Gyvendama Vilniuje Agnė savo profesinį kelią kūrėsi dirbdama komunikacijos, reklamos agentūrose. Kaip pati sako, šis patirties bagažas jai ypač pravertė atvykus į Portugaliją ir mėginant čia plėtoti savo veiklą – kurti šukuosenas jaunosioms ir šventės viešnioms.
Pirmi dveji metai, pašnekovės teigimu, buvo ypač sunkūs, o dar prisidėjo ir pandeminė situacija. „Praėjusių metų pavasarį didžioji dauguma nuotakų atšaukė vestuves, o tuo pačiu ir mano paslaugą sušukuoti joms plaukus. Labai džiaugiuosi, kad po žiemą Portugaliją užklupusios antrosios koronaviruso bangos pavasarį viskas ėmė grįžti į savo vietas. Taip pat ir tuo, kad dabar visi mano savaitgaliai iki spalio jau suplanuoti ir laukia eilė nuotakų.“
Aš turėjau tikslą – žinojau, kad noriu vystyti savo veiklą – kurti šukuosenas. Ir dariau viską, ką galėjau, kad to pasiekčiau.
Plaukų sušukavimo meno Agnė nesimokė jokioje specialioje mokykloje. Ji nėra baigusi ir kirpėjos amato. „Visko išmokau pati žiūrėdama įvairiausius vaizdo įrašus internete, skaitydama, ieškodama informacijos“, – sako pašnekovė, prieš devynerius metus sukūrusi šukuosenų prekių ženklą „Let's Hair“.
Su Agne kalbamės apie sumanymą išvykti būtent į Portugaliją, kaip sekėsi ten pritapti, ar portugalai svetingai priima kitataučius, kokių pastangų teko įdėti, kad vietos nuotakos sužinotų apie lietuvę ir norėtų savo plaukus patikėti būtent jai, kuo jos daromos šukuosenos išsiskiria iš kitų ir kokius skirtumus pastebi tarp lietuvių ir portugalių nuotakų.
– Agne, kada ir kaip gimė mintis keltis gyventi į Portugaliją?
– Prieš ketverius metus baigiau darbą vienoje komunikacijos agentūroje, po itin intensyvių metų buvau nutarusi vasarą pailsėti ir praleisti ją kokioje nors pietuose esančioje šalyje. Svarsčiau, kur vykti, kad būtų faina, nebūtų labai brangu, nes santaupų daug neturėjau. Parašiau portugalei bičiulei Sofiai, su kuria susipažinome per „Erasmus“ programą, tada ir nutariau, kad vyksiu į Portugaliją.
Visą vasarą praleidau ten įvairiuose miestuose ir miesteliuose savanoriaudama ir dirbdama hosteliuose. Galiausiai atvykau ir į Lisaboną, pamenu, išėjau pasivaikščioti ir iškart apėmė toks nerealus jausmas, kaip čia nuostabu ir kaip noriu čia gyventi! Tą vasarą įsimylėjau Lisaboną, o mintis apie gyvenimą ten neapleido ir sugrįžus į Lietuvą. Taigi dar metus gyvenau Lietuvoje, įsidarbinau komunikacijos agentūroje, o vėl atėjus rudeniui nutariau, kad vis dėlto arba dabar, arba niekada – taip ir išvykau gyventi į Lisaboną. Rugsėjį bus treji metai, kai aš čia.
– Skamba ganėtinai paprastai: sumanėte ir padarėte. Bet, tikiu, realybėje tyko kur kas daugiau sunkumų. Pasidalykite savo patirtimi, kaip sekėsi ten įsikurti?
– Iš tiesų lengva nebuvo. Ir labai nemėgstu tų etikečių, kai sako: viską metė ir išvažiavo laimės kurti kitur. Niekam nepatarčiau palikti visko, ką turi, ir tiesiog persikraustyti gyventi svetur. Niekas ten ant lėkštutės tau nieko neatneša ir niekas tavęs išskėstomis rankomis nelaukia. Jei sumanai išvykti ne tik atostogų, turi turėti planą, ką darysi, jei vienas ar kitas sumanymas neišdegs.
