Tapusi „Manilla“ natūralios lietuviškos kosmetikos inicijuojamo projekto #grožiažymėVIDUS ambasadore, moteris sutiko pasidalinti mintimis apie grožio suvokimą gyvenime, kuris apsuptas meno, kultūros ir kelionių.
Ilgalaikis aktoriaus grožis – vidinė laisvė
„Į savo išvaizdą ankstyvoje jaunystėje nelabai kreipiau dėmesio, buvau taip „susirgusi“ teatru. Kad nereikėtų galvoti apie išvaizdą, iki kokių trisdešimties metų dėvėdavau daugiausia juodus rūbus – visos kitos spalvos buvo skirtos tik scenai. Ir man gražu buvo žiūrėti į juodai apsirengusio žmogaus veidą – jis atrodė ryškesnis, išraiškingesnis.
Tuomet nelaikiau savęs nei labai gražia, nei labai pergyvenau, kad nesu manekenės išvaizdos – daug svarbesnis buvo vidinis gyvenimas. Galbūt, jei tuomet būčiau labiau kreipusi dėmesį į savo išvaizdą ir buvusi ekstravagantiškesnė, būčiau greičiau pastebėta, vaidinusi serialuose, su holivudine šypsena vesčiau TV laidas. Bet man to niekad labai nereikėjo – įdomiau buvo suprasti savo vidinį gyvenimą, atrasti savąją laisvę – tikriausiai dėl to ir pasirinkau aktorės kelią. Galbūt todėl, vienas iš momentų, kai jaučiuosi pati gražiausia – įvyksta scenoje, kai esu tarytum nebe savimi, o gyvenu personažo gyvenimą. Tuomet jaučiuos tokia lengva, laiminga ir laisva, nors vaidinčiau ir didžiausią kančią.“
Birutė dabar nuoširdžiai džiaugiasi, kad likimas neskyrė eiti lengviausiu keliu ir užgrūdino ją mestais iššūkiais.
„Pajutau, kad kai scenoje imu patirti vis didesnę laisvę, tai veikia ir žiūrovą – jis irgi tai patiria. Taip ėmiau kurti savuosius monospektaklius. Išorinis grožis – tai kaukė, siekis būti išoriškai gražia išties yra moters noras būti stipria. Deja, bet jos savita „kaukė” trumpaamžė. Žiauri ir teisinga mintis: „Po keturiasdešimties turi tokį snukį, kokio nusipelnei.“ Teatre sąvokai „grožis“ galioja visai kiti dėsniai – įdomiausi aktoriai paprastai nėra idealios išvaizdos žmonės. Net priešingai. Grožis scenoje – tai vidinis spindesys, vidinė laisvė.“
Būti laisvam, unikaliam – nelengva
Rašytoja neabejoja – būti kitokiam mūsų visuomenėje nėra lengva, nes žmogaus laisvė visuomet kelia pavojų: laisvu žmogum sunku manipuliuoti, sunku jį nuspėti, valdyti, kontroliuoti.
„Dabar jau suprantu, kad esu unikali kaip ir kiekvienas, bet į šį suvokimą teko eiti ilgai. Prireikė nemažai metų, kad nebebijoti atverti širdį, priimti, mylėti save. Išorė tuomet darosi savaime mylima.
Esu parašiusi tokią knygą vaikams (ir ne tik vaikams) – „Princesių sala“. Kokia didžiausia moters-princesės paslaptis? Pažinti save, savo nuoskaudas, užspaustas ir neišvystytas savybes, savo jautriąsias ir stipriąsias vietas. Ir nebijoti būti pažeidžiama, tikra, silpna „stipriųjų“ visuomenėje. Moters silpnumas yra ir jos stiprybė – kai tai suvoki, nebereikia dėtis „stiprios moters“ kaukės ir išeikvoti daugybės energijos, tą kaukę nešiojant ir ja dangstantis.
Daugelis jaunų mergaičių tikriausiai irgi mano, kad jų tobula išorė padarys jas stipresnėmis, mažiau pažeidžiamomis. Ir jos darosi plastines operacijas, gražina dantis, lūpas, krūtis. Bet išties vėliau jos supras, kad tai neatneša laisvės. Ne išeitis ir kitas kraštutinumas – užsisklęsti savo viduje ir laikyti save aukomis, nevertomis šio gyvenimo dailios puotos. Vienintelė išeitis – išdrįsti atsisukti į save. Eiti gilyn.“
Savirealizacija yra tikroji švytėjimo paslaptis
„Aš žaviuosi tais žmonėmis, kurie su amžiumi tampa vis įdomesni, nuo kurių sklinda vidinis švytėjimas. Savirealizacija ir yra tas akių, sielos spindėjimas, kuris supa žmogų – jo aura. Akimis ją regi ne visi, bet jaučia kiekvienas. Ir, nors žmogaus išorė atitiktų visus aukščiausio grožio standartus, tačiau jis jaustųsi nelaimingas ar piktas – tas žmogus neatrodys gražus. Aišku, nuostabiausia, kai vidinis švytėjimas sutampa ir su kūno lengvumu, grožiu.
Tiesa, kad akių nepriversi žibėti, jos atspindi tavo gyvenimą – ima žibėti tada, kai jauti pilnatvę. Nors kartais jos žiba, kai išgyveni ir liūdesį, kančią. Tai teko patirti: viduje taip skauda, o aplinkiniai sako: kaip tu švyti. Pagalvojau, širdis skauda, bet tikriausiai džiaugiasi siela – per kančią tampi gražesnė, užaugi. Tik taip į širdį ateina atjauta, gyvenimo patirtis, kuri išlaisvina“, – apie tobulėjimo galią pasakoja moteris.
