Nors tai sunku suvokti, tačiau kasmet balandžio-gegužės mėnesiais šimtai nuotykių ieškotojų atvyksta į pietinę Kaliforniją, netoli niekam nežinomo pasienio su Meksika miestelio Campo, ir pradeda didįjį žygį. Sėkmingiausi jį baigs po keturių – aštuonių mėnesių Kanadoje, tačiau didžioji dalis pradėjusių eiti pasitrauks anksčiau, nes nueiti atstumą, daugmaž tokį, kaip nuo Talino iki Lisabonos, reikia ne tik stiprių kojų, reikia daug daugiau...
Taką mindyti pradėjo 1935 – 1938 m., ir po trisdešimties metų (1968 m.) Ramiojo vandenyno keteros tako asociacija užbaigė kelio žymėjimą. Europoje tuo metu mes metalinius žetonus, kuriais buvo ženklinamas kelias juos prigręžiant prie medžių ir uolų, greičiausiai būtume panaudoję šovinių tūtelių liejimui. Turizmas tuomet čia mažai kam rūpėjo. Pati trasa gimė sujungus įvairius JAV Vakarų pakrantėje esančiuose nacionaliniuose parkuose egzistuojančius takus į vieną. Tiek tos istorijos.
Kaip tiek nueiti? Pirmiausiai reikia viską itin gerai suplanuoti. Šiais interneto laikais tai – paprasta. Sunku būtų peržiūrėti vien šiais metais įkeltus „Youtube“ vaizdelius apie taką, jų – begalė. Tuomet reikia įsigyti įrangą. Viskas turi būti ypatingai lengva ir ypatingai mažų gabaritų, nei vieno nereikalingo daikčiuko ar lakuotų batų „o jei netyčia prireiktų pasipuošti“.
Darwinas Rakestrawas, šiais metais nuėjęs PCT, beveik visą kelionės laiką valgė vien šaltą maistą. Jo nesišildė, nes nesinešė nešiojamos viryklės, kuri su dujų balionu sveria apie 300 gramų. Jam tie 300 gramų kuprinėje pasirodė neverti karštos kavos ryte ir garuojančios vakarienės. Kiekvienas turistas pasirenka, be ko jis gali išgyventi, nes viską mažiausiai keturis mėnesius jis neš sau ant pečių.
Viską kruopščiai suplanavę, prisiskaitę straipsnių apie žygio taktiką, nusipirkę pačius brangiausius žemėlapius ir pravaikščioję naujus batus, turistai pradeda eiti. Beje, nauji batai vis tiek neatlaikys, dauguma pakeičia dvi arba tris poras. Takas, kaip jau minėjau, prasideda pietinėje Kalifornijoje, keli metrai nuo metalinės tvoros, už kurios – Meksika. Mohavių dykuma ir sausais, išdžiūvusiais kalnais einama maždaug 700 mylių (apie 1100 km). Tuomet didžiausias iššūkis – visada turėti pakankamai vandens ir negauti saulės smūgio.
Maždaug kas 5-7 dienas einantieji kerta kelią, kuris veda miestelio link arba kerta patį miestelį. Šis daugiau nei 4000 km žygis yra įmanomas tik todėl, kad tuose miesteliuose pasipildomos atsargos, ir karts nuo karto juose įsikūrusiuose viešbučiuose turistai pernakvoja, taip „pasiima išeiginę“ nuo ėjimo. Tokia diena vadinama „nuline“, nes lygiai tiek tako mylių (JAV atstumas matuojamas ne kilometrais) tądien bus įveikta. Pirmas didelis tikslas – Siera Nevados kalnai.
Žemėje du kalnų masyvai, vadinami tuo pačiu „Sierra Nevada“ pavadinimu. Vieni Ispanijoje (iki ten eiti nereikės), kiti – centrinėje Kalifornijoje. Tai tikrai rimti kalnai ir galbūt pats didžiausias kelionės iššūkis. Turistams teks kirsti ne vieną snieguotą kalnų perėją, kurių aukščiausia – Forester Pass (4009 m.).
Keliautojams, atėjusiems tiesiai iš dykumos karščio, kur temperatūra dažnai kyla iki 40 laipsnių aukščiau nulio, per kelias dienas jau tenka bristi sniegu kylant aukštai į kalnus.