Kartais žmonės keičia gyvenamąją vietą, nes bėga nuo kokių nors problemų. Aš manau, kad nuo jų niekur nepabėgsi. Tad, jei jau kraustaisi į kitą šalį, turi žinoti, dėl ko tai darai, o ne mėginti nuo kažko pabėgti.
Sumaniau, kad noriu mokytis juvelyrikos, nes, pagalvojau, šukuosenas galiu daryti pavasarį, vasarą ir rudenį, o žiemą galėčiau kurti plaukų papuošalus.
Aš turėjau tikslą – žinojau, kad noriu vystyti savo veiklą – kurti šukuosenas. Ir dariau viską, ką galėjau, kad to pasiekčiau. Merginas, moteris gražindavau ir Lietuvoje, kažkuriuo metu ėmiau kurti vestuvines šukuosenas, bet, deja, vien jas darydamas mūsų šalyje neišgyvensi. O Portugalijoje, dar viešėdama pirmąjį kartą, pamačiau, kad paklausa galėtų būti nemaža.
Atvykusi į Lisaboną iš pradžių turėjau minčių įsidarbinti agentūroje, bet, kai tai nepavyko, iškart kryptingai kibau į savo veiklą. Susiradau „Erasmus jauniesiems verslininkams“ programą, kuri suteikia galimybę atlikti praktiką tam tikroje įmonėje ir mokytis tos srities paslapčių. Sumaniau, kad noriu mokytis juvelyrikos, nes, pagalvojau, šukuosenas galiu daryti pavasarį, vasarą ir rudenį – čia sezonas ilgesnis, o žiemą galėčiau kurti plaukų papuošalus – žinau, kad tam yra didžiulis poreikis.
Taigi susiradau juvelyrę, gavau stipendiją ir pusmetį mokiausi juvelyrikos. Tuo pačiu mėginau skleisti žinią apie save, tam itin pravertė mano profesija. Dabar manęs laukia trečia vasara Lisabonoje ir labai džiaugiuosi, kad tie pradiniai sunkumai – jau praeityje, o apie mano veiklą sužino vis daugiau žmonių.
– Net savoje šalyje nėra lengva „prasimušti“, kaip pavyko jums svetur? Ką darėte, kokių priemonių ėmėtės?
– Iš tiesų bandžiau padaryti taip, kad kuo daugiau žmonių apie mane sužinotų. Pirmą vasarą įsidarbinau agentūroje, kuri teikia grožio paslaugas „beauty on demand“ principu. Savo klientų turėjau mažai, kitą šiltąjį sezoną jau buvo pandemija, tačiau žinią apie save jau buvau paskleidusi. Nors pirmais pandemijos metais vestuvių sumažėjo, bet klienčių turėjau.
Pagrindinis mano įrankis buvo socialiniai tinklai, tiksliau „Instagramas“, nes „Facebookas“ Portugalijoje nėra toks aktualus. Rašiau visoms influencerėms, kurias tik radau instagrame, ir sakiau, kad noriu padaryti joms šukuoseną. Sunku iki jų prisikasti, nes portugalės nelinkusios atrašyti, bet su keletu susisiekti pavyko, tada tas ratas ėmė plėstis.
Manau, vienas aspektų, lėmusių paklausą, yra tai, kad tokias šukuosenas darančių yra nedaug.
Taip pat daug dirbau už dyką ir dabar dar kartais dirbu, dalyvauju fotosesijose, kad susipažinčiau su žmonėmis. Iš tiesų įdėjau labai daug darbo ir vis dar tai darau, kad ko nors pasiekčiau.
