TAIP PAT SKAITYKITE: Pirmoji „Mados infekcijos“ diena: pagerbtas jubiliejų švenčiantis Kempiniukas
Kaip šiemet žadėjo festivalio scenografė Rūta Bagdzevičiūtė, didžiojoje Šiuolaikinio meno centro salėje pridėtinio cukraus akims neišvydome, visas dėmesys – švariam podiumui. Išties sudėtinga būtų visiems įtikti, kai per dvi dienas – tiek daug skirtingų dizainerių parodymų (iš viso – 16).
„Salė – ne guminė, bet pirmą kartą visi žiūrovai sėdės patogiai atsilošę“, – dar iki festivalio žadėjo R.Bagdzevičiūtė.
Pažadą ištesėjo.
Šeštadienį savo kūrybą pateikia: Inga Skripka („Injekcijos“ nugalėtoja), Mantas Bartkus & #F6 kūrybinė komanda, Nikė Kotryna Kvedarauskaitė, Morta Nakaitė, Tobiasas Birkas Nielsenas (Danija), Akvilė Jančauskaitė & „cut my fashion“, Sandra Straukaitė ir Urtė Katiliūtė ("Injekcijos" nugalėtoja.
Ingos Skripkos kolekcija „Klupinėjantiems ir griuvinėjantiems“
Tai yra ciklas, perteikiantis kūrėjo pasimetimą ir jaudulį dėl esamos būsenos – apėmęs sąstingis, negeneruojantis naujų idėjų. Kūrėjas palieka buitį ir persikelia į kopas, kur žemė sustoja suktis.
Čia laikas netenka prasmės, tad dienos ir nakties – laiko tarpų – kūrėjas ieško kasdien judėdamas erdvėje. Judėjimas po „Kopų“ erdvę tapo judėjimu prieblandos riba – tarp sapno ir „tikrų“ patirčių.
Iš sapnų atkeliavę vaizdiniai ar mintys materializuojasi į objektus (kostiumus). Jėga nuveda ten, kur klausimai nebeturi atsakymų, tik nuojautą. Tačiau tam, kad nuojauta peraugtų į kažką esmingesnio, reikia nusimesti įprastą pasaulio supratimo logiką.
Manto Bartkaus & #F6 komandos kolekcija „Gaidys“
Kolekcija atspindi lietuviško vyriškumo tapatybes, kuriose telpa ne tik giliai įsišakniję sovietmečio propagandos standartai, bet ir naujas, išlaisvėjęs, intelektualus požiūris į vyriškumą, kuris toli gražu nebėra sietinas tik su išore.
Kolekcijos ir viso ciklo tikslas yra praplėsti „tikro vyro“ sampratą, panaikinti nusistovėjusius stereotipus ir parodyti, kad vyriškumas yra individualus, laisvas ir nepriklauso nuo nusistovėjusių normų atitikimo, profesijos ar socialinio statuso.
Kita svarbi kolekcijos ašis – išlaisvintas seksualumas, kurį cikle simbolizuoja pasaulinės erotinės literatūros autorės Emanuelės Arsan romano pagrindinės herojės Emanuelės portretas.
„Emanuelė“ – tai aliuzija į sovietinės cenzūros „išauklėto“ vyro fantaziją. Laisvą, savo seksualumo ieškančią moterį, stebinančią laisvu, įprastų prietarų nevaržomu požiūriu į intymų gyvenimą.
„Gaidys“ – gana lietuviškas, kontroversiškas simbolis, kuriame telpa daugybė reikšmių: pasipūtęs, išsipustęs, peštukas, lyderis – tiek teigiamų, tiek neigiamų epitetų. Būtent tokia – daugialypė, verčianti susimąstyti ir tautiškumą eskaluojanti yra ši kolekcija.
Nikės Kotrynos Kvedarauskaitės kolekcija „Pavasario balsai“
Dizainerė kolekciją kūrė nagrinėdama du kūrėjus, gyvenusius skirtingais laikotarpiais, bet kūrusius ta pačia – asmens – tematika. Tai du meno srities atstovai: lietuvių poetas Jonas Mačiulis-Maironis ir amerikiečių fotografas Robertas Mapplethorpe‘as.
„Maironio „Pavasario balsai“ – knyga, lydinti mane nuo vaikystės ir labai organiškai tapusi įkvėpimo šaltiniu kuriant šią kolekciją. Knygoje sudėtose eilėse įžvelgiau žmogų, turintį trūkumų, bet kartu savo ydų ir gerų savybių daugiasluoksniškumu ne mažiau gražų kito žmogaus akiai.