Laimingiausiems žmonėms laimė ir grožis reiškią tą patį
Menininkė atvira – kūrybai įkvepia kelionės, laimingi ir skausmingi išgyvenimai, būties ir buities blyksniai, žmonės, praeinančio laiko paslaptis.
„Šįmet keliavau po kitą labai įdomų kraštą – Butano karalystę (Butanas laikomas „laimingiausių žmonių“ šalimi, ten yra net Laimės ministerija). Pribloškė tenykštis neįtikėtinas gamtos grožis – kalnai, upės; visa šalis įsikūrusi gamtos rojuje. Gidas pasakė įdomų dalyką – tenykštėje kalboje sąvokos „grožis“ ir „laimė“ išreiškiamos vienu žodžiu. Būdamas laimingas, nori kurti grožį. Ir atvirkščiai, kurdamas, regėdamas grožį – tampi laimingu.
Grožis ir mano įkvėpėjas – jo svarbą patyriau Japonijoje. Menas ten be galo estetiškas, subtilus, sklidinas harmonijos. Žemėje tiek mums nežinomų stebuklingų dalykų – juos norisi paliudyti, užrašyti, įamžinti.“
Žmonės, kelionės ir menas įkvepia savitam stiliui
Birutė prisimena, kad tik būdama 27-erių, mokydamasi šokio ir teatro Japonijoje, atsgręžė į savo išvaizdą. O dabar ji keičiasi natūraliai, kartu su vidiniais procesais.
„Ten ėmiau pastebėti, kaip skiriasi manoji veido oda nuo japonių. Beveik visos japonės nuo paauglystės balina veidus, oda atrodo lygutėlė kaip lėlyčių. Tuomet nejučia ir aš nusipirkau veido pudrą, kad labai nesiskirčiau nuo jų. Japonai žavi minimalistiniu drabužių stiliumi, buities dizainu, detalės grožiu – nieko nereikalingo, tik medžiagos natūralumas. Išraiškinga detalė – japonų moterys tokios stilingos, jog galėtum per dieną stebėti jas gatvėse – nuo jaunų iki senučių. Žvelgdama į jas, supratau, kad gyvenime ir aš galiu būti žymiai gražesnė.
Dar prisidėjo tuometinė pažintis su kostiumų dizainere Jolanta Rimkute. Kartu kūrėme mano debiutinį monospektaklį „Žodžiai smėlyje“ ir Jolantos dėka aš visiškai pasikeičiau. Ji pasiūlė trumpai nusikirpti plaukus, pakeisti jų spalvą, iš savo kolekcijos pridovanojo visai kitokių nei iki tol nešiotų drabužių. Su šiuo „berniukišku“ stiliumi išbuvau kokį dešimtmetį, o ir taip susiklostė, kad mano atlikti vaidmenys jam tiko – M.Duras „Meilužio“ herojė mergaitė, ryžtingoji Antigonė. Net buvau nusiskutusi plikai – kai gavau kvietimą suvaidinti rašytoją Jurgą Ivanauskaitę filme „Šokis dykumoje“. Taip vėl sutapo, kad tai buvo mano „budistinis“ gyvenimo periodas, daug keliavau po Indiją ir rašiau knygą „Cinamonu kvepiantys namai“.
Tuomet Indijoje atradau ryškių spalvų grožį. Nejučia ėmiau nešioti oranžinius, tamsiai raudonus drabužius ir skaras, vis labiau ėmė norėtis moteriškumo. Tai susiję ir su vėliau vaidintais vaidmenimis – moteriškąją Une (spektaklyje pagal prieškario lietuvių aktorės Unės Babickaitės-Baye dienoraščius), nuolankiąja prancūzaite Elena iš spektaklio „Šilkas“. Vėliau po truputį atsiauginau plaukus ir štai jau kokį dešimtmetį beveik niekad nedėviu vyriškų kelnių – vien romantiško stiliaus sukneles, su kuriomis lengva ir gera.“
-
Gydytoja Asta Jonaitienė: „Akistatoje su skausmu nublanksta visi standartai ir lieka žmogus“
-
Įžymybių vizažistė Greta Vireliūnaitė-Kalinauskienė po sunkios autoavarijos grožį pradėjo įžvelgti paprastuose dalykuose
-
Tris vaikus ir šeimos verslą turinti Agnė Dzeranova: „Tik mylint save bus jėgų ir noro meile dalintis su kitais“
Moteriškumas – stiprybė, kurią sunku priimti
„Moteris iš prigimimo jaučia, kad grožis – jos galia, stiprybė, magija. Tai mūsų genuose. O vyras juk moteriai gražiausias tas, kuris protingas. Aš ne iš karto supratau, kad moteriškumas – mano stiprybė. Kaip ir kiekvienos moters. Ilgą laiką atrodė priešingai. Savęs pažinimo praktikos leido patirti ir nustebti, kad būdama moteriška ir pažeidžiama, išmokstu priimti gyvenimą. Nesipriešinti jam, bet tekėti per jį kaip vandeniui, neužstrigti kokiame nors gyvenimo tarpsnio „vaidmenyje“, bet pratekėti kaip upei. Supratau, kad upė stipresnė už akmenį“, – vidiniais potyriais užbaigdama pokalbį dalinasi režisierė, ragindama nebijoti ieškoti.
Projektas #grožiažymėVIDUS – apie grožį su istorija. Apie grožį, kuris paremtas ne vien išore, bet ir vidumi. Apie natūralų ir iš kiekvieno žmogaus skirtingai bei individualiai spinduliuojantį – tokį, kokį sukūrė gamta.