Manau, vienas aspektų, lėmusių paklausą, yra tai, kad tokias šukuosenas darančių yra nedaug. Mano daromos šukuosenos yra natūralios, dabar populiaraus boho stiliaus (angl. „Effortless“, „Boho“). Portugalėms jis labai patinka ir čia mažai kas gerai tokias šukuosenas daro. Portugališkai dar labai gerai nekalbu, tad natūralu, kad norėdama turėti kuo daugiau klienčių, visose srityse – tiek socialiniuose tinkluose, tiek savo darbo kokybe, aptarnavimu, turiu būti geresnė už kitas, kad rinktųsi mane.
– Daryti šukuosenas pradėjote prieš devynerius metus. Šio amato išmokote pati. Atrodo, galėjote rinktis ir plaukų stilistės kelią, bet vis dėlto lipote komunikacijos karjeros laiptais. Kaip išvis tos šukuosenos atsirado jūsų gyvenime?
– Nebuvo taip, kad nuo vaikystės mėgau daryti šukuosenas. Net nežinojau, kad man tai patinka. „Let's Hair“ gimė tada, kai pirmame kurse panorėjau išvažiuoti atlikti praktiką reklamos agentūroje Londone. Pirma užduotis, kad patektum į atranką, buvo sukurti feisbuke puslapį ir pritraukti kuo daugiau gerbėjų. Tada, 2012 m., nebuvo nei reklamų, nei rėmimo galimybės, nieko. Buvo prasidėjęs tas etapas, kai visi prašydavo pamėgti jų puslapį. Bet aš tuo keliu eiti nenorėjau, man buvo svarbu, kad žmonėms tai iš tiesų patiktų.
Prieš tuos devynerius metus šis boho stilius irgi jau buvo tapęs tendencija, bet Lietuvoje niekas to nedarė.
Tada buvo ir „Pinteresto“ era, ir tų visų pamokėlių „pasidaryk pats“. Sugalvojau, kad reikia parodyti, kaip susitvarkyti plaukus. Pradėjau kurti turinį dar nieko nemokėdama daryti su plaukais. Dėl to konkurso buvau prisikasusi ir iki žurnalo „Panelė“, pavyko suorganizuoti fotosesiją, surinkau tuos „patiktukus“, pirmąjį etapą praėjau, bet konkurso nelaimėjau.
Tačiau nuo tada viskas ir prasidėjo: ėmiau daryti šukuosenas festivaliuose, po truputį atsirasdavo prašančių sutvarkyti plaukus kokiai nors šventei, pirmoji nuotaka į mano kėdę atsisėdo tik po keleto metų. Tada ir supratau, kad labai patinka vestuvės, daryti šukuosenas nuotakoms, taip ši sritis ir tapo pagrindine, kuriai skiriu daugiausia dėmesio.
– Jūsų daromos šukuosenos kupinos romantikos, lengvumo, laisvės jausmo ir nė kiek neprimena tų tvirtai surištų ir stipriai laku supurkštų plaukų. Kodėl pasirinkote tokį stilių?
– Supratau, kad būtent jo labiausiai trūksta. Prieš tuos devynerius metus šis boho stilius irgi jau buvo tapęs tendencija, bet Lietuvoje niekas to nedarė. Pati turėjau patirtį, kai per išleistuves nuėjau pasidaryti šukuosenos, norėjau vadinamųjų paplūdimio garbanų, o man padarė tokias ir tiek supurškė pigiu laku, kad atrodžiau kaip iš renesanso laikų. Kitaip tariant, padarė būtent tai, ko aš nenorėjau. Tada supratau, kad to pas mus labai trūksta.
Mokyklose to nemoko. Dabar matau, kad kai kurie plaukų stilistai jau patys veda mokymus, aš pati irgi pradedu vesti pamokas. Bet toks stilius Lietuvoje ėmė gyvuoti vos prieš keletą metų, sakyčiau, buvau viena tų šukuosenų darymo pionierių.
Turėjau tikslą pakeisti aplinkinių požiūrį į grožio industriją, nes kartais atrodo, kad kirpėjų, stilisčių darbas yra nustumtas į paraštes, tarsi merginos šio amato mokosi dėl to, jog neįstojo į universitetą. Bet visa tai juk – didžiulė rinka, vestuvės arba, pavyzdžiui, kino industrija, kur galbūt ateity irgi norėčiau išbandyti savo jėgas.
