Aisčio Mickevičiaus parfumerinę veiklą drąsiai galime vadinti parfumerinės tradicijos kūrimu šiuolaikinėje Lietuvoje. Pirmojo parfumerijos prekių ženklo Lietuvoje įkūrėjas per dešimtį metų sugebėjo sukurti ne tik originalų savo parfumerijos braižą, išvystyti pomėgį kaip verslą, bet ir pasiekė tūkstančius žmonių, atvirai dalindamasis olfaktorinės srities subtilybėmis, griaudamas komercijos suformuotus mitus ir skatindamas lavintis šioje srityje, rašoma FUMparFUM pranešime žiniasklaidai.
Aistis Mickevičius dalijasi apie savo kūrybinio kelio patirtis.
– Jūsų įkurtam parfumerijos prekių ženklui FUMparFUM – 10 metų, šiandien jis jau keliauja į kitas šalis. Kaip apibūdintumėte tai, kur esate šiandien?
– Man vis atrodo, kad esu kelio pradžioje. Kad pirmieji dešimt metų buvo reikalingi pasiruošti startui. Taigi, pasiruošimas įvyko, o dabar startuosime. Juk tikslas – sukurti ir įtvirtinti pasaulyje lietuviškos autorinės/meninės parfumerijos ženklą, atpažįstamą dėl originalių idėjų ir savitos filosofijos. Taigi, viskas tik prasideda!
– Esate ir menininkas, ir verslo kūrėjas – kokius iššūkius teko įveikti ir kas, jūsų nuomone, lemia sėkmę?
– Aš tik dabar imu suvokti parfumerijos verslo principus ir jais vadovautis. Iš tiesų ilgą laiką tebuvau drąsus entuziastas, menininkas. Meninė prigimtis, žinoma, niekur nedingo, bet nepaprastai džiaugiuosi atradęs ir verslumo gyslelę.
Sakyčiau, kad kurti verslą tai lyg kurti meną – reikalingas preciziškumas, tikslumas, matematinis apskaičiavimas. Dažnas įsivaizduoja, kad menininkas menus kuria pasitelkdamas tik jausminę prigimties pusę, kad prastai orientuojasi skaičiuose, kad jam trūksta disciplinos ir realybės suvokimo. Nieko panašaus, esu viso to gyvas paneigimas.
– Yra daug „savęs ieškančių“ žmonių – ką patartumėte jiems, ypač jaunimui – norintiems „tapti verslininkais“ ar save realizuoti kurioje nors meno srityje?
– Svarbiausia yra nenustoti tikėti savo svajone ir jos siekti. Tačiau, kalbant praktiniais terminais, reikėtų žinoti, jog parfumerijos verslas nėra tas verslas, kuris neša greitą grąžą. Tai – lėtas, elitinis verslas, reikalaujantis daug investicijų ir įdirbio.
Tačiau teigiama jo pusė yra ta, jog jį, skirtingai nuo kitų prabangos prekių verslų, aplenkia įvairios finansinės krizės. Net ir stojus sunkmečiui parfumerija yra tas paskutinis dar įperkamas prabangos likutis, kurį galime sau leisti.
Parfumerijos verslas nėra tas verslas, kuris neša greitą grąžą.
– Koks, jūsų nuomone, idealus meno, verslumo ir valstybės indėlio santykis?
– Aš absoliučiai sutinku su teiginiu, jog iš principo menas turi save išlaikyti pats. Antraip susiduriame su situacija, kai Valstybė užsikrauna sau finansinę naštą, mokėdama menininkams įvairias stipendijas ir remdama kažkieno asmeninę saviraišką. Tokias stipendijas palikčiau tik pradedantiesiems, tik tiems, kurie dar neįsitvirtino meno rinkose. Visi kiti iš savo kūrybos turi gyventi ir pragyventi. Jei ne – keisk profesiją. Mokesčių mokėtojai neprivalo finansuoti meninių saviraiškų.
Kitas dalykas – dideli projektai, teatrai, Valstybinės reikšmės institucijos, menininkų ruošimo studijos ir t. t. Čia matau svarų ir reikalingą Valstybės indėlį į menų rėmimą.
Dar vienas pasaulyje paplitęs reiškinys – privatus mecenavimas. Labai tikiuosi, kad ateityje būtent privataus mecenavimo ir turtingų žmonių įkurtų fondų pagalba gausiausiai bus remiama kultūra ir menai.
– Kvepalai, teatras, aktorystė, kiti sceniniai talentai, fotografija, eilėraščių kūrimas, knyga apie kvepalus ir kt. – įspūdingas, spalvingas kūrybinis pasireiškimas. Kokia tokio produktyvumo paslaptis? Dažnai esame įpratę matyti profesionalus „vienoje srityje“ – ar kartais tai nėra stereotipas, kuriuo save apribojame?
– Aš manau, kad daugelis meninės prigimties žmonių yra talentingi įvairiose srityse, tiesiog ne visi ir ne visada leidžiasi į platesnes vidinės saviraiškos paieškas.
Man, pavyzdžiui, menuose įdomiausi tie netikėti atradimai, kai, rodos, visai kitų sričių menininkai, ima ir netikėtai sužiba sau nebūdingu kūrybiniu amplua.
– Rengiate specialią olfaktorinio meno parodą „RETROSPEKTYVA. 10 kvepiančių metų!“ Ką joje pamatysime?
– Pristatysime plačią aromatų ir parfumerinių įvaizdžių retrospektyvą. Per tiek laiko daug kas keitėsi, tačiau archyvuose turiu daug medžiagos, kuria noriu pasidalinti su plačiąja auditorija.
Smagu, kad ši paroda taip pat bus puikus meno ir verslo bendradarbiavimo pavyzdys – ją surengsime įgyvendintame projekte Renesanso.lt (Sodų g. 6, Vilnius).
Kalbant apie parodą, aromatų pateikimas bus pritaikytas laikinos galerijos erdvėms, taip pabrėžiant autorinės, meninės parfumerijos, kaip olfaktorinio meno, prigimtį.
– Žvilgsnis į ateitį – kur norėtumėte būti po kito dešimtmečio?
– Žvilgsnis į ateitį yra šviesus ir pilnas kūrybinių sumanymų. Per ateinančius 10 metų norėčiau atidaryti mano mylimame Vilniuje ir olfaktorinio meno galeriją, ir parfumerinį sodą, ir dar galybę dalykų esu sugalvojęs. Taigi, vivat!