Baimę perkaisti dykumos saulėje pakeičia kita – baimė sušalti. Statistiškai daugiausiai keliauninkų pasitraukia iš tako kaip tik Siera Nevados kalnuose. Ši atkarpa tęsiasi apie 400 mylių (640 km). Kam negana nueitų horizontalių metrų šiuose kalnuose, bando lipti vertikaliai aukštyn, ant šalia tako stūksančio aukščiausio JAV (neskaitant Aliaskos) Vitnio kalno (Mount Whitney, 4421 m.).
Jei turistai išgyveno ir perėjo Siera Nevadą, greičiausiai jie įveiks visą maršrutą. Nuėjus apie pusę kelio, iškentus dykumą ir kalnų sniegą, patenkama į Kaskadinius kalnus.
Takas eina miškais, ne tokiame dideliame aukštyje, tolumoje kažkur matosi tai vienas, tai kitas snieguotas ugnikalnis. Tuomet nueinami didžiausi dienos atstumai, yra „kietuolių“, kurie per dieną įveikia 60 mylių (panašiai būtų, jei jūs gyvenat Vilniuje ir nueinat pėsti iki Karmėlavos miestelio prie Kauno suvalgyti porciją cepelinų). Kaskadinių kalnų slėniais ir keteromis kertamos dvi valstijos – Oregonas ir Vašingtonas.
6193 žmonės nuėjo Ramiojo vandenyno keteros taką, 87 iš jų tai padarė du ir daugiau kartų. Galbūt kaip tik dabar, kada skaitot šį tekstą, finišuoja paskutinis šių metų ėjikas. Yra tradicija – tuos kelis mėnesius, kada gyveni kitą gyvenimą, pasikeisti vardą. Gali rinktis bet kokį, pravardę tau sugalvos ne stipresni klasiokai, o tu pats.
Šiais metais PCT ėjo „Super Vegan“ (Super veganas), „Canadian Treasure“ (Kanadietiškas lobis), „Dirty Money“ (Purvini pinigai), „Ketchup“ (Pomidorų padažas), „Princess Panic“ (Princesė Panika) ir kiti. Tikrasis vardas nevartojamas.
Dažnai žmonės, svajojantys eiti šiuo taku arba jau jį nuėję, tampa „tako angelais“, jie lengviau pasiekiamose vietose palieka nešiojamus šaldytuvus su užkandžiais ir šaltais gėrimais. Kiti vietose, kur takas kerta stovyklavietę, kepa mėsą ir gamina mėsainius. Juos dykai dalina keliauninkams.
Ramiojo vandenyno keteros takas – tai ne tik pėsčiųjų kelias per kalnus. Tai nuotykis, kuris sujungia žmones su gamta. Kodėl reikia bent kartą gyvenime jį įveikti? Nereikia, manau niekas jo nenuėjo tik „iš reikalo“. Sako, gyvenimas pasikeičia įveikus PCT, įsirėžia riba, brūkšnys asmeninės istorijos laiko juostoje. Koks buvai iki, ir koks esi po PCT.
Kiti sako – atsiranda poreikis eiti. Šiaurės Amerikoje jį numalšinti vietos tikrai užteks, yra net du PCT konkurentai. Apalačių kalnų takas (Appalachian trail) – apie 3500 km ilgio pėsčiųjų kelias per rytinę JAV dalį, taip vadinamą Žaliąjį koridorių. Kontinento perskyros takas (Continental divide trail) – apie 5000 km ilgio žygis taip pat, kaip ir aprašytasis PCT, einamas per visą JAV, nuo Meksikos iki Kanados sienos. Šis takas eina Uolėtaisiais kalnais, beveik centrine kontinento dalimi. Tik apie trys šimtai žmonių įveikė visus tris minimus iššūkius pėsčiomis.
Pabaigoje būtų laikas paklausti paprasto klausimo – kodėl? Kam jie ten eina? Nuvykit savaitgalį į Dzūkijos nacionalinį parką, užsidėkit kuprinę ir praeikit nuo Merkinės iki Varėnos. Pakeliui pasirinkit grybų, pamatykit stirną pievoje ir žaltį kur krūmuose. Ties Puvočiais sutikit partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą, visus praeivius kviečiantį apžiūrėti bunkerio, kuriame slėpėsi Adolfas Ramanauskas–Vanagas, ir tada suprasit tokių žygių prasmę – gyvenimas yra kelionė, čia svarbiausia ne tikslas. Nėra kur skubėti.