Stengiuosi, kad ir mano veikla iš visų pusių signalizuotų kokybę, ir suburti kolegas, jog būtume ne konkurentai, o bendruomenė, ir kad apskritai šioje srityje būtų daugiau kokybės.
– O jūs lankėte kokius nors kursus, mokymus, ar viską išmokote pati?
– Esu savamokslė, pati pradžia tokia ir buvo, kad mokiausi iš tų ir to, ką pavykdavo atrasti internete. Iš pradžių mano sritis buvo kasos, pynimai, paskui ji išsiplėtė. Dabar perku įvairius kursus, kurie vyksta nuotoliniu būdu, gilinu turimas žinias.
– Kokių skirtumų esate pastebėjusi tarp savo klienčių lietuvių ir portugalių? Gal kurios jų įnoringesnės, reiklesnės?
– Galiu pasakyti, kad mano klientės nėra įnoringos. Matyt, per savo komunikaciją pritraukiu tas, kurias pati noriu turėti.
O kalbant apie skirtumus tarp Lietuvos ir Portugalijos, skiriasi pačios vestuvės. Lietuvoje dažniausiai tuokiasi kiek vyresnės poros, pastebiu, kad nebėra tradicijos, bent jau tarp mano klienčių, kad reikia padaryti kuo didesnę šventę ir susikviesti visas gimines. Taigi ir vestuvės kitokios – jos laisvesnės, bohemiškesnės, žmonės tam neišleidžia visų savo santaupų. Ir lietuvės kiek modernesnės – nėra pamergių, nebent kartais tekdavo šukuoseną padaryti ir jaunosios mamai.
Čia turiu daugiau klienčių, pavyksta daugiau uždirbti, vestuvių sezonas yra ilgesnis – prasideda balandį ir baigiasi spalio gale.
Portugalijoje išlikę daugiau tradicijų. Be to, pietiečiai turi labai artimą ryšį su šeima, tad jų vestuvėse turi dalyvauti visa giminė. Lietuvoje, sakykime, priimta, kad vestuvėse dalyvauja iki 100 žmonių, Portugalijoje 200 yra vidurkis. Ir, aišku, jauni žmonės neturi tokių pinigų šiai šventei, tad vestuves rengia šeima. O tada prisideda ir tokie svečiai kaip bendradarbiai, tėvų draugai ir pan. Dėl šio aspekto, kad vestuvės rengiamos kur kas didesnės, turiu ir kur kas daugiau klienčių. Nuotaka plius penkios merginos – jau įprasta. Net samdau asistentę, kad spėtume visas norinčias sušukuoti.
Taigi čia turiu daugiau klienčių, pavyksta daugiau uždirbti, vestuvių sezonas yra ilgesnis – prasideda balandį ir baigiasi spalio gale.
Be to, tuoktis į Portugaliją atvyksta nemažai porų iš užsienio, kai kurios tų nuotakų irgi tampa mano klientėmis.
– Ką dažniau, jūsų pastebėjimu, nuotakos renkasi: vadinamąsias tradicines šukuosenas – kuodukus, standžias garbanas, ar daugiau romantiškas, bohemiškas?
– Visur yra visokių nuotakų, sunku pasakyti, ką daugiau renkasi. Pas mane ateinančios jau žino mano stilių, tad tų standžių kuodų surišti neprašo.
Tik pastebiu, kad vyresnės moterys, matyt, turėjusios blogosios patirties, dažnai iškart paprašo nepripurkšti daug lako. Naudoju kuo geresnes priemones, lako tiek daug ir nepurškiu, bet yra mitas, kad tos vadinamosios šukuosenos be pastangų nereikalauja jokių priemonių. Iš tiesų jos reikalauja dar daugiau technikos, kruopščiai atlikto darbo. Ir šiuo atveju padaryti šukuoseną, kuri kuo ilgiau laikytųsi, yra kur kas sudėtingiau, nei supurkšti „šalmą“ ant galvos. Reikia išmanyti techniką ir pasitelkti kūrybą (šypsosi).
