Paroda debiutavo Bostone, keliavo po Čikagą, Torontą, San Franciską, Hiustoną, o šiuo metu veikia Niujorke. Aštuonių nuotaikingų fotografijų serija buvo sukurta dar 2001-aisiais, kai italų prekių ženklas šventė 50-ąsiais metines.
Kaip gimė idėja?
Įkvėpimo šaltiniu amerikiečių fotomenininkui tapo švelnumo idėja. Veimaranerio veislės šunys jam pasirodė patys švelniausi pasaulyje – tokie, kaip smėlio (kupranugario) spalvos paltai „101801“. Juos dar 1981-aisiais sumodeliavo dizainerė Anne Marie Beretta, panaudojusi bebro vilną ir kašmyrą. Gaminys po kurio laiko tapo bene labiausiai atpažįstama kompanijos preke.
Gimęs Masačiusetso valstijoje, 71-erių sulaukęs fotografas šiandien tiesiog mėgaujasi kūrybine laisve. Dar būdamas licėjaus moksleivis, Williamas entuziastingai susidomėjo menais ir po studijų dviejuose JAV universitetuose tapo profesionaliu dailininku. Tačiau sykiu susidomėjo ir fotografija: būdamas Viskonsino universiteto studentas, jis įsigijo „Polaroid“ ir padarė keletą klišių – procesas vaikiną taip „užkabino“, jog jis nutarė eiti vis gilyn. Tuo metu jis jau gyveno su žmona, bet vaikų neturėjo, tad jo sutuoktinė tiesiog meldė, kad namuose atsirastų keturkojis augintinis. Williamas pažadėjo nupirkti šuniuką tik tada, kai jiedu įsikels į erdvesnius namus Los Andžele, tačiau slapta tikėjosi, kad mylimosios noras greitai praeis.
Tačiau taip neįvyko: šeimai 1970-aisiais įsikūrus Kalifornijoje, Williamui pradėjus dėstyti viename Los Andželo universitete, vieną vakarą žmona priminė seną pažadą. Jiedu intensyviai ėmė ieškoti keturkojo augintinio – būtinai trumpaplaukio ir pageidautina – dalmantino. Nerado. Vieną dieną laikraštyje aptiko mažą skelbimuką: sena dama už 35 dolerius parduoda Veimaranerio veislės šuniuką. Kai atvyko pasižiūrėti, Williamo žmona kone apalpo iš susižavėjimo, tačiau užkietėjęs sutuoktinis vis dėlto pasiūlė mesti monetą: jei ši kris aversu į viršų, šuniuką nupirks. Penkis kartus metė ir penkis kartus moneta krito aversu į viršų. Likimas!
Fotografas šuniuką pavadino Man Ray, garsaus amerikiečių tapytojo ir fotografo garbei. Williamas Wegmanas nė pats nepajuto, kaip be šio keturkojo ėmė nebeįsivaizduoti nei asmeninio gyvenimo, nei savo kuriamo meno. Prisitaikyti prie aštuntąjį dešimtmetį į madą Amerikoje atėjusio poparto ir minimalizmo Williamui nebuvo lengva. Išgyvendamas kūrybinę ir finansinę krizę, menininkas ėmė netikėtais rakursais fotografuoti savo Man Ray: surengęs parodą, sulaukė tokios sėkmės, kad išgarsėjo visame pasaulyje ir netrukus nusprendė įsigyti dar vieną tos pačios veislės šuniuką, kurį pavadino Fay Ray...
O kuo čia dėta „Max Mara“?
Daugiau nei milijardą eurų metinę apyvartą skaičiuojanti kompanija turi parduotuvių daugiau kaip šimte pasaulio šalių. Nepaisant žiaurių globalizacijos vėjų, „Max Mara“ verslas iki šiol valdomas šeimos Maramotti narių.
Jos įkūrėjas Achilleʼas Maramotti buvo teisininkas, dirbo vienoje šveicarų lietpalčių kompanjoje, tačiau su mada neturėjo nieko bendra. Pasukti mados link jį paskatino dvi šeimos moterys: prosenelė Marina Rinaldi (jos garbei vėliau pavadinimo vieną iš savo prekės ženklų), kuriai priklausė gana svarbi vietinė drabužių ateljė, ir motina, įkūrusi šeimos vardu pavadintą suknelių dizaino mokyklą. Iki šiol drabužių kūrėjai laikosi trijų šventų žodžių: prabanga, rafinuotumas ir moteriškumas.
Sako, Holivudo aktorė Catherine Zeta Jones, vilkėdama kašmyrinį paltuką „101801“, sutiko savo gyvenimo meilę Michaelą Douglasą. Su mados namais „Max Mara“ yra bendradarbiavę: Emanuelle Khanh, Karlas Lagerfeldas, „Dolce & Gabbana“, Narciso Rodriguezas, „Moschino“, „Proenza Schouler“, Guy Paulinas, Jeanas Charlesʼis de Castelbajacas.
Reklaminės „Max Mara“ kampanijos visada buvo neatsiejamos nuo bendro šio prekių ženklo įvaizdžio. Dabartinis įmonės vadovas, Achilleʼo Maramotti sūnus Luigi, prisimena tėvo pasakojimus, kaip šis pats tykodavęs geriausių manekenių, kurios demonstruodavo „Christian Dior“, „Balenciaga“ kolekcijas ir kurias mėgindavęs prisivilioti „Max Mara“ reklamoms kurti. O 1960-aisiais kino režisierius pats maestro Sergio Leone filmavo televizijai šių mados namų reklamą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Milano mados savaitės gatvės stilius: itališkos aistros
Aštuntąjį dešimtmetį ir kiek vėliau buvo sukurti vieni meniškiausių reklaminių kampanijų pavyzdžių, talkinant tokiems fotografams, kaip Sarah Moon, Richardas Avedonas, Peteris Lindberghas, Paolo Roversi... „Mano tėvas buvo apsėstas moderniojo meno. Kai po jo mirties praėjus trejiems metams, 2007-aisiais, ėmiau rengti jo kolekcijos (per 700 šedevrų) parodą, ko tik neaptikau: ir Frencį Beconą, ir Jeaną Michelį Basquiat, ir Julianą Schnabelį...
Beje, tais pačiais apsilankiau Berlyno parodoje „Paltai“, kur menininkai pateikė pačių beprotiškiausių idėjų (pavyzdžiui, iš lietpalčių buvo „pagamintas“ motoroleris „Vespa“), ir mano akis užkliuvo už Williamo Wegmano fotografijų su šuniukais, vilkinčiais „Max Mara“ paltais – regis, atsidūriau pačiame danguje... Supratau, kad paroda „Dogs in Coats“ turi nesibaigti Berlyne, ji metai po metų turi pasirodyti vis kitame pasaulio mieste...
Nepaisant to, pati geriausia mados gaminio reklama – tai kokybiškas drabužio audinys. Dailininkas Michelangelo yra pasakęs, kad kokybiško marmuro luite jis jau savaime mato tobulą skulptūrą, o „Max Mara“ kūrėjai tobulo palto ar suknelės idėją mato jau iš gero audinio...“
