynių vykdytojų buvo jaunas nacių žandarmerijos karys Josefas Kokottas, jam tebuvo apie 22–23 m. Liudininkų teigimu, žudydamas jis šaukė: „Žiūrėkit, kaip žūsta lenkų kiaulės, kurie slėpė žydus.“
„Bet, nors ši tragedija labai sukrėtė miestelio apylinkes, kitos lenkų šeimos ir toliau gelbėjo žydus, iš viso Markove išsigelbėjo 21 žydas. Dvi šeimos iš šios vietovės gavo Pasaulio tautų teisuolių vardą“, – teigė K.Kopera.
Jo teigimu, vienos šeimos istorija su daugybe nuotraukų labai suartina lankytojus su šita šeima, tokiu būdu užmezgamas emocinis ryšys: „Parodydami šią šeimą galime tęsti pasakojimą apie vis kitas lenkų šeimas. Šeimas, kurios padėjo žydams tuometės Lenkijos Respublikos teritorijoje. Čia kalbame apie tūkstantį asmenų Pakarpatės vaivadijoje, bet prisimename ir kitus lenkus, gelbėjusius žydus visoje Lenkijoje. Prisimename, kad apie septyni tūkstančiai lenkų gavo Pasaulio tautų teisuolių vardą. Prisimename ir tai, kad daug kitų lenkų nesulaukė šio įvertinimo arba jį gaus tik ateityje.“
Nužudė globėjas
Dar viena skaudi karo laikų istorija, papasakojama Ulmų muziejuje, nutiko kitoje šeimoje jaunuoliui, kurio vardas buvo Srulis Tohymas. Jį priglaudė iš pradžių viena šeima, bet sulaukus grasinimų jam teko sprukti ir slėptis kitur. Galų gale jis atsidūrė pas Antonį Rusineką. Tačiau 1944 m. sausį sužinojęs, kad jo mama ir pusseserė buvo nušautos, Srulis palūžo.
Tuos laikus menančio Edwardo Szpytmano pasakojimu, Srulis nebevalgė – badavo jau dvi savaites.
„Jo fizinė ir psichinė būklė buvo sudėtinga. 1943–1944 m. žiema buvo sunki, okupacija ir represijos atrodė begalinės, netgi griežtėjo, daugelis Markovo gyventojų buvo įbauginti. To spaudimo neatlaikė ir Srulį priglaudęs jaunuolis. Prisimenu, kaip tą žiemos dieną atbėgo susinervinęs pas mano vyresnį brolį Broneką, sakydamas, kad kažkas nutiko Sruliui, jis negyvas. (…) Kai atėjo į vietą, mano brolis, apžiūrėjęs Srulio kūną, paklausė: „... o kodėl jo galvoje skylė?“ Ir išgirdo atsakymą: „Nes aš jam trenkiau į galvą“, ir parodė jam metalinį įrankį. Taip – likus keliems mėnesiams iki naciams pasitraukiant iš Markovo ir apylinkių – tragiškai mirė 20-metis Srulis, paskutinis Tohymų šeimos narys“, – tokie E.Szpytmano atsiminimai publikuojami muziejuje.
Muziejuje net galima išgirsti šūvius, tiesa, tik imituotus, tačiau tyloje jie priverčia krūptelėti.
Tragiškų istorijų muziejuje pasakojama ir daugiau. Vis dėlto muziejaus idėja – šviesi, nes skirta pagerbti lenkus, kurie gelbėjo žydus. Tik, kaip pastebi K.Kopera, čia yra tūkstantis pavardžių, dar galbūt tiek pat, gal – dar daugiau atsiras ateityje. Tačiau karo metais Pakarpatėje gyveno net 1,5 mln. žmonių, tad gelbėtojų, deja, buvo labai mažai.
Žurnalistų kelionę į Lenkiją organizavo Lenkijos institutas Vilniuje.