– Kokie aksesuarai į plaukus dabar madingi ir rekomenduotumėte rinktis būsimosioms nuotakoms?
– Šiuo metu plaukų aksesuarai yra būtina stiliaus detalė. Nuo minimalistinių segtukų iki įspūdingų tiarų ar visą galvą dengiančių skarų. Subtiliai perlais dekoruoti plaukų papuošalai – klasika, ir aš pati labai mėgstu juos naudoti puošdama nuotakas. Kaspinai ir veidą dengiantys šydai – viena karščiausių dabartinių tendencijų.
– Pabaigai dar norisi paklausti – ar svetingai portugalai priima kitataučius ir kaip jūs ten jaučiatės?
– Portugalai labai panašūs į lietuvius. Jų gana sudėtinga istorinė situacija – ir diktatūrą turėjo, sunkiai gyveno finansiškai, nėra itin pasiturintys. Jie kur kas santūresni, palyginti su ispanais, aišku, temperamento jiems užtenka. Beje, geriau portugalų su ispanais nelyginti, jei taip darai, jie labai įsižeidžia (šypsosi). O aš čia jaučiuosi gana neblogai, nėra taip, kad būčiau patyrusi šoką ar pavargčiau nuo žmonių ir jų bendravimo būdo.
Geriau portugalų su ispanais nelyginti, jei taip darai, jie labai įsižeidžia (šypsosi).
Be to, Portugalijoje labai daug nuotoliniu būdu dirbančių specialistų iš svečių šalių – dėl to taip pakilo ir būsto nuomos kainos, taip pat ir emigrantų. Čia gana neblogos sąlygos atvykstantiems ne iš Europos Sąjungos šalių, daug emigrantų yra iš Brazilijos, iš kurios žmonės masiškai bėga dėl nesaugumo ir politinių aspektų. Didelė rusų, ukrainiečių bendruomenė, nemažai prancūzų, anglų, vokiečių.
– O pragyvenimo lygis, palyginti Vilnių ir Lisaboną, – kur brangiau?
– Sakyčiau, ekonominiu atžvilgiu Portugalija panaši į Lietuvą, bet kainų skirtumo yra. Lisabona – labai išsprogusi, čia gyventi brangu, palyginti su mažesniais miestais, būsto nuomos kainos tikrai didesnės nei Vilniuje. Aš už kambarį moku 450 eurų su viskuo.
Portugalijoje tikrai brangesni degalai – benzinas kainuoja 1,5 euro, o automobilių kainos čia didesnės net 40 proc. Pati dabar ketinu pirkti mašiną, toks pat automobilis čia kainuoja 1,5–2 tūkst. eurų daugiau nei Lietuvoje. Jei norėtum jį atsivaryti, registruoti irgi būtų labai brangu.
– Kokių turite planų? Liksite Portugalijoje?
– Vasarą ir rudenį laukia vestuvinės šukuosenos. Ką veiksiu žiemą, kai sezonas baigsis, dar nežinau. Praėjusią žiemą praleidau Lietuvoje pas tėvus, buvo tikrai smagu, be to, įsivaizduojantiems, kaip smagu žiemoti Portugalijoje, pasakysiu, kad čia jie neturi centrinio šildymo.
Ateinančią žiemą norėčiau išvykti į Londoną padirbėti mados srityje, bet kol kas neaišku, kokia bus pandeminė situacija. Taip pat norėčiau dar pasitobulinti, pasimokyti. Pažįstama australė pakišo mintį, kad žiemą galėčiau leisti Australijoje, nes tuo metu ten – vasara, taigi ir vestuvių sezonas (šypsosi). Galbūt dar kitais metais ir sumanysiu tai įgyvendinti.
