Į šią kelionę leistis mus pakviečia vienas iš šio parko gyventojų lietuvis Algis Martsoo. „Laba diena“, – netikėtai lietuviškai šypsodamasis sveikinasi vyriškis, pasitinkantis mūsų būrį iš Lietuvos, pasirengusį išbandyti kiek neįprastą šiuo metų laiku pramogą. Vis dėlto šioje vietoje plaukti galima tik būtent dabar – mat potvynis tęsiasi dvi ar tris savaites.
Apspitę Algį imame aiškinti, kad jau skaitėme straipsnį apie jį skrisdami į Estiją ir klausiame, kur jis išmokęs mūsų kalbos. „Mano bobutė iš Lietuvos“, – estišku akcentu, dėdamas kirtį ant pirmojo kiekvieno žodžio skiemens, paaiškina vyras. Jis gimė Estijoje, tačiau augo su mamos mama lietuve. Nors jo mama taip pat kalba lietuviškai, už savo lingvistinius įgūdžius Algis dėkingas jį auginusiai močiutei. Lietuvių kalbą lavina ir bendravimas su čia kanojomis ir baidarėmis plaukti atvykstančiais lietuviais.
Linksmų plaučių Algis, matydamas mus nekantriai laukiančius, kada gi pagaliau pajudėsime, tuoj pat primena estų lėtumą: „Juk žinote – estai neskuba. Girdėjote anekdotą apie estišką mešką? Lėtai lėtai ji pasuka galvą į vieną šoną ir išlemena „tere“ („labas“ – liet.), paskui pasisuka į kitą ir vėl visiškai neskubėdama pasako tą patį“, – savo pasakojimą judesiais iliustruoja Algis.
Pagaliau šiltai apsirengę, apsimuturiavę šalikais, užsimovę kepures ir neperšlampamas pirštines, sulipame į kanoją. Mums pajudėjus, Algis ima pasakoti apie teritoriją, kuria plaukiame.
Potvynis parką užplūsta kasmet. Tądien, kai plaukėme, vanduo buvo pakilęs apie keturis metrus. Beje, vanduo kyla taip greitai, kad teko staigiai pakeisti pietų planus – mat vietą, kurioje ketinome pavalgyti, pasidarbavę irklais, per naktį apsėmė, todėl teko pasiieškoti kitos, dar potvynio nepaliestos.
Išgirdęs, kad tarp mūsų plaukiančiųjų yra moteris vardu Ona, Algis ima ir greitakalbe pažeria: „Onos Onos, geros žmonos, duokit duonos ir smetonos“, – juokdamasis jis sako, kad jo močiutė, kilusi iš Lietuvos, taip pat Ona.
Irkluojame toliau. Algis vis pagiria: „Liuks, gera komanda!“, o mes sulyg skaičiais „vienas-du“, šukuojami eglių šukomis ritmingai iriamės toliau. Priplaukiame vieną eigulio sodybą. Jo namuose nėra. Priartėjame prie kito namo. Tuomet Algis paprašo palaukti, o pats išsiropščia iš kanojos ir vandeniu nužingsniuoja pažvelgti į namelio vidų. Kol Algis rakina duris, mes iš kanojos žvalgomės vidun pro langą. Kažkas iš mūsų sušunka: „Grindys sausutėlės!“ Pamatai labai aukštai, tad vanduo virš jų nepakilo. Palikęs namelyje kelis daiktus, tarpduryje pasirodo Algis, pasakodamas, jog rytoj čia atplauks žmonės: „Bus sauna, turiu viską paruošti, nes šiandien čia daugiau niekas neatplauks.“
 |
| Žygis kanojomis Somos nacionaliniame parke Estijoje |
Mums besidairant vandenyje skendinčiame kieme, jis nužingsniuoja iki lauko tualeto. Iš jo Algis išlenda rankoje iškėlęs tualetinio popieriaus ruloną ir sušunka: „Šį kartą neapsėmė, praėjusį kartą jis buvo šlapias.“ Praeitais metais vanduo buvo pakilęs aukščiau.
Iš viso Somos nacionaliniame parke gyvena 86 žmonės. Pastarieji prie kasmetinio potvynio jau pripratę. Kai šis ateina, išeinama vadinamųjų „potvynio“ atostogų. Vaikai paliekami pas giminaičius mieste arba tiesiog nelanko pamokų, žmonės iš anksto apsirūpina maisto atsargomis.
Irdamiesi atgal, retkarčiais sulaukiame Algio raginimų irklais padirbėti greičiau. Kelią pastojęs rąstas lieka už mūsų nugarų. Grįždami keletui minučių išsilaipiname ant neužsemto trumpo kelio ruožo. Kur tik akys užmato – vanduo ir juose skęstantys medžiai, kelio ženklai, keliai. Ima gelti kojas, grįžtame į kanoją ir mišku keliaujame toliau. Aplenkdami ledo lytis, atsiduriame ten, kur ir pradėjome kelionę. Mums išlipus, kanojos į krantą neiškelia. „Algis plauks namo“, – priduria jo kolega, kartu su juo mums modamas ranka ir dėkodamas už viešnagę „skęstančiame“ Somos nacionaliniame parke.
Keletas faktų:
Somos nacionalinis parkas įkurtas 1993 m.
Tai – vienas iš penkių Estijos nacionalinių parkų: Lahema, Karula, Vijandi, Matsalu, Soma.
Jis priklauso PAN parkų ir Natūra 2000 tinklams.
Tarptautinė paukščių apsaugos organizacija „BirdLife International“ pripažino jį kaip svarbią paukščiams teritoriją.
Teritorija saugoma pagal Ramsaro konvenciją, kuria įsipareigojama saugoti ir atsakingai naudoti pasaulio pelkes ir kitas šlapynes.
Tai – namai daugybei retų rūšių paukščių, kurie yra griežtai saugomi: žvyrė, auksinis erelis, juodasis gandras, mažasis ir didysis erelis rėksnys, juodkrūtis bėgikas, stulgys.
Tai – namai briedžiams, stirnoms, laukiniams kuiliams, vilkams, lūšims, meškoms, lapėms, meškėnams.
Čia galima aplankyti kompozitoriaus Marto Saaro ir dailininko Johano Kölerio muziejų.