Kolekcijoje kaip detalės atsiranda upiniai perlai, kurie yra natūraliai kreivų formų, kaip ir žmogus – nelygus, bet ne mažiau patrauklus. Drabužiuose matoma detalių iš lietuviškos kultūros, taip pat ir iš americana stilistikos – odos, džinso, kaubojiškos aprangos elementų, kurie yra neatskiriami nuo R.Mapplethorpe‘o asmeninės stilistikos.
Ilgą laiką jis buvo nesuprastas plačiajai visuomenei, dabar laikomas vienu geriausiu XX amžiaus fotografų. Jo nuotraukose įžvelgiu tai, ko dauguma siekiame – visišką savęs atskleidimą per kūrybą.
Negaliu nepaminėti grafikės Elvyros Kairiūkštytės darbų. Dažniausiai kūriau įkvėpta savo asmeninių patyrimų, tad jos grafinis palikimas taip pat inspiravo kolekcijos modelius.
Tai – kolekcija apie troškimus ir apie tai, kaip tie patys norai perteikiami skirtingomis akimis. Manau, jog žmonių troškimai yra vienodi – būti suprastu ir mylimu bei išreikšti save. Kiekvienas tai darome skirtingais būdais, bet tik leisdami sau būti tuo, kas iš tiesų esame, galime pasiekti palaimą“, – sakė Nikė Kotryna Kvedarauskaitė.
Mortos Nakaitės kolekcija „Visions Down The River“
Kaip teigia dizainerė, kolekcija gimė monotoniškai vaikštant palei Nerį. Ten, prasilenkdama su įvairiais personažais, atkreipė dėmesį į upę, kuri visada ramiai teka, nesvarbu, kas atsispindi ir vyksta aplink. Kūrėjai tai – tarsi pastovus balansavimas tarp desperacijos ir vilties būsenų.
Tobiaso Birko Nielseno kolekcija „Pastiche Serenity“ (liet. „Pastišo ramybė“)
Tobiasas Birkas Nielsenas, Danijos karališkosios dailės akademijos magistras, šį prekės ženklą įkūrė 2016 metais. „Pastišo ramybė“ (2019 m. ruduo ir žiema) yra penktoji šio prekės ženklo oficiali kolekcija, įkūnijanti nenuilstamą pusiausvyros paiešką kiekviename gyvenimo žingsnyje.
Metų laikas veikia kaip nuoširdus ir tylus įgarsinimas tos emocinės sumaišties, kurioje kukli šio prekės ženklo komanda gyveno kurį laiką ir už kiekvieno kampo tikėjosi rasti ramybę.
Akvilės Jančauskaitės & „cut my fashion“ kolekcija „Tranzindividualus“
Tranzindividualumas gimsta iš momento, kai neskiriame, kur yra realybė, o kur yra iliuzija. Tai – trans būsena, kurią žmogus patiria kasdien, dažnai net daugybę kartų per dieną. Kūrėjams tai – judėjimas, kurį interpretuoti galima įvairiai, pvz., ėjimas iš vienos į kitą būseną (dvasinis) arba transformaciją (fizinis).
Savęs pateikimas sociumui gali būti per muziką, drabužį, balsą, juoką, garsą, daiktą, spalvą, kvapą ir judesį – visa tai matoma kolekcijos pristatyme. Siekiama žiūrovui sukelti įvairialypius ir nebūtinai patogius jausmus. Kiekvienas podiumu einantis modelis vis kitoks, bet stipriai tranzindividualus.
Sandros Straukaitės kolekcija „Lobotomija“
Filosofija paprasta – eksperimentai su kūnu ir protu visada turi šalutinį poveikį. Drabužiai visko neužmaskuoja. Skusti smilkiniai ir kerzai, irokėzas ir pogas, langelių ir blizgučių deriniai lyties neapibrėžia.
Urtės Katiliūtės kolekcija „Gram-à-Capuche“
„Gram-à-Capuche“– močiutė su gobtuvu / močiutė rajone (angl. ir pranc. žargonizmų mišinys). Ši kolekcija sukurta, bendradarbiaujant su legendiniu fotomenininku Rimantu Dichavičiumi, tampa gyve jo fotografijų galerija.
Drabužio „lopymas“ menu – būdas ne tik pratęsti jo dėvėjimo laiką, bet ir padidinti jo vertę.
Pagrindinis kolekcijos įkvėpimas – Vilniaus miesto močiutė ir senelis. Inspiracijos atskleidžiamos per siluetus, kirpimą, prigesintas spalvas, aksesuarus ir drabužių derinimą tarpusavyje. Drabužis, įkvėpęs kolekciją, – sostinės senolių dažnai vilkimas formalus kostiumas: švarkas arba kelnės.
